captcha

Jūsų klausimas priimtas

105 m. sukaktį atšventusi senolė: nesileidžiu stumdoma

Du pasaulinius karus, trėmimus ir kitus XX amžiaus baisumus išgyvenusi Veronika Trinkūnaitė-Laurinavičienė balandį atšventė 105 metų jubiliejų.      
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Kaune pas dukrą gyvenanti senolė nesiskundžia – nors sveikata kiek šlubuoja, randa kuo užsiimti, o atšilus orams planuoja grįžti į savo sodybą Molėtų rajone.

„Reikia važiuot, reikia pasėdėt ir šen, ir ten, o kai dvi lazdas pasiimu, einu kaip reikiant. Kad jūs žinotumėt  – kur mano neapeita, kur mano „baliai“ nepadaryti, kur vestuvės mano žmonėms nepadarytos. Ar mirusį pakavot – aš ėjau ir ėjau, man nebuvo kada pabūt namie“, – prisimena senolė.

Utenos apskrityje gimusi Veronika augo daugiavaikėje šeimoje. Užėjus sovietams gausios šeimos neliko – vienas brolis mirė Sibire, kiti trys, partizanai, žuvo Labanoro girioje. Veronikos dukros svarsto – kaži ar ne todėl jų motinai ilgo amžiaus Dangus nepagailėjo, kad už artimuosius gyventų ir istoriją liudytų.

„Niekada nebuvo pikta – tik padėt kitiem. Taip pat – darbšti: audė, maistą gamino, visi apkrikštyti jos, palaidoti ir vestuvės atšoktos. Net už 30 km ją žinojo“, – pasakoja jubiliatės dukra Leokadija Beseckienė.

„Atidumas savo artimui – iki dabar ji stengiasi kuo nors nudžiuginti. Dabar, kai ji vėl mato po akių operacijos, pradėjo siuvinėt nosinytes, nes yra meniškos prigimties“, – sako anūkė Kristina Kaulinienė.

Kokia ilgo gyvenimo paslaptis, senolė sako nežinanti. Viena aišku – daug dirbusiai, vargusiai, netekčių ir kitokių bėdų išgyvenusiai moteriai netrūksta geros nuotaikos: „Dar nepasiduodu, kad mane kas stumdytų. Sėdžiu vietoj ir gerai tada, niekas nieko man nesako. Mane visi myli“, – šypsosi Veronika.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close