captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvė nežino, dėl ko tapo grėsme Izraeliui

„Kadangi neprisipažinai, manome, jog mūsų valstybei yra dar pavojingiau, kai tu viską stebi iš šono“, – tokius Izraelio saugumo pareigūnų žodžius įsiminė Gabrielė Tervidytė, išsiųsta iš šios šalies.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

G.Tervidytė pirmadienio naktį parskrido į Vilnių iš Tel Avivo Ben Guriono oro uosto. Jame mergina praleido penkias dienas.

Į Izraelį atvykusią 31-erių lietuvę migracijos pareigūnai sulaikė, tardė pusę paros ir pripažino keliančia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Vėliau ją kelias dienas laikė kalėjimą primenančioje patalpoje.

Lietuvei uždrausta artimiausius dešimt metų įvažiuoti į Izraelį.

„Izraelis, kaip ir bet kuri kita suvereni bei demokratiška valstybė, turi teisę neįsileisti į šalį asmenų, kurių veikla kelia abejonių“, – savo poziciją „Lietuvos rytui“ perdavė Izraelio ambasada.

G.Tervidytė jau kelerius metus nuolatos keliauja į Vakarų Krantą, kur dirba su palestiniečių vaikais.

– Kaip vyko jūsų sulaikymas Tel Avivo oro uoste? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Tervidytės.

– Šiame oro uoste vyksta įprasta procedūra: žmonės stovi eilėje laukdami vizos įvažiuoti į Izraelį.

Dažnai kai kurių keleivių darbuotojai paprašo paeiti į šalį, tada saugumo pareigūnai išsiveda į atskirą patalpą.

Ten būna daug žmonių, kurie laukia, kada bus apklausti, o pareigūnai po to sprendžia, ką su jais daryti.

Tai patyriau ir aš. Stovėjau eilėje, priėjau prie pasų kontrolės posto. Įvedęs mano pavardę į duomenų bazę darbuotojas paprašė paėjėti į šalį. Prie manęs priėjo saugumo pareigūnas ir nusivedė į atskirą patalpą, kurioje iš viso praleidau 12 valandų.

Mane tris kartus apklausė skirtingi žmonės. Viena šių apklausų buvo labai nemaloni – pareigūnai peržiūrėjo visas mano telefone buvusias nuotraukas, perskaitė viską, ką galėjo jame rasti.

Taip pat jie mėgino man įsiūlyti įvairias versijas, kurios, be abejo, buvo neteisingos, todėl negalėjau prisipažinti ką nors dariusi.

– Kokių kaltinimų sulaukėte?

– Mane bandė įtikinti, kad aš kažką organizuoju Vakarų Krante ir Gazoje. Tiesa, Gazoje aš niekada nesu buvusi ir net niekada jokio noro neturėjau ten vykti, juolab nesu niekada prašiusi leidimo įvažiuoti į Gazos Ruožą.

Visa mano veikla vyko tik Vakarų Krante.

Vėliau manęs klausinėjo apie įvairius žmones – ar juos pažįstu ir ar jie įsivėlę į kokias nors Izraeliui pavojingas veiklas.

Pareigūnai rado vieno mano projekto nuotraukas, kuriose užfiksuotas susirėmimas tarp Izraelio kariuomenės ir vietos jaunimo.

Jie primygtinai prašė, kad prisipažinčiau dalyvavusi susirėmimuose, kad protestuose laikiau Palestinos vėliavą.

Mėgino mane apkaltinti daug agresyvesniais veiksmais, nei tie, kurių kada nors esu ėmusis.

Kai primygtinai kartojau, kad net ir nuotraukos įrodo, jog aš tik fotografavau susirėmimus, jie bandė žaisti dar vieną juokingą žaidimą aiškindami: „Mes sėdėjome ir laukėme, kad tu pasakysi, jog dalyvavai susirėmimuose.“

Anot pareigūnų, tai yra normalu, nes daug turistų pakvaišę kaip avinai bando tuose susirėmimuose sudalyvauti.

Jie man kalbėjo: „Mes tai žinome ir būtume tave praleidę, jeigu būtum prisipažinusi.

Bet dabar, kadangi neprisipažinai, mes manome, kad mūsų valstybei yra dar pavojingiau, kai tu viską stebi iš šono.“

Dėl to jie paskelbė mane keliančią grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui.

– Kaip su jumis elgėsi po apklausų?

– Po 12 valandų tardymų mane išvežė į to paties oro uosto teritorijoje įsikūrusią migracijos instituciją, kurioje laikomi žmonės, laukiantys išsiuntimo iš šalies.

Izraelis tos institucijos nevadina kalėjimu arba sulaikymo įstaiga, bet sąlygos yra būtent tokios – grotos ant langų, išėjimas dukart per dieną po 10 minučių, jokių asmeninių daiktų, geležinės lovos.

Nieko, be lovos, kriauklės ir tualeto, toje patalpoje daugiau nėra.

Tiesa, mane maitino normaliai – ryte ir vakare davė sumuštinių, o pietums – šilto troškinio.

Įdomu tai, kad mane galėjo išleisti skristi su persėdimu Varšuvoje jau kitą naktį. Net buvau susiradusi bilietus ir būčiau juos nusipirkusi.

Bet pareigūnai manęs neišleido ir aš ten praleidau penkias paras, kol tiesioginiu oro linijų „Wizz Air“ reisu išskridau iš Tel Avivo į Vilnių.

– Kaip manote, kodėl jūsų veikla Palestinoje yra laikoma keliančia grėsmę Izraeliui?

– Sunku pasakyti, kuo būtent dabar užkliuvau. Aš tikrai ne vieną kartą esu važiavusi į Izraelį – pastaraisiais metais ten lankiausi nuo penkių iki dešimt kartų.

Kelionių trukmė buvo įvairi ir visada parvažiuodavau.

Spėju, jog dabar jiems kažkas pašnibždėjo, kad turėtų manimi pasidomėti. Kol neturiu įrodymų, nenoriu minėti pavardžių, bet akivaizdu, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie labai atidžiai stebi, ką gi aš veikiu.

Aš jau penkerius metus nuolat kalbu apie Palestiną ir neslepiu savo vardo. Tad suprantama, kad tai kai kam nepatiko.

Tiesa, maniau, kad Izraelyje kol kas nebuvau peržengusi tos nenusakomos ribos, kurią kirtusi jiems galiausiai įgrisčiau. Bet, regis, ją jau peržengiau.

Juk jie seka ir mato, ką aš ten veikiu, žino, kad neagituoju griauti Izraelio valstybės.

Be to, mano projektai, atlikti su Lietuvos užsienio reikalų ministerija, yra atviri. Jokia mano veikla niekada nebuvo slapta, o ir Lietuvos žiniasklaidoje nuolat rašiau apie tai, ką darau.

Vis dėlto nuolat kalbėdavomės su kolegomis ir draugais, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks. Nesu išmušta iš vėžių, bet, matyt, tokius kaip aš Izraelis galiausiai apramina gerai stuktelėdamas plaktuku per galvą.

– Kodėl, jūsų nuomone, jus sulaikė būtent per šią kelionę į Izraelį? Ar sietumėte tai su tuo, kad šįkart į Izraelį vykote atostogauti, o ne Vakarų Krante vykdyti kokio nors Užsienio reikalų ministerijos remiamo projekto, kuris būtų suteikęs tam tikrą užuovėją?

– Nė karto, kai vykdžiau ministerijos projektus, nenaudodavau šio tikslo kaip oficialios priežasties, kodėl vykstu į Izraelį.

Mat Užsienio reikalų ministerija niekada nesiryžo išduoti kokio nors dokumento, nurodančio, kad jų finansuojamo projekto vykdytoja važiuoja į Vakarų Krantą.

Beje, ministerija mane remia per vystomojo bendradarbiavimo projektus, kurie yra vykdomi įvairiose valstybėse – nuo Ganos iki Azijos šalių.

Todėl parama projektams visai nereiškia kokios nors oficialios valstybės pozicijos dėl Palestinos.

– Užsienio reikalų ministerija jau penktadienį žadėjo siųsti notą Izraeliui, prašydama paaiškinti dėl jūsų sulaikymo. Kaip manote, ar mūsų diplomatai taip pasielgs?

– Lietuvos ambasada Izraelyje su manimi buvo susisiekusi tiktai trumpai telefonu praėjusį ketvirtadienį, pirmą mano sulaikymo dieną.

Užsienio reikalų ministerijos atstovai su manimi dar apie nieką nekalbėjo.

Aš, be abejo, pritarčiau, kad būtų pateikta nota.

Tai būtų labai svarbus žingsnis ir mums patiems.

Tačiau dėl notos labai abejoju. Mat mes esame tarsi Izraelio jaunesnieji broliukai ir sesutės.

– Kokių veiksmų griebsitės dabar?

– Pirmiausia žinoma, reikia atsikvošėti ir suvokti, kas įvyko. O tada norėčiau pasišnekėti ir su atsakingais Užsienio reikalų ministerijos atstovais.

Norėtųsi palaikyti kokią nors diskusiją, nebūtinai kalbėti tiktai apie mano atvejį, bet ir pasiaiškinti dėl mūsų valstybės pozicijos Palestinos klausimu.

Daugelį metų neišsprendžiamas konfliktas

Palestiniečiai siekia sukurti savo valstybę Vakarų Krante, Gazos Ruože ir Rytų Jeruzalėje – teritorijose, kurias Izraelis užėmė per 1967 metų karą.

Izraelis iš Gazos pasitraukė 2005 metais, bet iki šiol blokuoja anklavą, kuriame įsitvirtinę teroristinės organizacijos „Hamas“ islamistai.

Jungtinės Tautos (JT) laiko Vakarų Krantą Izraelio okupuota teritorija, o joje kuriamas žydų nausėdijas tarptautinė bendruomenė vertina kaip prieštaraujančias tarptautinei teisei.

Izraelis su tokiais vertinimais nesutinka ir palestiniečių teritorijas vadina ginčijamomis.

Lietuva yra viena iš tvirčiausių Izraelio rėmėjų Europos Sąjungoje ir paprastai nepalaiko palestiniečių iniciatyvų JT. Generalinė Asamblėja 2012 metais suteikė palestiniečių valstybei stebėtojos statusą.

Izraelio ir palestiniečių taikos derybos žlugo 2014 metų balandį ir situacija nuo to laiko blogėjo, o naujo dialogo perspektyva atrodo miglota.

Vakarų Krante įgyvendino įvairius projektus

Įgyvendindama pastarąjį projektą G.Tervidytė dirbo su palestiniečių organizacija, kuriančia technologijas, kurios padeda vaikams autistams.

Anksčiau lietuvė kartu su organizacijos „Blue/Yellow“ vadovu Jonu Ohmanu, vaikų psichiatru-psichoterapeutu Linu Slušniu ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija įgyvendino projektą „Psichosocialinė terapija per asmeninę dokumentiką“.

Praėjusiais metais vykdytas projektas buvo skirtas Vakarų Kranto pabėgėlių stovyklose gyvenantiems vaikams, kurie patiria agresiją, smurtą ir išgyvena potrauminį stresą.

Vakarų Krante lietuvė taip pat dirbo pabėgėlių stovykloje Džanine ir arabų institute Abu Dise.

Be to, G.Tervidytė yra pilietinio judėjimo „Solidarūs su Palestina“ įkūrėja ir viena lyderių. Prieš keletą metų suburtas judėjimas organizuoja renginius, skirtus atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į palestiniečių problemas.

Šaltinis www.lrytas.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close