captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Valionis: šiuo metu ES be kitų problemų yra ištikusi rimta lyderystės krizė

„Prieš stojant į Europos Sąjungą (ES) jos atžvilgiu Lietuvoje būta ir skeptiškų nuomonių. Niekada nepamiršiu, kaip į Vilniaus Sporto rūmus su šakėmis iš visos šalies buvo susirinkę žemdirbiai, šaukdami, kad ES nieko neduos, o tik viską atims. Tačiau jau pirmi narystės metai ES parodė ir ekonominę, ir politinę jos naudą. Be to, lietuviams atsivėrė galimybės dirbti bet kurioje ES šalyje, verslininkams – savo gaminius parduoti 500 mln. gyventojų rinkoje“, – kalbėjo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, lygiai prieš trylika metų (2003 m. balandžio 16 d.) Graikijos sostinėje Atėnuose su tuometiniu premjeru velioniu Algirdu Brazausku pasirašęs Lietuvos stojimo į ES sutartį. 
Lietuvos stojimo į ES sutartį Atėnuose lygiai prieš trylika metų pasirašė tuometiniai premjeras A. Brazauskas ir užsienio reikalų ministras A. Valionis. Asm archyvo nuotr.
Lietuvos stojimo į ES sutartį Atėnuose lygiai prieš trylika metų pasirašė tuometiniai premjeras A. Brazauskas ir užsienio reikalų ministras A. Valionis. Asm archyvo nuotr.

2003 m. gegužės 10–11 d. Lietuvoje vyko referendumas dėl stojimo į ES. Už įstojimą balsavo 91,07 atėjusių balsuoti šalies piliečių.

2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise, viena iš 25 ES narių kartu su Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Kipru, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija.

–    Tačiau šiuo metu visai kitoks ES kontekstas nei prieš trylika metų – Jungtinė Karalystė (JK) svarsto galimybę išstoti iš Bendrijos.

–    Man atrodo, kad JK nesvarsto galimybės išstoti, o nusiuntė ES signalą: „Mes žinome, kad jums mūsų labai reikia ir už tai jūs mums turite primokėti“.

Kaip žinome, labai greitai buvo susiderėta ir primokėta. Dabar britų premjerui Davidui Cameronui ir politiniam elitui didžiausia problema – ką daryti, kad šalis išliktų ES sudėtyje. Tačiau, ar jie suvaldys įsisiūbavusį procesą dėl referendumo, žinant, kad nuomonės už išstojimą iš ES pasidalinę maždaug per pusę.

Tuo metu įtakingiausi JAV bankininkai ir kiti finansininkai jau dabar skaičiuoja, kokius milžiniškus nuostolius JK, išstojusi iš ES, patirtų. Nukentėtų, žinoma, ir pati ES.

Mano galva, dilema, ar liks JK tarp ES narių, kilo dėl didžiulės visą ES liečiančios problemos – komunikavimo. Su ja Lietuva ir kitos šalys susidūrė tuo metu, kai buvo paruošta ES konstitucija, kurią labiausiai inicijavo prancūzai, kurie kartu su olandais vėliau jai ir nepritarė. Tada niekas normaliai žmonėms nepaaiškino, kokia ta konstitucija. Tuo apsukriai pasinaudojo radikalai, todėl dabar Europos Parlamente yra įvairių radikalių partijų partijėlių atstovų.

Tačiau problemų ES šiuo metu yra ir daugiau. Vis dar itin sudėtinga situacija Graikijoje, kurią kaip nė vieną kitą šalį palietė ir migrantų problema.

Šias bei kitas problemas aštrina dar ir pastaruoju metu ES ištikusi lyderių krizė – nėra stiprių lyderių, paskui kuriuos norėtųsi sekti.

Bet aš esu optimistas, nes ES iš tikrųjų viso pasaulio kontekste yra labai reikalingas darinys.

–    Ne kartą esate buvęs ir Briuselyje, ir Strasbūre, todėl puikiai žinote, kokia didžiulė ir pakankamai sunkiai valdoma ES biurokratinė mašina. Ar šioje srityje greitu laiku galimi kokie nors pokyčiai?

–    Kol kas neaišku, kaip tą biurokratiją keisti? Ar taip, kaip siūlo britai – paliekant tik laisvą ES ekonominę zoną, ženkliai apribojant bet kokią jos narių politinę įtaką, ar stiprinti Briuselį, kas būtų naudinga tokioms mažoms valstybėms, kaip Lietuva. Tačiau didžiosioms ES šalims narėms stipraus centro nereikia. Jos pageidauja tik laisvų rankų ekonominiams reikalams.

Niekada ES idilės nebuvo. Nuolatos reikėdavo spręsti tai vienas, tai kitas problemas. Dabar tai komplikuoja, kaip minėjau, dar ir lyderystės krizė.

–    Būta problemų ir kai Lietuva stojo į ES. Juk ne iš karto mūsų šalis buvo pakviesta. Kas tai lėmė?

–    Labiausiai – Lietuvos ekonominės problemos. Pirmoji naujų narių grupė prisijungti prie ES buvo pakviesta 1997 m. Liuksemburge. Estai buvo tarp pakviestųjų, o mums buvo surašyti tam tikri priekaištai ir privalėjome susitvarkyti konkurencingumą bei kitus dalykus.

Atlikę namų darbus, 1999 m. gruodį Helsinkyje buvome pakviesti į ES kartu su grupe šalių. 2000 m. vasarį jau įvyko pirmasis Lietuvos ir ES derybų turas. O baigėme derybas per dvejus metus kartu su tomis šalimis, kurios buvo pakviestos 1997 m.

–    Ir prieš stojimą į ES, ir dabar dar girdisi kalbų, jog Lietuva per mažai išsiderėjo savo naudai. O labiausiai vis dar apgailestaujama dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo.

–    Prisiminkim, kaip 2000 m., esant valdžioje konservatoriams, Vilniuje įvyko pirmoji atominės elektrinės uždarymo donorių konferencija. Jau tada Ignalinos elektrinės klausimas buvo praktiškai palaidotas. Nors Lietuva dar bandė sugrįžti prie elektrinės uždarymo klausimo, niekas apie tai Briuselyje jau nebenorėjo girdėti.

Kaip derybų delegacijos vadovas, galiu atsakingai pasakyti, kad tas protokolas prie stojimo sutarties dėl elektrinės uždarymo finansavimo yra surašytas tikrai neblogai. Jei dėl jo nebūtumėm susiderėję, Lietuvai būtų tekusi didžiulė elektrinės uždarymo finansinė našta, o dabar šie dabar vykdomi su esmine ES pagalba.

Taip, šiuo metu Lietuvai tenka pirkti elektros energiją iš kitų valstybių, tačiau mūsų šalis visai neblogai verčiasi ir be savos elektrinės.

–    Prisiminkim, tą šiltą, saulėtą 2003 m. balandžio 16 d. popietę, kai Atėnuose jūs su A. Brazausku pasirašėte Lietuvos stojimo į ES sutartį. Kas tada vyko kuluaruose?

–    Kuluaruose buvo visko – ir džiaugsmo, ir nuostabos, ir pasipiktinimo. Balandžio 17 d., jau po sutarties pasirašymo, sėdint prie didelio stalo, Prancūzijos prezidentas Jacquesas Chiracas prisiminė, jog anksčiau prie kur kas mažesnio apvalaus stalo susėsdavo šešių ES šalių narių vadovai ir galėdavo pasisveikinti sėdėdami bei bendrauti be jokio mikrofono, kalbėdami vos ne į ausį vienas kitam.

O dabar aš net nematau, kas sėdi kitame stalo gale“, – juokavo tada Prancūzijos vadovas.

Po stojimo į ES sutarties pasirašymo iš Atėnų į Lietuvą buvo tiesiogiai transliuota šalies vadovų spaudos konferencija. Asm. archyvo nuotr.

Kuluaruose tuo metu vyko ir labai rimti pokalbiai dėl Ukrainos. Į Atėnus kaip svečias buvo atvykęs tuometinis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma. Jis nerimavo dėl savo šalies ateities. Nepaisant to, po naujų narių į ES priėmimo Ukraina ėmė pumpuoti naftą per Rusijos uostus, o ne per Centrinės ar Rytų Europos. Vadinasi, jau tada Ukraina žengė žingsnį ne į ES pusę.

–    Ar A. Brazauskas iš karto sutiko, kad Lietuva stotų į ES?

–    Jis neprieštaravo net tada, kai mums sykiu teko Vilniaus Sporto rūmuose atremti žemdirbių puolimą, esą ES numaus paskutines kelnes.

Tik A. Brazauskas nenorėjo atsisveikinti su litu. Privačiuose pokalbiuose ne kartą yra sakęs, kad litai jam – labai gražūs.

Vilniaus oro uoste Lietuvos valstybinė delegacija, parvežusi namo stojimo į ES sutartį, buvo sutikta audringai. Asm archyvo nuotr.

Tačiau A. Brazauskas puikiai orientavosi statistikos duomenyse ir už tų daugybės skaičių sugebėjo įžvelgti gyvenimą ir labai gerai suvokė, kad Lietuvai įsivesti eurą ekonomiškai būtų tikrai naudinga.

Tuo jau suspėjome įsitikinti. Juk, kai nebereikia litų konvertuoti į eurus, sutaupoma šimtai milijonų. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...