captcha

Jūsų klausimas priimtas

Migrantų srautas išauga prieš rinkimus

Likus pusmečiui iki Seimo rinkimų, kai kurie kadenciją baigiantys parlamentarai pradėjo migruoti iš partijos į partiją. Buvęs Naujosios sąjungos vadovas, dabar – „darbietis“ Artūras Paulauskas portalui LRT.lt sako, kad keistai atrodo staigūs politikų orientacijos pokyčiai, kai jie metasi iš kairiosios partijos į dešiniąją ar atvirkščiai.
Artūras Paulauskas. V. Skaraičio (BFL) nuotr.
Artūras Paulauskas. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

„Dažniausiai tos migracijos vyksta ne vertybiniu pagrindu. Tiems politiniams migrantams retai rūpi kitų partijų programos arba ideologija. Primityviai kalbant, jiems rūpi, su kuo būtų saugiausia dalyvauti Seimo rinkimuose, postai. Keista, kai buvę kairės arba centro kairės atstovai staiga atsiranda tarp dešiniųjų. Gyvenimas be pokyčių neįmanomas, bet staigūs pasikeitimai kartais keistai atrodo“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas A. Paulauskas, kuris ir pats 2012 m. vykusiuose Seimo rinkimuose dalyvavo ką tik gavęs naują partinį bilietą.

Po 1998 m. įkurtos Naujosios sąjungos (NS) ir Darbo partijos susijungimo 2012 m. jis tapo pastarosios nariu.

Darbo partija ne visiems padėjo

„Jungėmės su Darbo partija, nes abiejų partijų ideologija buvo panaši, be to, seniai pažinojau dabar jau buvusį šios partijos lyderį Viktorą Uspaskichą, kuris yra buvęs Naujosios sąjungos frakcijos Seime nariu“, – kalbėjo A. Paulauskas.

Vienas Naujosios sąjungos įkūrėjų ir ilgametis A. Paulausko bendražygis, dabar socialdemokratas Eduardas Šablinskas prisiminė, jog NS paliko po to, kai joje apie 2008 m. prasidėjo trintis ir skilinėjimas.

„Man nepatiko, kad partijos vadovybė nesilaikė rinkėjams duotų pažadų. Prasidėjus Vilniaus „Žalgirio“ gamyklos bankrotui, tuometinis Seimo ir NS vadovas A. Paulauskas buvo prižadėjęs grąžinti darbuotojams prarastus pinigus. Galėjo tai padaryti teisinėmis priemonėmis, bet nepadarė“, – pasakojo E. Šablinskas, išvengęs NS ir Darbo partijos susijungimo.

Socialdemokratu jis tapo prieš 2012 rinkimus ir dėkingumą jaučia vienam iš tuometinių partijos lyderių Česlovui Juršėnui, kuris pakvietė tapti Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) nariu.

Seimo narys Artūras Skardžius NS paliko dar anksčiau. Po to, kai žlugo vadinamosios naujosios politikos koalicija, kurią palaikė tuometis prezidentas Valdas Adamkus, buvo bandoma suvienyti NS ir socialdemokratų jėgas.

„Tarėmės, kad 2004 m. partijos susijungs po to, kai bendru koalicijos sąrašu „Už darbą Lietuvai“ dalyvavo Seimo rinkimuose. Mes su kolega Gediminu Kirkilu vadovavome bendram rinkimų štabui. Tačiau partijos dėl ambicijų ir nepasidalijimo valdžia taip ir nesusijungė. Išėjau iš NS ir dvejus metus buvau nepartinis, o vėliau įstojau į socialdemokratų partiją“, – prisiminė savo politinę karjerą A. Skardžius.

Senbuviai bėga, o lyderis vilioja kitus

Prieš 2012 m. Seimo rinkimus Darbo partija, susijungusi su NS ir „prarijusi“ marginalinę Krikščionių partiją su buvusiu premjeru ir konservatoriumi Gediminu Vagnoriumi priešakyje, bandė susitelkti. Atrodė, kad „darbiečių“ patriarchas V. Uspaskichas planuoja dar ilgai valdyti partiją.

Tačiau papildytos partijos gretos ir net palankiai pasibaigusi partijos „juodosios buhalterijos“ byla kažkodėl netapo argumentais V. Uspaskichui ir toliau vadovauti savo kurtam dariniui. Jo sprendimas trauktis įplieskė ginčus dėl naujo partijos vedlio Valentino Mazuronio, buvusio partijos Tvarka ir teisingumas (TT) įkūrėjo, veiklos.

Pirmasis apie tai prabilo vienas partijos senbuvių, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Saulius Bucevičius: „Pirmiausia nepriimtina tai, kad iki šiol nežinoma, kas bus partijos rinkimų sąrašo lyderiu. Man, stovėjusiam prie partijos ištakų, nepriimtina, kai partijos vadovas V. Mazuronis aiškiai neatsako, ar jis ves partiją į rinkimus. Todėl nutariau padaryti savus sprendimus ir rinksiuosi kitą kelią, nors man labai skaudu palikti senus bendražygius ir draugus. Tačiau noriu parodyti, jog esanti situacija žalinga visai partijai.“

Neseniai buvo skelbta, kad S. Bucevičius Seimo rinkimuose žada dalyvauti su Liberalų sąjūdžiu. Bet jis tvirtino dar neatsisakęs narystės Darbo partijoje ir svarstąs, ar dalyvauti rinkimuose savarankiškai, ar su visu jo vadovaujamu Akmenės rajono Darbo partijos skyriumi pereiti pas liberalus: „Liberalų Akmenės skyrius mus kviečia prisijungti. Man, kaip šiame rajone ne kartą rinktam į Seimą, džiugu, kad nesu nuvylęs savo rinkėjų, manimi pasitiki ir kita partija.“

Paklaustas, ar nesibaimina, kad už tokias kalbas gali būti išmestas iš Darbo partijos, S. Bucevičius šyptelėjo: „Šimtą kilogramų ne taip lengva pakelti ir išmesti. Mėtytis niekam nenaudinga. Geriau priiminėti aiškius ir konstruktyvius sprendimus.“

Per tris mėnesius pakeitė kryptį

Į Europos Parlamentą su TT patekęs V. Mazuronis politinį šuolį padarė ne tik iš Vilniaus į Briuselį, bet vėliau – ir į Darbo partijos lyderio postą. Tai įvyko labai greitai – 2015 m. vasarį jis paliko TT, o jau tų pačių metų gegužę per Darbo partijos suvažiavimą jos vairą perėmė iš V. Uspaskicho.

Paklaustas, kas lėmė tokį politinį viražą, V. Mazuronis prisiminė, kad buvo pašalintas iš visų TT valdžios postų. Tai, pasak jo, lėmė jo sprendimas per partijos kongresą susirungti su R. Paksu dėl partijos lyderio posto: „Svarbiausia – ne tai, kad R. Paksas man atkeršijo, o tai kad partija buvo pasukta klaidingu keliu. Jos pozicijoje – akivaizdūs Rytų politikos akcentai ir euroskepticizmas, o iš tų, kas kūrė partiją, vadovybėje likę tik keli žmonės. Nesu tikras, kas šiuo metu tarp partijos vadovų turi daugiau įtakos – jos senbuviai ar Drąsos kelio partijos atstovai. Manyčiau, kad pastarieji.“

V. Mazuronis taip pat prisipažino buvęs vienas iš tų, kurie prieš kelerius metus inicijavo TT ir Darbo partijos susijungimą. Laikosi tos pozicijos ir dabar, todėl išplatino atvirą laišką „tvarkiečiams“, ragindamas juos pereiti į Darbo partiją: „Abiejose partijose yra daug sveikai ir politiškai protingai mąstančių bei patyrusių žmonių.“

Vertindamas tai, kad padaręs karjerą būtent TT dabar dirba gerai apmokamame europarlamentaro poste ir tai, kad R. Paksas ne kartą yra raginęs atsisakyti šio mandato, V. Mazuronis teigė, jog per Europos Parlamento (EP) rinkimus buvęs trečias partijos sąraše, o laimėjo mandatą todėl, kad gavo 47 tūkst. rinkėjų pirmumo balsų: „EP rinkimuose partija gavo 160 tūkst. rinkėjų balsų, o kai buvau išstumtas, per savivaldos rinkimus jau gavo tik 60 tūkst. balsų. Tai kas kam turėtų būti dėkingas per rinkimus į EP?“

Prieš tapdamas TT įkūrėjų ir nariu, V. Mazuronis aštuonerius metus priklausė Lietuvos liberalų sąjungai.

V. Mazuronio oponentu tapusio R. Pakso politinė biografija – ne mažiau spalvinga: būdamas konservatorių partijos nariu, jis buvo tapęs Vilniaus miesto meru ir premjeru. Iš konservatorių jis perbėjo pas liberalus, o vėliau įkūrė TT.

Iš partijos išvarė sumaištis

Dar prieš V. Mazuronio laišką buvusiems bendražygiams „tvarkiečiams“ šią partiją paliko jos veteranė Seimo narė Jolita Vaickienė. Ji Seimo rinkimuose nutarė dalyvauti su liberalais.

„Likus pusmečiui iki Seimo rinkimų keisti partiją yra savižudybė. Tai, kad išėjau iš TT, lėmė ne viena aplinkybė – pradedant populizmu ir baigiant radikalizmu. Būti partijoje buvo jau per sunku, o liberalų komanda – kompetentinga ir vengia populizmo“, – aiškino ilgametė TT Kretingos skyriaus vadovė J. Vaickienė, Seimo mandatą 2012 m. laimėjusi Kretingos vienmandatėje apygardoje.   

Partijas keitė protestuodamas

Kaip juokaujama politiniuose kuluaruose, vienas ryškiausių socialdemokratų tarp konservatorių ir konservatyviausias tarp socialdemokratų – Seimo narys konservatorius Rimantas Dagys.

Nors jis radikaliai pakeitė pažiūras jau seniai – 2002 m., jo politinis šuolis vis dar neretai prisimenamas. R. Dagys socialdemokratu buvo 1989–1999 m. ir šioje partijoje padarė nemenką karjerą – vadovavo partijos Vilniaus skyriui, buvo vicepirmininku, prezidiumo nariu.

Bet, kai 1999 m. pabaigoje prasidėjo Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvę komunistai) jungtuvės su socialdemokratais, R. Dagys ėmė telkti tam nepritariančius bendražygius ir sukūrė partiją „Socialdemokratija 2000“. Tačiau ilgai ši partija negyvavo: ištirpo tarp konservatorių, o į Seimą pateko tik vienas R. Dagys. 2002 m. jis tapo konservatoriumi.

Paklaustas, kodėl taip radikaliai pakeitė savo politines pažiūras, jis tvirtino esąs įsitikinęs, jog dar nuo prieškario Lietuvos laikų socialdemokratai buvo itin artimi krikščionims demokratams: „Todėl su kolegomis socialdemokratais konservatorių partijoje buvome sukūrę krikščionių demokratų frakciją. Tai po kurio laiko paskatino prie konservatorių prisijungti ir Krikščionių demokratų partiją.“

Vienas šios partijos įkūrėjų ir ilgametis narys Petras Gražulis, protestuodamas dėl to, kad krikdemai nutarė susijungti su konservatoriais, paliko partiją, tapdamas aršiu pastarųjų kritiku: „Judas Kristų pardavė už trisdešimt grašių, o krikdemai parsidavė konservatoriams už kelias Seimo nario vietas. Aš buvau prieš tokias jungtuves ir ideologijos išsižadėjimą. Juk konservatoriai iš esmės – liberali partija. Ji tik deklaruoja vertybes, bet jų neįgyvendina. Daugiausiai pastangų, naikinant krikdemus ir jungiantis su konservatoriais, padėjo buvęs krikdemų vadovas Algirdas Saudargas. Bet jis už tai gavo europarlamentaro kėdę.“

P. Gražulis krikdemu buvo 1989–2004 m. Palikęs partiją, į Seimą ėjo savarankiškai, o su  TT pradėjo bendradarbiauti pačiame R. Pakso prezidentinio skandalo ir apkaltos įkarštyje, manydamas, jog su juo bandoma susidoroti ir kad Lietuvoje vykdomas valstybinis perversmas.

Migrantai vadovaujasi pragmatiniais tikslais

„Migruojantys politikai dažniausiai turi daugiau ambicijų, nei partijos, iš kurių jie bėga, gali ar nori jiems suteikti galimybių ateičiai. O partijos, į kurias jie migruoja, neretai pasiūlo aukštesnes vietas rinkimų sąrašuose arba kokius nors postus“, – sako politologas Lauras Bielinis.

Jis taip pat pastebi, jog tie politikai, kurie nevengia keisti partijas, menkai suvokia politinės karjeros galimybes bei prasmę: „Keisdami partijas, jie visai nesusimąsto, kad politikas pirmiausia turi stengtis dirbti profesionaliai, spręsti sudėtingas visuomenės problemas, kurti bei tobulinti įstatymus. Gal jau ne visus politinius migrantus prisimenu, tačiau man kažkodėl nėra įstrigę į atminti, kad kuris nors iš jų būtų pakeitęs partiją ideologiniais sumetimais arba dėl savo išpažįstamų vertybių.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...