captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dėl Baltijos šalių gynybos pasikvietė NATO „žvaigždžių komandą“: ką ši pasiūlė?

Estija toliau demonstruoja gebėjimus viešųjų ryšių srityje. Per mėnesį Estijoje įsikūręs ir šios šalies remiamas Tarptautinis gynybos ir saugumo studijų centras (ICDS) parengė antrą išsamią ataskaitą, kurioje aiškiai įvardijamos grėsmės Baltijos regione bei ko reikia, norint jų išvengti.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Tokių viešai pateikiamų išsamių dokumentų Lietuvoje nėra, nors vis pasigirsta pavienių raginimų, pasiūlymų bei analizių iš įvairių pareigūnų bei ekspertų.

Lietuvos viešojoje erdvėje jau nesyk buvo įvardyti keli lietuvių norai prieš NATO susitikimą: daugianacionalinės brigados dislokavimas Baltijos šalyse, didesnis NATO karinis vaidmuo regione. Tačiau susistemintos konkrečios analizės, ypač anglų kalba, trūko.

Praėjusį mėnesį Estijos parlamento užsakymu ICDS buvo parengtas 37 puslapių dokumentas, kurį sudarė du estų analitikai, buvę Gynybos ministerijos pareigūnai Henrikas Paksas ir Kalevas Stoicescu.

Jie analizavo strateginės pusiausvyros padėtį Baltijos jūros regione, kėlė argumentuotas prielaidas bei pasiūlymus dėl priemonių, kurios padidintų Estijos, Latvijos ir Lietuvos šalių saugumą, šioms valstybėms ruošiantis liepą įvyksiančiam NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje.

Tačiau šį kartą, estai, regis, pranoko save: naujoji ICDS ataskaita yra ypač konkreti, realistiška, atitinkanti dabartinę situaciją, kelianti daugiau nerimo, nors, šaltinių duomenimis, pradinės ataskaitos versijos buvo dar griežtesnės.

Vis dėlto svarbiausia, kad ji ne tik parašyta anglų kalba, bet ir orientuota į Vakarų rinką – skirta sąjungininkų ekspertams, politikams, diplomatams, nuomonių formuotojams, įtakingoms žiniasklaidos priemonėms. Be to, dėmesį turėtų patraukti ir ataskaitos autorių pavardės, mat tarp jų – NATO kariniuose sluoksniuose gerai žinomos „žvaigždės“.

Ataskaitą rengė pasaulinės garsenybės

Naujosios 28 puslapių ataskaitos autoriais įvardijami trys buvę aukšti NATO generolai ir vienas diplomatas. Pastarasis – buvęs Estijos atstovas prie NATO ir ambasadorius Rusijoje, o dabar ICDS vadovas Jurijus Luikas. Vienas iš generolų – Egonas Ramsas iš Vokietijos yra buvęs NATO Jungtinės pajėgų vadavietės vadas, kurio specializacija – logistika. Kiti du generolai – tikros žvaigždės.

Britas Richardas Shirreffas yra buvęs NATO vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado pavaduotojas. Aktyviai už NATO pajėgų stiprinimą Baltijos šalyse pasisakęs generolas šiemet išgarsėjo ir BBC filme „Trečiasis pasaulinis karas: karo kabineto viduje“.

Šiame pusiau vaidybiniame filme nusifilmavo tikri buvę britų kariškiai ir diplomatai, kurie susirenka svarstyti realaus karo scenarijaus Latvijoje. Filme pasakojama apie tai, kaip Jungtinėje Karalystėje sprendimus priimantys veikėjai galėtų reaguoti į Kremliaus kurstomą konfliktą Latvijos rytuose.

R. Shirreffas yra vienas „vanagų“ pasisakančių už griežtesnę reakciją ir aktyvią karinę paramą Baltijos šalims. Tiesa, kilus branduolinio karo pavojui jis pasisako už tai, kad Jungtinė Karalystė neatsakytų Rusijai į šios pradėtą branduolinę ataką.

Kitas generolas, buvęs vyriausias NATO pajėgų vadas Europoje Wesley Clarkas yra netiesiogiai susidūręs su branduolinio karo pavojumi. 1999-ųjų birželį jis vadovavo NATO pajėgoms, kurios turėjo įžengti į Kosovą.

Tačiau Prištinos oro uostą pirmieji pasiekė ir užėmė Rusijos kariai. W. Clarko įsakymą išstumti rusus iš oro uosto ignoravęs britų armijos kapitonas Jamesas Bluntas, kuris vėliau tapo garsiu dainininku, nepakluso amerikiečiui.

J. Bluntą parėmė jo tiesioginis vadas, britų generolas, kuris W. Clarkui pareiškė, jog dėl jo nepradės Trečiojo pasaulinio karo. Į atsargą vėliau pasitraukęs W. Clarkas netgi siekė JAV prezidento posto, tačiau net ir nepasisekus išliko įtakingas komentuotojas.

„Ši autorių grupė atneša daug žinių ir patirties, o tai leidžia ne tik patarti dėl strategijos, bet, kas labai svarbu, ir analizuoti konkrečių pasiūlymų įvykdomumą. Baltijos šalių gynyba tikrai nėra beviltiška užduotis, tačiau į kai kuriuos klausimus turi būti atsakyta“, – teigiama ataskaitoje.

Rusijos grėsmė reali, atsakas jai – per silpnas

Jos autoriai kelia dvi svarbiausias sąlygas: karinės pajėgos turi turėti pakankamai politinės paramos bei išteklių siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus – sustiprinti Baltijos šalių gynybą ir sukurti efektyvų atgrasymą. Lygiai taip pat politiniai pareiškimai dėl atgrasymo negali būti „tušti“, priešingai – retorika turi būti sustiprinta konkrečiomis karinių pajėgumų priemonėmis.

Autoriai taip pat atvirauja, kad šiuo metu NATO atgrasymo pozicija Baltijos šalyse yra skylėta. Atkreipiamas dėmesys, kad yra rimtas karinių, politinių priemonių trūkumas, trūksta net psichologinio pasiruošimo, siekiant sustiprinti Baltijos šalių apginamumą, rengiantis NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje ir po jo.

Buvę NATO generolai ir diplomatai pabrėžė, kad esą nėra jokių abejonių dėl strateginių Rusijos kėslų: Kremlius siekia atkurti Rusijos, kaip didžiosios galybės statusą su įtakos zonomis. Karinės galios auginimas bei tiesioginis jos panaudojimas tapo Rusijos siekių instrumentu.

„Dar daugiau, Rusijos režimo naudojamos karinės avantiūros užsienyje tapo būdu nukreipti dėmesį nuo Rusijos ekonominių problemų bei siekiant padidinti režimo populiarumą. Paradoksalu, jog Maskva kaltina NATO, kad ši supa Rusiją, nors Aljanso karinis buvimas Rytiniame sparne tebėra itin kuklus, palyginus su Rusijos kariniu potencialu, nukreiptu prieš Vakarus. Rusija pademonstravo polinkį į riziką ir gebėjimą užklupti Vakarus netikėtai. Kremlius ir toliau ieško Vakarų silpnybių ir būdų, kaip jomis pasinaudoti“, – rašoma dokumente.

„Siekdama savo interesų Maskva yra agresyviai oportunistinė, o jos veikimo principas yra perimti iniciatyvą ir sukurti faktinę, sau palankią situaciją“, – teigiama atskaitoje.

Joje taip pat pažymima, kad būtent silpnumas, o ne stiprybė provokuoja Rusiją imtis veiksmų.

Todėl išvada yra viena: dabartinis Kremliaus režimas kelia rimtą grėsmę Aljanso, ypač Baltijos šalims. Kremlius NATO ne tik vadina priešininke, bet ir vysto bei išbando pajėgumus, kurie būtų nukreipti prieš Aljanso šalis.

„Rusijos režimas parodė norą naudoti karinę jėgą ar bent jau ja grasinti, siekiant politinių tikslų. Ukrainos pavyzdys rodo, kaip Rusija pažeidė nustatytą tarptautinę tvarką ir nusistovėjusius fundamentalius Europos saugumo principus. Siekiant išvengti oportunistinių Rusijos staigmenų Baltijos šalyse, kur konvencinių pajėgų pusiausvyra yra Rusijos pusėje, o ne NATO, Aljanso strategija bei laikysena turi keistis“, – teigiama dokumente.

„Kol NATO sąjungininkės Baltijos šalyse rotuoja kuopos dydžio vienetus, Rusija greta kuria naujas divizijas ir armijas. NATO laikysenai trūksta patikimumo. Aljansas nesugebėtų užkirsti kelio Rusijos veiksmams, turint omeny rusų A2/AD pajėgumus, kurie užkirstų kelią greitai dislokuoti papildomas NATO pajėgas“, – rašo analizės autoriai.

„Baltijos šalis su Rusija ir Baltarusija jungia 1400 km pasienio ruožas, o su likusiomis NATO narėmis – 65 km pasienio ruožas tarp Lenkijos ir Lietuvos. 25 NATO sąjungininkės gali sulaukti pastiprinimų iš NATO, net jeigu Rusija įjungtų savo A2/AD pajėgumus – priešlėktuvinių ir priešlaivinių sistemų tinklą, tačiau 3 Baltijos šalys negalėtų sulaukti tokių pastiprinimų. Todėl mes pateikiame šiuos pasiūlymus“, – skelbiame ataskaitoje.

Pasiūlymai, kuriuos NATO turėtų įgyvendinti

Varšuvos viršūnių susitikime turi būti pereita nuo patikinimo, nuraminimo priemonių prie atgrasymo – pakankamų priešakinių pajėgų dislokavimo bei efektyvių kontrpriemonių Rusijos kuriamam A2/ AD tinklui.

Kitaip sakant, NATO siūloma regione turėti efektyvių kinetinių (sparnuotųjų raketų, jų pristatymo priemonių, tai yra lėktuvų, laivų) ir nekinetinių (elektroninės kovos) priemonių, kurios galėtų neutralizuoti ir įveikti Rusijos sukurtą A2/AD „burbulą“.

Rusija, žinodama, kad NATO turi priemones, galinčias įveikti Kaliningrade esantį priešlėktuvinių ir priešlaivinių sistemų tinklą, negalėtų juo kliautis kaip skydu, pridengiančiu Rusijos puolamąsias pajėgas. Tai yra viena atgrasymo politikos esmė – neleisti priešininkui imtis iniciatyvos. Pabrėžiama, kad nors Baltijos šalys neretai lyginamos su Vakarų Vokietija Šaltojo karo laikais, atgrasymas šiais laikais yra dar svarbesnis, nei anuomet.

Atgrasymas neigimu – priemonėmis, kuriomis neleidžiama priešininkui pradėti veiksmų savo teritorijoje gali būti pasiektas netgi nesukuriant lygiavertės pajėgų pusiausvyros. Su Rusija nebūtina rungtyniauti tankų skaičiais, siekiant turėti efektyvias atgrasymo priemones. NATO vis dar turi technologinį pranašumą ir jį turi pademonstruoti regione.

• Net ir sutinkant su buvusiu ir esamuoju NATO pajėgų Europoje vadais – generolu Philipu Breedlovu ir Curtisu Scaparrotti, kurie pasisako už nuolatinių pajėgų dislokavimą Europoje, debatai dėl nuolatinės dislokacijos nėra patys svarbiausi, jei pavyktų užtikrinti nuolatinių, kovai pasiruošusių rotacinių pajėgų buvimą.

Kitaip sakant, negali būti abejonių, kad vienais metais bus dislokuotas batalionas, o kitais metais sąjungininkai nesugebėtų rasti, iš kur sukrapštyti bent kuopą karių. Naujasis NATO pajėgų vadas Europoje C. Scaparrotti pasisako už amerikiečių karių skaičiaus didinimą Lietuvoje.

• Aljansas turėtų dislokuoti bent jau po bataliono+ kovinę grupę kiekvienoje Baltijos šalyje. Batalioną paprastai sudaro nuo 500 karių, daugianacionaliniu pagrindu suformuotas batalionas+ reiškia kiek didesnį kovinį vienetą su papildomomis logistikos, oro gynybos, ugnies paramos pajėgomis. Vienos bataliono kovinės grupės pagrindą turėtų sudaryti viena šalis.

Kartu su planuojamu JAV armijos pajėgumų stiprinimu Baltijos šalyse – taip pat bataliono dydžio vienetais kiekvienoje valstybėje, NATO kovinė grupė veiktų ne kaip pirmoji gynybos linija, kuri praneštų apie konflikto pradžią, bet realiai negalėtų ginti šalies ir būtų apsupta ar neutralizuota. Bataliono dydžio NATO kovinė grupė jau galėtų veikti kaip „gulintis policininkas“ kelyje – realiai stabdytų priešininko pajėgas.

Ataskaitos autoriai pažymi, kad NATO batalionai Baltijos šalyse neturėtų būti „frankenšteinai“ – sudaryti iš itin skirtingų šalių pajėgų, kurios neturi sąveikos patirties, naudoja skirtingą ginkluotę ir techniką – tai apsunkintų logistiką. Be to, į minėtus batalionus neturėtų būti įtrauktos vietos pajėgos – jos turėtų sąveikauti, bet vykdyti savo ar bendras operacijas.

• NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje neturėtų būti paskutine stotele. NATO turėtų užtikrinti, kad gynybinė ir atgrasomoji politika, ribotų Rusijos veiksmų galimybes.

Kitaip sakant, galiausiai Aljansas turėtų siekti, kad kiekvienoje Baltijos šalyje bataliono dydžio kovinės grupės būtų išplėstos iki brigados dydžio, tai yra būtų padidintos kelis kartus.

• NATO viršūnių susitikime Varšuvoje didelis dėmesys skiriamas sausumos pajėgų komponentui, tačiau mažiau kalbama apie pajėgumus jūroje ir ore. Bent jau po šio susitikimo minėtųjų pajėgumų stiprinimas regione taip pat turėtų būti aptariamas kaip galima greičiau.

Kitaip sakant, be sausumos pajėgų infrastruktūros plėtimo, ataskaitos autoriai ragina stiprinti ir kitus pajėgumus – uostuose bei oro uostuose. Pastaruosiuose, pavyzdžiui Amario oro pajėgų bazėje Estijoje siūloma sudaryti sąlygas, kad čia veikianti NATO oro policijos misija būtų išplėsta – didesnės, nei esamos pajėgos veiktų pagal karo metu numatytas procedūras.

Baltijos jūroje, kurią provokaciniais skrydžiais virš JAV karo laivų bei lėktuvų rusai norėjo parodyti, kaip „Rusijos interesų zoną“, turėtų būti nuolatiniai NATO kariniai pajėgumai. Norima, kad Baltijos jūroje nuolat patruliuotų JAV karo laivai, pageidautina tie, kurie turi įdiegtą AEGIS sistema, pavyzdžiui neseniai Klaipėdoje viešėjęs „USS Donald Cook". Taip pat siūloma steigti regioninę laivyno vadavietę.

O svarbiausia – Baltijos jūroje nuolat budinčiame NATO laivų junginyje būtų pakankamai oro gynybos, priešlaivinių ir sausumos taikinių puolimo priemonių (sparnuotųjų raketų), kuriomis būtų galima greitai neutralizuoti Rusijos A2/AD pajėgumas Kaliningrado ir Pskovo srityse.

• Greitas NATO pajėgų perdislokavimas į Baltijos šalis turėtų būti palengvintas iš anksto dislokuojant karinę įrangą ir techniką arčiau, nei dabar planuojama (šiuo metu planuojama dislokuoti už 1,6 tūkst. km, kai Šaltojo karo laikais šis atstumas buvo maždaug 300 km).

Kitaip sakant, kiekvienoje Baltijos šalyje rekomenduojama iš anksto dislokuoti įrangos bei technikos maždaug bataliono dydžio grupei – taip pagal poreikius galima būtų itin greitai padidinti sąjungininkų karinių pajėgų dydį.

Taip pat siūloma atnaujinti Šaltojo karo laikais vykusias strategines pratybas REFORGER (Return of Forces to Germany). Minėtos pratybos vykdavo kone kasmet, o jų metu JAV ir kiti sąjungininkai treniruodavosi per trumpą laiką greitai permesti pajėgas bei techniką į numatytą vietovę.

Pratybų REFORGER metu dešimtys tūkstančių JAV bei kitų NATO šalių karių treniruodavosi Vakarų Vokietijos laukuose, miškuose ir net miestuose. Dabartinės pratybos galėtų būti vadinamos REFOEUR (Return of Forces to Europe), nes JAV pajėgų bei technikos skaičius Europoje yra itin žymiai sumenkęs, palyginus su Šaltojo karo laikais.

• NATO branduolinio atgrasymo priemonės turėtų būti sustiprintos, taip parodant Rusijai, kad Maskvos strategija šantažuoti branduoliniu ginklu siekiant deeskaluoti situaciją turėtų priešingą poveikį – privestų prie Aljanso atsako panaudojant branduolinius ginklus.

Kitaip sakant, siūloma deklaracijomis įtvirtinti, kad NATO yra pasiruošusi suduoti branduolinį smūgį, o tam turi būti ruošiamasi praktiškai – rengiamos pratybos, žinoma, realiai nenaudojant branduolinių ginklų, tik mokantis naudoti jų pristatymo priemones – modernizuotas bombas B-61 bei sparnuotąsias raketas.

• Kibernetinių ginklų panaudojimas turėtų būti panašus, kaip ir branduolinių, pabrėžiant, kad sąjungininkų puolamieji kibernetiniai pajėgumai būtų naudojami, kaip atgrasymo priemonė, net jei NATO nesiekia pirmoji naudoti kibernetinių priemonių, kaip puolamųjų.

Kitaip sakant NATO turėtų ruoštis ne tik gintis nuo kibernetinių atakų, kurių šaltinis, kaip įtariama, yra Rusija, bet ir pati ruoštis kibernetiniam puolamiesiems veiksmams prieš Rusiją. Tai turi būti įtvirtinta tiek politiniame lygmenyje, tiek kariniame, kuris privalo turėti paruoštą kibernetinį pajėgumą.

• NATO turi pasiųsti signalą Rusijai, kad agresijos atveju prieš bet kurią Aljanso narę nėra tokio dalyko, kaip „nedidelis, ribotos apimties konfliktas“ – NATO galėtų smogti Rusijai visur ir visomis priemonėmis, neapsiribojant geografija.

Kitaip sakant bet koks „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymas Daugpilyje, Narvoje arba Klaipėdoje negalėtų būti traktuojamas kaip „pavienių šalių vidinis konfliktas su Rusijos galimai remiamomis pajėgomis“ – NATO atsakytų visa jėga ir neapsiribotų smūgiu vien tiktai konflikto zonoje, bet galėtų smogti Rusijos gilumoje esančioms grupuotėms ar daliniams.

• Šiaurės Amerikos ir Europos sąjungininkai turi aiškiai pabrėžti, kad veiks individualiai, laukdami likusių NATO narių veiksmų, jei Aljanso kolektyvinio saugumo atsakas dėl vienokių ar kitokių priežasčių užtruktų.

Sąjungininkai turėtų pažymėti, kad individualus kiekvienos šalies atsakas yra teisinis įsipareigojimas, į kurį jie žiūri rimtai ir turi planus bei paruoštus dalinius, kurie būtų panaudoti.

Toks pabrėžimas yra būtinas, mat greitis, kalbant apie Baltijos šalių gynybą, yra vienas svarbiausių faktorių, o NATO sprendimų priėmimas greičiu dažniausiai nepasižymi, mat reikia suderinti dešimčių skirtingų šalių pozicijas, įveikti įvairius biurokratinius trukdžius.

„NATO pernelyg dažnai veikdavo, kaip namų šeimininkas, kuris įjungia aliarmą po to, kai jį apšvarinę vagys jau paliko namus. Būtent todėl reikalingas bendras mąstymo pokytis – būtent NATO, o ne Rusija turėtų pasižymėti iniciatyva bei strateginės aplinkos kūrimu. Aljanso sprendimų priėmėjai bei visuomenė turi suprasti, kad atgrasymo priemonių kaina nublanksta prieš tą kainą, kurią tektų mokėti, jei atgrasymas iš viso nesuveiktų“, – teigiama ataskaitoje.

Kitaip sakant, tikimasi, kad po JAV vėliava skubiai būtų suburta koalicija, kuri nelauktų NATO tarybos sprendimų ir skubiai dislokuotų pajėgas, taip parodant pavyzdį bei kartu taikant spaudimą kitoms Aljanso narėms.

• Į NATO planus turėtų būti įtrauktos Švedija ir Suomija – svarbios regiono šalys, kurios taip pat nerimauja dėl augančios Rusijos karinės galios bei agresyvių Kremliaus veiksmų.

Kitaip sakant Aljansas turėtų atlikti planavimo procedūras, kaip padėti minėtoms šalims – tokiu būdu būtų iš anksto parodoma parama regiono valstybėms bei pasiunčiamas signalas Rusijai. Švedija yra strategiškai svarbi, ginant Baltijos šalis, ypač Gotlando sala. Šios salos kontrolė Rusijai leistų laisviau veikti Baltijos jūroje ir užkirstų kelią NATO pastiprinimams jūros ar oro keliais.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...