captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pirmasis K. D. Prunskienės, kaip premjerės, vizitas Lenkijoje: iš Vilniaus į Varšuvą per... Atėnus

2015 metais minėjome Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo dvidešimt penktąsias metines. Ta proga prisimenamas 1990 m. kovo 11 d. Akto paskelbimas, vėlesni įvykiai, atvedę į visuotinį Lietuvos tarptautinį pripažinimą 1991 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais.
K. D. Prunskienė ir T. Mazowieckis susitikimo metu, straipsnio autoriaus asmeninio archyvo nuotr.
K. D. Prunskienė ir T. Mazowieckis susitikimo metu, straipsnio autoriaus asmeninio archyvo nuotr.

Siekiant tarptautinio pripažinimo, reikšmingą vaidmenį suvaidino ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Dėl aktyvios laikysenos ir susiklosčiusių aplinkybių balandžio–gegužės mėnesiais tarptautiniu mastu dar nepripažintos valstybės ministrė pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė susitiko su JAV, Kanados, Prancūzijos Respublikos, VFR, Danijos Karalystės, Švedijos Karalystės, Norvegijos Karalystės vyriausybių vadovais, prezidentais. Šių dienų tarptautinio politinio gyvenimo galimybėmis tai nebūtų reikšminga, tačiau prieš ketvirtį amžiaus tokie susitikimai buvo didelė vertybė.

Į Varšuvą keliavo per Graikiją

Kaip teigė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, „K. Prunskienė savo susitikimuose su didžiausiais lyderiais, parlamentarais ir spaudos atstovais savo laikysena ir kalbėjimo būdu sėkmingai atremia ir tą sovietų propagandos liniją, kuriai kai kada gana sėkmingai pajungiami ir Vakarų žurnalistai, neva Lietuvos politiką dabar formuoja kažkokie mėgėjai, kurie nežino, ko siekia, kurie nežino, kaip dera siekti ir panašiai. Dabar jie gali pamatyti ir girdėti aiškiai išdėstomą konceptualią politiką, išdėstomą tiksliais diplomatiniais būdais. Tuo būdu pelnomas tikras pripažinimas, realus pripažinimas ir Lietuvos vyriausybei, ir jos kvalifikacijoms, ir visai Lietuvos politinei linijai, kurios mes laikomės ir kuria nesame suabejoję.“

Paradoksalu, tačiau ministrė pirmininkė, apsilankiusi tolimesnėse valstybėse, nebuvo susitikusi su kaimyninės Lenkijos ministru pirmininku Tadeuszu Mazowieckiu. Tokia galimybė pagaliau atsirado 1990 m. birželio mėnesį. Ir dabar, po ketvirčio amžiaus, įdomus atrodo šio susitikimo organizavimas, pokalbių turinys.

Paprastai atvykimui į šalį ir susitikimui su jos vadovais reikalingas šeimininkų kvietimas. Organizuoti susitikimą per gerus asmeninius ryšius „Solidarumo“ vadovybėje turėjusiu Lenkijos piliečiu, keistomis aplinkybėmis prieš keletą metų žuvusiu T. Mazowieckio patarėju, vėliau ilgamečiu Rytų studijų centro vadovu Mareku Karpu ėmėsi tuometis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro padėjėjas Ričardas Navardauskas kartu su tuo metu Varšuvos universitete mokslinį darbą rašiusiu ir visuomeniniais pagrindais Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimais talkinusiu būsimuoju Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Antanu Valioniu.

Birželio pradžioje A. Valionis pakviečiamas pas Lenkijos ministrą pirmininką, jam pranešama, kad Lenkijos premjeras kviečia ministrę pirmininkę K. D. Prunskienę apsilankyti Lenkijoje. Žinia tuoj pat siunčiama į Vilnių. Ieškant abiem pusėms priimtinos susitikimo datos, pasinaudojama birželio mėnesį planuojamu ministrės pirmininkės vizitu į Graikiją, o iš ten į Lietuvą ji nusprendžia skristi per Varšuvą, o ne įprastu ir vos ne vieninteliu tais laikais galimu maršrutu – per Maskvą.

Tokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos ministrų pirmininkų susitikimas neatrodė kaip Varšuvos akibrokštas Maskvai. To Lenkijos ministras pirmininkas dėl praktinių valstybės interesų tuomet nebuvo linkęs daryti. Neturėdami lietuvių ir lenkų kalbų vertėjo, Lenkijos pusės vizito organizatoriai susitikimuose siūlė rusakalbius ar vokiečių ir lenkų kalbų vertėjus. Tuometinio Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pirmojo sekretoriaus Giedriaus Čekuolio ir A. Valionio pastangomis pavyko pasiekti, kad susitikimuose būtų kalbama lietuvių ir lenkų kalbomis. Vertėjo funkcijų ėmėsi dr. Bronius Makauskas.

Kaip prisimena A. Valionis, jis buvo susipažinęs su vizitų programoms būdingais protokoliniais reikalavimais. Todėl sudarant programą buvo prašoma, kad K. D. Prunskienės susitikimų su ministru pirmininku, užsienio reikalų ministru metu būtų iškelta Lietuvos valstybės vėliava rezidencijoje, kurioje gyvens delegacija, organizuotas vainiko padėjimas prie Nežinomojo kareivio kapo. Iškelti vėliavas vizito rengėjai sutiko, tačiau vainiko padėjimą paliko kitam ministrės pirmininkės apsilankymui... Šis vizitas kartu tapo savotišku dabar jau diplomatijos didmeistrių A. Valionio ir G. Čekuolio diplomatinio darbo krikštu.

Per dvidešimt penkerius metus neišblukę to vizito metu daryti užrašai, Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerijoje saugomos atmintinės, susitikimų dalyvių liudijimai – geri pagalbininkai perteikti svarbiausius Varšuvoje vykusių susitikimų momentus.

1990 m. birželio 21 d. 12 val. lėktuvu iš Atėnų per Sofiją K. D. Prunskienė kartu su pavaduotoju Romualdu Ozolu atvyko į Varšuvą. Oro uoste svečius iš Lietuvos pasitiko Lenkijos ministrų tarybos reikalų valdytojas J. Ambroziakas, užsienio reikalų ministro pavaduotojas B. Kulskis, Užsienio reikalų ministerijos diplomatinio protokolo direktorius J. Vitkovskis, Europos departamento direktorius J. Sulek, Užsienio reikalų ministerijos TSRS skyriaus vedėjas G. Kostrzeva-Zorbas. Čia prie mūsų delegacijos prisijungė G. Čekuolis, tuometis URM pirmasis sekretorius, kaip rašoma Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtoje darbo vizito programoje, patarėjas A. Valionis, vertėjas B. Makauskas.

Lietuvos vėliava erzino TSRS ambasadą

Lietuvos delegacijai tik įsikūrus Lenkijos vyriausybės svečių namuose Parko gatvėje, buvo priminta nuolatinė tuo metu vykusi Lietuvos priešprieša su TSRS. Priešais rezidenciją kitoje gatvės pusėje puikavosi... TSRS ambasada. Tad Lietuvos vėliavos plevėsavimas ant svečių namų teritorijoje esančio stiebo bei automobilio, kuriuo važiavo ministrė pirmininkė, tikrai nebuvo malonus TSRS ambasadoriui Lenkijoje J. Kašlevui.

Dėl tokių dalykų ne vienoje valstybėje šeimininkai 1990 metais susilaukdavo griežtų TSRS ambasados protestų. Po trumpos įsikūrimo valandėlės, kurios metu G. Čekuolis ir A. Valionis informavo K. D. Prunskienę ir R. Ozolą apie naujausius įvykius Lietuvoje ir Lenkijoje, galimus būsimų susitikimų klausimus.

14.30 val. buvo numatytas K. D. Prunskienės susitikimas su ministru pirmininku T. Mazowieckiu. Vizito organizatoriai šiam susitikimui taikė „kietą formulę“ – nors į Varšuvą buvo atvykęs ir ministrės pirmininkės pavaduotojas R. Ozolas, vizito programoje buvo pažymėta, kad susitikime dalyvauja tik ministrai pirmininkai ir osoba zapisująca. Iš Lietuvos pusės toks asmuo buvo šių eilučių autorius.

T. Mazowieckis 1989 m. rugpjūčio 24 d. tapo pirmuoju nekomunistiniu Lenkijos ministru pirmininku. Kaip buvo rašoma tam susitikimui Lietuvoje parengtoje pažymoje, T. Mazowieckio nuomone, Lenkija išeiti iš ekonominės krizės, pasireiškiančios gamybos nuosmukiu ir hiperinfliacija, gali tik imdamasi radikalių veiksmų. Ministras pirmininkas tada buvo įsitikinęs, jog kultūros srityje Lenkija buvo ir bus savotiškas tiltas tarp Rytų ir Vakarų, o dėl savo geografinės padėties – tarp TSRS ir VDR, todėl turėtų suvaidinti svarbų vaidmenį įtvirtinant stabilumą Europoje.

Pasak T. Mazowieckio, artėja metas, kai Varšuvos sutarties ir NATO karinių blokų įtaka pradės silpnėti. Tačiau kol karinės politinės sąjungos gyvuoja, Lenkija vykdys savo įsipareigojimus Varšuvos sutarties organizacijoje. Dėl sovietų kariuomenės buvimo Lenkijoje T. Mazowieckio pažiūros skyrėsi nuo „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos – ministras pirmininkas buvo už šios kariuomenės buvimą Lenkijoje iki tol, kol susijungs VDR ir VFR.

Prisiminė bendrą istoriją

Kaip ir dera svetingam šeimininkui, T. Mazowieckis susitikimą su K. D. Prunskiene pradėjo maloniais žodžiais: „Širdis tankiau plaka prisimenant bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją. Su simpatija dabar žiūrime į Jūsų siekius. Tai išreiškėme vyriausybės pareiškime po Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. Tačiau toliau negalėjome eiti, nes tai būtų kišimasis į vidaus reikalus ir konfliktas su TSRS. Manome, kad jūs galite pasiekti savo siekius konsultacijų keliu. Manau, jog yra poslinkių tame. Jūs tai gerai pristatysite. Kada galėsime padėti jums išvengiant konflikto, tai padėsime.“

K. D. Prunskienė, padėkojusi kolegai už susitikimą, pabrėžė, kad istorija Lietuvą ir Lenkiją jungia ir ta prasme, jog siekiama įveikti šio amžiaus sunkumus. „Jums yra žinoma, kas įvyko, ir dabar norėjau pasikonsultuoti dėl dabartinių veiksmų ir galimybių išvengti konfrontacijos. Paskelbdami nepriklausomybę, mes ją deklaravome. Dabar reikia ją realizuoti konkrečiais veiksmais. Būtent tuose rėmuose, kuriuos apibrėžia Rytai ir Vakarai, galime kažko pasiekti. Vyriausybė po sunkių bandymų žengė ryžtingą žingsnį – pasiūlė parlamentui Nepriklausomybės Akto moratoriumą. Tai turėtų padėti įveikti ekonominę blokadą. Jei derybų išvakarėse Lietuvai sąlygos nebus priimtinos, tai moratoriumas nutrūktų. Moratoriumas – tai susikalbėjimo būdas. Nematome kitos išeities, kaip tai padaryti. Reakcija į moratoriumą labai įvairi. Todėl nuo rytojaus bus pradėta aktyviai dirbti. Dabar svarbi užsienio valstybių reakcija. Lenkijos reakcija Lietuvai labai svarbi. Jei nuomonę išgirstų mūsų parlamentas, tai būtų svarus argumentas.“

T. Mazowieckis atsakė, kad galimi tik taikūs sprendimai. Per aštuonerius metus Lenkijos visuomenė nepalūžo. Jei tikima, kad ir Lietuva nepalūš, visa kita yra taktika. „Manau, kad jūs tai jaučiate. Jūs kalbėjotės su M. Gorbačiovu. Manau, jog jis yra atviras, bet patekęs į sunkią situaciją. Jeigu jam nepakiš kojos radikalai, tai žingsnis po žingsnio galima pasiekti iškeltus tikslus. Jei tikite ištverme, tai pusė žingsnio taip pat yra gerai...“ – teigė T. Mazowieckis.

Ministrą Pirmininką domino tuo metu prieš Lietuvą vykdyta ekonominė blokada: „Pasakykite man, kokia padėtis su blokada?“

K. D. Prunskienė atsakė, kad situacija nelengva, ypač dėl naftos, kuri aktualiausia Lietuvai. Problema yra jos įvežimas į Lietuvą. Lietuvos ir Lenkijos pasienyje stovi benzovežis, kuriam TSRS pasieniečiai neleidžia įvažiuoti į Lietuvą. Rusai sako, kad jei duos naftos, tai Lietuvos parlamentas laikys save nugalėtoju. Lietuvos parlamentas nenori sieti šių klausimų.

Šioje pokalbio vietoje T. Mazowieckis susidomėjo rusų tautine mažuma Lietuvoje, jos dydžiu, išsidėstymu, santykiais su jais. K. D. Prunskienė paaiškino, kad rusai Lietuvoje gyvena daugiausia Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, ir ji, kaip Vyriausybės vadovė, stengiasi palaikyti gerus santykius, kalbėtis su priešingomis politinėmis jėgomis. Po to T. Mazowieckiui parūpo Lietuvos lenkai. K. D. Prunskienė papasakojo, jog Aukščiausiosios Tarybos deputatai lenkai įsiklauso į Vyriausybės siūlymus, nepuola skubotai vertinti, kritikuoti. Kokių nors išpuolių iš jų pusės nebuvę. O rajonuose pasitaiko įvairių dalykų. Šalčininkų rajone, matyt, situacija sudėtingiausia. Maskva kartais pasinaudoja lenkų ambicijomis per finansinę pagalbą ir kitas jiems teikiamas lengvatas.

T. Mazowieckis pabrėžė, kad reikia sutarti esminiais klausimais. Lenkija yra už sienų neliečiamumą. Kartais juos pasiekia žinios, esą Lietuvoje norima peržiūrėti sienas. Turime suprasti, kad, jei pradėsime peržiūrėti sienas, tai prasidės nesibaigiantys dalykai. Labai svarbu yra susitaikymas. Tai vienintelis kelias taikiai išspręsti klausimus. K. D. Prunskienė į tai atsakė, jog Lietuva suinteresuota teritorijos neliečiamumu, nes tai svarbu derybose su Maskva. Taip pat svarbu, kad Lietuvos ir Lenkijos požiūriai šiuo klausimu sutampa.

Lenkijos premjeras pasidomėjo, ką reiškia ypatingasis statusas, apie kurį kalbama.

K. D. Prunskienė atsakė, jog Maskvoje pradedama rengti nauja Sąjungos sutartis. Tinkamos sutarties parengimas būtų aktualus, nors Lietuva jos ir nepasirašytų. ministrė pirmininkė pageidavo aptarti bendros sienos klausimus iki derybų ir po jų. Lietuvos ir Lenkijos sieną kontroliuoja TSRS. Tačiau plėtojant santykius reikėtų spręsti šį klausimą. TSRS pretenduos kontroliuoti Lietuvos ir Lenkijos sieną, ir čia, matyt, reikės pereinamojo laikotarpio.

T. Mazowieckis užsiminė dėl geležinkelio linijos – Lenkija tuo suinteresuota, tačiau reikia palaukti, kol padėtis normalizuosis. Tai priklauso ne nuo Lenkijos. Reikia įvertinti ir TSRS interesus, ir nagrinėti galimybes.

K. D. Prunskienė pritarė T. Mazowieckiui ir perėjo prie diplomatinio Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo formos aptarimo. T. Mazowieckio nuomone, kol neprasidėjo derybos, diplomatinio bendradarbiavimo formos klausimas nėra labai prasmingas. Dėl to jau buvo bandoma per Užsienio reikalų ministeriją aiškintis Maskvoje. Pasiekti daug negalima, o tik paerzinti Maskvą.

Lietuvos premjerė sutiko, kad Maskvos nelankstumas jau įrodytas. Kol bus užmegzti visaverčiai diplomatiniai santykiai, kaip tarpinė tolesnio bendradarbiavimo forma galėtų būti interesų biurų įsteigimas. Tai nebūtų iššūkis Maskvai. Nesant diplomatinių santykių tarp valstybių, kalbėti apie ambasadą buvo anksti. Todėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija siūlo steigti interesų biurus. (Kaip teigia A. Valionis, Pietų Afrikos Respublikos interesų biuras Varšuvoje atidarytas 1991 m. kovo mėnesį ir greičiau gali būti iliustracija, rodanti, jog tuometinis Lietuvos pasiūlymas buvo realus.)

Reaguodamas į tai, T. Mazowieckis atsakė, kad Lenkija ketinusi atidaryti konsulatą Vilniuje, tačiau Lietuva to nenorėjusi. Jis neatmetė galimybės įsteigti interesų biurą ir pasiūlė šį klausimą aptarti su užsienio reikalų ministru, taip pat pasiguodė, kad ekonominiai santykiai su TSRS yra sunkūs ir kad reikia juos jaukinti  atkreipiant dėmesį į Lietuvos ir Lenkijos santykių specifiką. Tokios specifikos išraiška esąs šis vizitas. „Manęs klausinėja, kodėl nėra Lenkijos ambasados Vilniuje. Aš atsakau, kad tai ir santykių su TSRS klausimas. Galime padaryti demonstraciją, bet nieko daugiau. Nors mūsų situacija skirtinga, bet turime sustyguoti veiksmus. Reikia suprasti, kad ne viską galime pasiekti iš karto“, – teigė T. Mazowieckis.

K. D. Prunskienė pažymėjo, kad Lietuvos parlamentas ne visada nori tai suprasti. Galvojama, kad pasakius įvyksta tai, ką pasakai. Kiekviena dabartinė kelionė yra ir valstybingumo pamoka. Dabar jau nebėra tos baimės, kad Lietuva, paskelbusi nepriklausomybę, gali sugadinti visus reikalus Europoje. Mums reikia patiems sugebėti viską išsikovoti ir todėl verta susipažinti su Lenkijos patirtimi reformų klausimais.

T. Mazowieckis atsakė, jog yra pasirengę priimti žmones, kurie nori studijuoti patirtį ir reikia surasti tinkamą ryšių formą. Po daugiau nei valandos ministrai pirmininkai pabaigė savo pirmąjį susitikimą ir atsisveikino iki vakarienės.

Užsienio reikalų ministras sakė nestovintis nuošalyje

16 val. įvyko susitikimas su užsienio reikalų ministru Krzysztofu Skubiszewskiu. Prieš tapdamas ministru, K. Skubiszewskis Lenkijoje buvo žinomas kaip tarptautinės teisės specialistas, daugelį metų dėstęs Poznanės universitete, o nuo 1973 m. Lenkijos mokslų akademijos valstybės ir teisės instituto profesorius. Mokslinės veiklos metais parašė kelias knygas ir apie šimtą mokslinių straipsnių. Jam teko reta tiems laikams galimybė dirbti tiriamąjį darbą Oksfordo, Ženevos, Harvardo ir Kolumbijos universitetuose. Tačiau bendra politine prasme Lenkijos diplomatijos vadovas buvo mažai žinomas asmuo.

1990 m. balandžio 26 d. Lenkijos Respublikos Seime pristatydamas pagrindines užsienio politikos kryptis, K. Skubiszewskis didelę reikšmę skyrė santykiams su TSRS. Žaliavų pirkimas, skolų, naujų ūkinių santykių sureguliavimas, politinis bendradarbiavimas visais pagrindiniais užsienio politikos klausimais, ypač derybose 2+4, kur TSRS palaikė lenkų siekius ir interesus susijungiant Vokietijai – tuo metu tai buvo aktualiausi Lenkijos ir TSRS santykių darbotvarkės klausimai.

Apie santykius su Lietuva tada ministras pasakė, jog „nestovime nuošalyje to, kas vyksta Lietuvoje. Lietuvai paskelbus deklaraciją dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, Lenkijos vyriausybė nedelsdama parėmė lietuvių ketinimus. Visos suinteresuotos pusės turi veikti labai atsargiai, kad nepakenktų tam, kas vyksta Vidurio Europoje, o ir Lietuvoje jau sukurta ir kuriama. Lenkijos vyriausybė jau siūlė tarpininkavimo poziciją dėl vienpusio perėjimo punkto uždarymo Lazdijuose ir siūlome TSRS pradėti pokalbius šiuo klausimu. Esant dabartinei situacijai, klausimo sprendimas priklauso ne nuo trečiųjų šalių reakcijos, o nuo Vilniaus ir Maskvos pokalbių. O ir ekonominis spaudimas neišspręs problemos. Lietuvių lūkesčiai turi išsipildyti.“

Pokalbio su ministre pirmininke ir jos pavaduotoju R. Ozolu pradžioje ministras K. Skubiszewskis informavo apie savo susitikimus su Lietuvos kolega Algirdu Saudargu kovo 30 d. ir gegužės 20 d. Kaip pažymėta atmintinėje, ministras tuomet pasakė, kad susitikime su A. Saudargu patyręs sunkumų, tačiau jų nekonkretizavo ir perėjo prie esminių klausimų. Lietuvos ir Lenkijos sieną kontroliuoja TSRS. Todėl Lenkijai yra svarbūs Lietuvos po- kalbiai su Maskva. Ministrės pirmininkės pasiteirauta, kokia yra santykių su TSRS būklė, kokia galimybė šį klausimą išspręsti.

K. D. Prunskienė išdėstė nepriklausomybės kelio ir kitų valstybių įtakos šiame procese reikšmę, Maskvos pozicijos dinamiką, Lietuvos kompromiso esmę ir prie jo atvedusias aplinkybes. Užsimezgė pokalbis dėl nepriklausomybės įgyvendinimo būdų. Nagrinėta Suomijos ir Švedijos santykių su TSRS specifika ir jų patirties pritaikymo galimybės Lietuvos atveju.

Ministras užsiminė apie Lietuvai taikomą TSRS ekonominę blokadą, apie tai, jog esant dabartinei sienų kontrolei, Lenkija nelabai gali padėti Lietuvai. Tačiau humanitarinė pagalba įmanoma. Jis prisiminė, kad su ministru A. Saudargu kalbėjosi apie tai, jog Punske būtų galima sandėliuoti humanitarinės pagalbos siuntas.

K. D. Prunskienė atsakė, kad ir Vakarų valstybės nelabai norėjo padėti, kol Lietuva nepradėjo ieškoti kompromisų. Lietuvai parodžius lankstumą, gali keistis ir Vakarų pozicija.

K. Skubiszewskis atkreipė dėmesį į galimos sutarties tarp Lietuvos ir TSRS svarbą ir sunkumus ją rengiant. Jei bus sutartis tarp TSRS ir Lietuvos, tai reikš, kad Nepriklausomybės Aktas veikia, nes tai yra nepriklausomybės išraiška. Jis pažymėjo, jog būtina iš Maskvos išgauti ženklus, kad Lietuva yra valstybė. Net tokios respublikos, kurios neturėjo nepriklausomybės, yra SNO ir kitų organizacijų narės. Juolab Lietuva turi to reikalauti. Ministras paminėjo apie ketinimą Vilniuje įsteigti Lenkijos Respublikos konsulatą.

K. D. Prunskienė pareiškė, kad Lenkijos konsulatas Vilniuje būtų saitų su TSRS, o ne su Lietuva išraiška. Dabartinėje situacijoje tai būtų neadekvatus žingsnis. Kaip dvišalių santykių dalykas, tarpinė bendravimo forma galėtų būti informacinis biuras. K. Skubiszewskis tuo suabejojo: „Tai galėtų sukelti Maskvos reakciją. Gal Jūs tyrėte tai su Maskva?“

K. D. Prunskienė atsakė, jog iki šiol tai nebuvo daroma, tačiau artėja situacija, kada galima bus šiuos klausimus kelti. Ministras vėl sugrįžo prie konsulato Vilniuje klausimo: „reikia užbaigti generalinio konsulato klausimo Vilniuje sprendimą“. Į pokalbį įsitraukęs R. Ozolas pasiūlė, kad šį klausimą galima būtų spręsti trijų šalių derybose Maskvoje.

Toliau susitikime K. Skubiszewskis panoro aptarti sienų klausimą. Sienų klausimas yra neliečiamas, laikomasi status quo. Nesikišama į vidaus Lietuvos reikalus ir administracinį suskirstymą. R. Ozolas patvirtino, kad teritorijos klausimai bus svarstomi Maskvoje.

K. Skubiszewskis sakė skaitęs birželio 3 d. „Izvestijose“ straipsnį apie tautines mažumas, todėl norįs pakalbėti apie lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje. Jis norėtų sužinoti, kaip Vyriausybės vadovai vertina lenkų kalbos vartojimą „valstybiniu lygmeniu“, kaip žiūrima į iš Lenkijos į Lietuvą atsiųstus kunigus. Pasak ministro, ten, kur gyvena daug lenkų, ne tik savivaldybėse, bet ir valstybės institucijose galėtų būti vartojama lenkų kalba. Ministras taip pat siūlė universitetuose įvesti fakultatyvinį lenkų kalbos studijavimą.

K. D. Prunskienė priminė, kad tautinių mažumų problemoms spręsti Lietuvoje yra Tautinių mažumų departamentas. Vyriausybė orientuosis į tai, kad ekonomiškai atsilikę rajonai, kuriuose gyvena lenkai, būtų vystomi. R. Ozolas pridūrė, kad Lietuva suinteresuota kunigų iš pačios lenkų bendruomenės rengimu.

Pokalbio pabaigoje K. Skubiszewskis palietė geležinkelio Kalvarija–Trakiškiai klausimą. Jis teigė, esą Lenkijos pusė yra pasirengusi atidaryti šį ruožą. Tačiau kol sieną kontroliuoja TSRS, to negalima padaryti.

Lenkijos parlamentarai domėjosi blokada

Po šio susitikimo Lietuvos vyriausybės vadovai susitiko su Lenkijos Respublikos Senato pirmininku Andrzejumi Stelmachowskiu, Pirmininko pavaduotoju A. Wielowieyskiu, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku, geru Lietuvos bičiuliu Bronislavu Geremeku. Lenkijos parlamentarai domėjosi TSRS vykdoma ekonomine ir politine blokada bei jos galima pabaiga.

Į B. Geremeko klausimą, kuo Lenkija gali padėti Lietuvai, K. D. Prunskienė atsakė suprantanti, kad nepaisant lenkų simpatijų, pagalbos galimybės yra ribotos. Lenkai pragmatiškiau galėtų žiūrėti į kai kuriuos dvišalio bendradarbiavimo klausimus – sienų, interesų biuro įsteigimą ir kt.

B. Geremekas pareiškė, kad Lenkija yra labai suinteresuota Lietuvos, Latvijos ir Estijos dalyvavimu Baltijos jūros valstybių konferencijoje ekologijos klausimais, kurioje bus svarstomi ir kiti klausimai. Tačiau ar galės Lietuva dalyvauti kaip savarankiška valstybė, Lenkija negali spręsti, nes konferencijos organizatoriai yra švedai. K. D. Prunskienė pažymėjo, jog švedų atsiųstas kvietimas neatskleidė, kokiu statusu yra kviečiami Lietuvos atstovai. Vėliau paaiškėjo, kad Lietuvai tada nebuvo skirta savarankiško atstovavimo galimybė ir vykti į Švediją buvo atsisakyta.

Senato Pirmininko pavaduotojas A. Wielowieyskis pažymėjo Lietuvos ir Lenkijos bendra- darbiavimo svarbą transporto, prekybos, telekomunikacijų srityje. Svarbi ir nusiginklavimo sritis, numatant branduolinio ginklo pašalinimo iš Pabaltijo galimybes. Lietuva ir Lenkija gali ir turi įnešti svarų indėlį šioje srityje, pabrėžė A. Wielowieyskis.

Kalbėdamas apie naujos pasienio perėjos Šipliški–Kalvarija atidarymo galimybes, B. Geremekas teigė, jog Lenkijos transporto ministras buvo nuvykęs į pasienį, apžvelgė geležinkelio ruožą Suvalkai–Marijampolė ir nusprendė, jog iš Lenkijos pusės viską greitai galima būtų parengti, tačiau iškyla Maskvos reakcijos problema.

K. D. Prunskienė, pasakodama apie derybų su TSRS galimybes, priminė, jog šiuo klausimu yra kalbėjusi su TSRS Prezidentu Michailu Gorbačiovu, kurio nuomone, derybos galėtų trukti du tris mėnesius. Tuo tarpu ministras pirmininkas Nikolajus Ryžkovas kalbėjęs apie dviejų trijų metų laikotarpį. Todėl jam teko priminti M. Gorbačiovo poziciją. K. D. Prunskienė papasakojo apie Vyriausybės siūlomą moratoriumą – tai maksimali nuolaida, kurią galima padaryti.

B. Geremekas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausybė parodė lankstumo pavyzdį. Tai ypač svarbu, nes viešoji JAV nuomonė nėra Lietuvos pusėje. Ten vis dar „saugomas“ M. Gorbočiovas. Tokia Lietuvos pozicija, pasak B. Geremeko, palengvina ir Lenkijos padėtį remiant Lietuvos siekius: moratoriumas – ryžtingumo sujungimas su elastingumu.

Dėl labai svarbaus balsavimo gerokai į susitikimą pavėlavęs ir į pokalbį įsijungęs Senato pirmininkas A. Stelmachowskis pažymėjo, kad lenkų padėtis Lietuvoje geresnė nei Baltarusijoje ir kad Lenkija jokių teritorinių pretenzijų Lietuvai, įskaitant ir Vilnių, neturi ir neturės. Tačiau kultūros ir švietimo srityje reikėtų siekti didesnės harmonijos.

Po susitikimo Senate Lenkijos spaudos agentūroje „Inter press“ buvo surengta K. D. Prunskienės ir R. Ozolo spaudos konferencija, kurioje, kaip rašoma Užsienio reikalų ministerijos pažymoje, dalyvavo 50–60 žurnalistų.

Pasibaigus šiai programai, Lenkijos Respublikos ministras pirmininkas T. Mazowieckis svečių namuose surengė vakarienę, kuri buvo labai reprezentatyvi. Kartu su ministru pirmininku joje dalyvavo Senato Pirmininkas A. Stelmachowskis, Senato Pirmininko pavaduotojas A. Velovejskis, užsienio reikalų ministras K. Skubiszewskis, ministro pavaduotojas J. Ambroziakas, Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininkas B. Geremekas.

Vakarienė vyko nuoširdžioje ir draugiškoje aplinkoje. Jos metu T. Mazowieckis ir K. D. Prunskienė pasikeitė tostais. Kaip rašoma G. Čekuolio komandiruotės ataskaitoje, T. Mazowieckis savo kalboje akcentavo, kad visiškai pritaria Lietuvos nepriklausomybei, ją remia, tačiau negali neatsižvelgti į eilę kitų faktorių, t. y. TSRS. K. D. Prunskienė atsakė, jog supranta Lenkijos vadovų padėtį, tačiau akcentavo būtinybę eiti į priekį – nors ir mažais žingsneliais. Ji pareiškė, kad norėtų pakviesti T. Mazowieckį apsilankyti Lietuvoje, tačiau kol kas dėl suprantamų priežasčių nėra patogu tai siūlyti...

Po vakarienės, apie 23 val., Lietuvos delegacija iš Varšuvos automobiliais išvyko į Vilnių. Dėl vykstančios blokados kiekviena diena buvo brangi. Todėl į Lietuvą nuspręsta grįžti anksčiau, nei planavo vizito šeimininkai.

Ankstų birželio 22-osios rytą Punsko lietuviai draugiškai ir dėmesingai sutiko ministrę pirmininkę, jos pavaduotoją, ir po trumpo pokalbio 4 val. delegacija kirto sieną. Lazdijų pasienio zonoje, kurią kontroliavo TSRS pasieniečiai, vykstančiųjų TSRS diplomatiniuose ir tarnybiniuose pasuose buvo įspaustos žymos apie atvykimą. Tebestovėjo ir benzovežis su neįleistais į Lietuvą įvežti degalais, apie kurį K. D. Prunskienė kalbėjo susitikime su T. Mazowieckiu. Tai priminė rūsčią realybę – kas realiai kontroliuoja nepriklausomybės atkūrimą paskelbusios Lietuvos valstybės sieną ir tai, kad sugrįžtame į ekonominės blokados spaudžiamą Lietuvą.

Šis straipsnis buvo skelbtas 15-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...