captcha

Jūsų klausimas priimtas

Dvasininkai: dėl kunigų trūkumo seminarijose kaltas ir romanas „Altorių šešėly“

Buvo laikai, kai norinčiųjų tapti kunigais kasmet susirinkdavo keliasdešimt. Pastaraisiais metais būta atvejų, kai viena ar kita Lietuvos seminarija nesulaukė net dešimties kandidatų. Dvasininkai mano, kad klierikų skaičiaus mažėjimą lemia mažas vaikų skaičius šeimose, visuomenės sekuliarizacija ir sumenkęs jaunų žmonių pajėgumas įsipareigoti visam laikui tiek celibatiniam, tiek šeimos gyvenimui.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Taip pat ne vienas kunigas ir seminarijos studentas sutinka, kad privalomos literatūros sąraše abiturientams esantis Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ sudaro labai klaidingą vaizdą apie šiandieninę seminariją bei kunigystę, o tai esą taip pat turi įtakos seminarijos studentų skaičiaus mažėjimui. „Romane aprašomi įvykiai vyksta tarpukariu, o šiandieninė seminarija yra visai kitokia“, – tikino Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikas Feliksas Špokas.

Pašaukimų nykimas: reikia moterų kunigių?

Seminaristo Felikso Špoko teigimu, studentų seminarijose skaičius mažėja bei neigiamas žmonių požiūris į religiją atsiranda ir dėl tėvų ir artimųjų auklėjimo tikėjimo klausimais klaidų. Taip pat neigiamą įtaką daro kunigai, kalbantys sudėtingomis, kupinomis patoso frazėmis, kurios dažnai nesuprantamos ne tik jaunam, bet ir vyresniam žmogui. „Mano siekis – pagilinti savo žinias apie tikėjimą ir jas skleisti jaunam žmogui jų suprantama kalba, ne aukštomis frazėmis, kaip dažnai pasitaiko kunigų pamoksluose“, – vieną priežasčių, dėl kurių stojo į seminariją, atskleidė klierikas.

„Kad padaugėtų pašaukimų, manau, reikia leisti moterims tapti kunigėmis“, – originalų problemos sprendimo būdą pateikė dr. Tomas Kavaliauskas, romano „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ autorius ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas.

T. Kavaliauskas mano, kad tai atitiktų lygių žmogaus teisių koncepciją, taip pat ir krikščionišką mokymą, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Moterys kunigės – jokia naujiena protestantiškose denominacijose, o skandinavai net turi moterį vyskupę, ir dar lesbietę. „Argi tik vyrai gali siekti Kristaus ir etikos mokymo mylėti vienam kitą ir rūpintis vienas kitu? Pašaukimų nykimas Lietuvoje ir Europoje yra seksistinio konservatyvumo padarinys. Atsižvelgdami į celibato tradiciją, supraskime Katalikų bažnyčios prielaidas, bet į jos ateitį žvelkime kitaip“, – netradicinį požiūrį išreiškė T. Kavaliauskas.

Atviros pažiūros nėra svetimos, o privalomos bažnyčioje, religijose, tikinčiųjų ir dar netikinčiųjų gyvenime, sutinka ir kunigas jėzuitas, šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ įkūrėjas Antanas Saulaitis. „Dauguma mano, kad kunigai bei tikintieji yra susikaustę, užsidarę, nelankstūs, kad bažnyčia – uždaras „kromelis“. Atviros pažiūros leistų matyti ir pažinti didžiulę krikščionijos įvairovę ir tarnysčių daugialypumą žmonijai“, – modernų požiūrį į religiją skatino kunigas.

Seminarijos – atviros, bet vis dar paslaptingos

Kadangi apmąstymas, savęs analizavimas, asketizmo, celibato laikymasis yra klieriko, o vėliau – kunigo gyvenimo dalis, daugelis žmonių susikuria klišes, jog seminarijoje sunku, yra luošinamas jaunų vyrų gyvenimas. „Šie dalykai skirti ne žaloti, kankinti žmogų, o tam,  kad kunigas siektų aukštesnių dvasinių dalykų, nebūtų užvaldytas materializmo“ – paaiškino F. Špokas. Jo manymu, gyvenimas, laikantis šių principų, padeda pasiekti pagrindinį kiekvieno dvasininko siekį – tvirto tikėjimo puoselėjimą ir skleidimą tarp žmonių.

Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvo Aldono Gudaičio SJ manymu, stereotipai, susiję su dvasininkija, religijos mokslu atsiranda ir dėl to, kad informacija iš klierikų lūpų apie formaciją seminarijoje pasiekia tik nedidelį ratą žmonių.  „Nors seminarijos atviros susipažinimui, o ir klierikai atvirai ir nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi, visuomenei jos išlieka paslaptingos ir mažai žinomos“, – teigė Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas.

Dėl neigiamo požiūrio į religiją kaltas ir religinis fanatizmas

Vaikams ir studentams sunku prisipažinti, kad lanko bažnyčią, kaip kartais ir sutuoktiniams, kitiems suaugusiems. A. Saulaitis sako, kad madinga būti skeptiškais, nes religija, tikėjimas, priklausymas bendruomenei, savanoriška tarnyba iš įsitikinimo žmogų varžo.

T. Kavaliausko teigimu, iš tikinčiųjų bei dvasininkų tyčiojamasi dėl nesupratimo, kad tai, kas tau nėra šventa, šventa kitam. Brandi asmenybė nesišaipys iš šventų dalykų, tačiau kuomet religingi žmonės tampa fanatikais, iš jų pasijuokti gal net būtina, norint pastatyti juos į vietą. Praeityje krikščionybės atstovai degindavo knygas, o mokslininkai buvo persekiojami ir kviečiami į inkvizicijos teismą už tokias idėjas, kaip Žemės sukimasis aplink Saulę. Tai buvo penkioliktame amžiuje, kuris šiandien, ironiška, vadinamas humanizmo ir savišvietos amžiumi.

„Laikas nebijoti pasijuokti ir iš tų, kurie sprogdinasi Alacho vardu“, – religinio fanatizmo problemą plėtojo T. Kavaliauskas. Kuomet 2005 metais danų laikraštis „Jylland-Posten“ nepabijojo pasišaipyti iš musulmonų teroristų, skelbdamas nupieštą Mahometą su bombomis ant galvos, danų ambasados buvo puldinėjamos, o redakcija sulaukė grasinimų. 2015 metais Paryžiuje „Charlie Hebdo“ redaktoriai buvo sušaudyti tų, kurie taip pat radikaliai išpažįsta islamą. Sušaudyti redaktoriai priklausė intelektualiam Paryžiaus žiedui, kuris netoleravo radikalaus musulmoniško bukaprotiškumo (kurio nerandame budizme ir jogos praktikuotųjų tarpe), ir išreiškė tai humoro forma, su ironija, – aiškino autorius. To reikia, kad „politinis korektiškumas“, jau privalomas, sumodeliuotas pagal išankstines hipertolerancijos prielaidas, neužliūliuotų sveikos kritikos bei laisvos nuomonės“, – mano jis.

Tikėjimo sklaida: ne laukiantys, bet veikiantys kunigai

Nepaisant mažo klierikų Lietuvoje skaičiaus, palyginti su praėjusiais metais, jis yra išaugęs. Seminaristas F. Špokas pasidalino gražia Telšių vyskupo pagalbininko Lino Vodopjanovo mintimi: „Jėzus ėjo ieškoti vienos paklydusios avies palikęs devyniasdešimt devynias avis. Šiandien kunigai turi eiti ieškoti devyniasdešimt devynių avių palikę vieną avį.“ Kitaip tariant, kunigai neturi sėdėti bažnyčioje ir laukti kol ateis norintieji įtikėti, bet patys eiti, mokyti, žmones ir skleisti tikėjimą jiems“, – įsitikinęs būsimas kunigas.

Nors vyksta neįtikėtina mokslo ir aukštųjų technologijų pažanga, turime genų inžineriją ir stiklinius dangoraižius, robotus Marse, taigi turime  „žinojimo“ pergalę, tikėjimas religijomis niekur nedingo. „Islamo valstybė“ žudo žurnalistus, organizuoja savižudžius Briuselio oro uoste, kad jie kovotų už Alachą. „Atsitiko taip, kad be žinių apie religijas mes negalime paaiškinti tam tikrų kultūrinių ir jau netgi geopolitinių pokyčių, transformacijų. Būtina pažinti kintančią Europą religiniu aspektu, antraip ir jos politinių pokyčių nesuprasime tiek demografine, tiek kultūrine, tiek politine prasme“, – įsitikinęs T. Kavaliauskas.

Lietuvoje šiuo metu veikia trys kunigų seminarijos – Telšiuose, Kaune ir Vilniuje. Jos šiemet rengia keturiasdešimt seminaristų tapti dvasininkais (18 – Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, 15 – Kauno kunigų seminarijoje, 7 – Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje).

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...