captcha

Jūsų klausimas priimtas

VRM turėjo informacijos apie rengimąsi užimti pastatus Vilniuje 1991-ųjų sausį

Lietuvos vidaus reikalų ministerija (VRM) turėjo informacijos, kad 1991 metų sausį bus rengiamasi pulti televizijos bokštą ir kitus objektus.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

„Iki sausio 13-osios VRM turėjo informacijos, kad gali būti X diena. Vienos dienos tikslumu, ta informacija buvo gauta ne iš vieno – iš kelių šaltinių“, – apklausiamas liudytoju Vilniaus apygardos teisme Sausio 13-osios byloje trečiadienį sakė tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis.

Vėliau jis po posėdžio BNS teigė, kad jo šaltiniai apie aukas nekalbėjo.

„Čia mano paslaptis. Aš tą žinojau iš kelių šaltinių, negaliu sakyti (kas jie), jie Vilniuje gyvena. Įvyko sausio 13-oji, apie aukas nebuvo kalbama, niekas nenumatė ar dešimt, ar trylika“, – BNS teigė M. Misiukonis.

Ministras teismo posėdyje pasakojo, kad buvo išsiuntęs telegramas Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių institucijų vadovams, buvo sustiprintas budėjimas miestuose ir rajonuose.

„Kada tapo žinoma, kad yra aukų ir sužeistųjų, bandžiau prisiskambinti Uschopčikui (sovietų kariuomenės Vilniaus garnizono vadui – BNS). Man buvo atsakyta, kad divizijos vadas ilsisi“ , – prisiminė M. Misiukonis.

Jis liudijimo pradžioje pasakojo, kad 1990 metų pabaigoje situacija Lietuvoje buvo įtempta: „Buvo karinis kontekstas, tam tikros politinės jėgos, neskirčiau nei radikaliai nusiteikusių kairiųjų, nei radikaliai dešiniųjų. Buvo daug mitingų, demonstracijų. VRM ėmėsi būtinų priemonių, kad šiuos procesus žinotų ir kontroliuotų.“

Pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo vidaus reikalų ministras teismui pasakojo, kad 1991 metų sausio 13-ąją dalis tuometinės milicijos pareigūnų be ginklų buvo nusiųsti prie Radijo ir televizijos komiteto pastato bei televizijos bokšto. Aiškindamas, kodėl Lietuvos pareigūnai buvo neginkluoti, M. Misiukonis sakė, kad norėta kariams parodyti, jog kilus ginkluotam konfliktui gali nukentėti labai daug civilių žmonių.

M. Misiukonis taip pat pasakojo apie bandymus įmonėse su jo palaiminimu įsteigti draugovininkų organizacijas, tačiau jis įžvelgęs klastą ir to nepalaikęs. Jis prisiminė, kad 1990 gegužę ar balandį atvyko trijų žmonių delegacija, jie prisistatė darbininkais, vienas kalbėjo lietuviškai, kiti rusiškai. Atvykėliai tikino, kad jų tikslas – apsaugoti sąjunginio pavaldumo įmones.

„Aš jaučiau, kad tai priedanga. Pasakiau, kad tvarką užtikrins Vidaus reikalų ministerija“, – sakė M. Misiukonis.

Jis įtarė, kad draugovininkus norėta panaudota patruliuoti gatvėse.

Ministras sakė jautęs, kad tuo mėginta suskaldyti jo vadovaujamą ministeriją.

„Aš sieju su tuo, kad užėmus kariškiams, reikalinga Vidaus reikalų ministerija, kuri vykdo sovietų įstatymus“, – sakė liudytojas.

M. Misiukonis teismui taip pat pasakojo apie savo bendravimą su tuometiniu sovietų vidaus reikalų ministru Vladimiru Bakatinu.

M. Misiukonis pasakojo, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vidaus reikalų ministerijos įstaigas materialiai aprūpindavo Maskva. Įkalinimo įstaigose tuo metu buvo 9,5 tūkst. asmenų, jie turėjo būti maitinami.

„Tačiau vyriausybė nesuteikė mums finansavimo ir visus metus mes buvome finansuojami Maskvos. VRM ministru buvo Bakatinas, jis suprato situaciją. Supratau, kad jis vengė įsivelti į karinį konfliktą. (...) Jis buvo stabilizatorius, kuris neleido pasireikšti radikalioms ne tik karinėms, bet ir politinėms pajėgoms. (...) Esant ministrui Pugo, bendravimas buvo sudėtingas. Jis neklausė kitos pusės. Su Bakatinu diskutavome, su Pugo diskutuoti negalėjome“, – aiškino liudytojas.

Teismas ankstesniuose posėdžiuose liudytojais yra apklausęs tuometinį valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, Aukščiausiosios Tarybos deputatą Algirdą Saudargą, tuometinį Lietuvos atstovą Maskvoje Egidijų Bičkauską, 1990–1992 metais miškų ūkio ministro pareigas ėjusį Vaidotą Antanaitį, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatą Aleksandrą Abišalą.

Ši byla savo apimtimi ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje. Teisiamųjų suole sėdi du asmenys, tačiau dar per 60 kaltinamųjų yra teisiami už akių. Jie kaltinami karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui. Nukentėjusiaisiais byloje pripažinta beveik 500 žmonių, liudytojų – apie tūkstantis. Bylą sudaro 709 tomai, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...