captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Skvernelis: tikrai nenorėčiau būti K. Trečioko vietoje

„Įtampa dėl šiandienos aktualijų vyriausybėje jausti, ir tai trukdo darbui. Be to, labai nemalonu nuolat girdėti kalbas, esą vyriausybė – nevykusi arba korumpuota. Aš kategoriškai su tuo nesutinku“, – portalui LRT.lt sako vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Tačiau jis sutinka, jog į visuomenei rūpimus klausimus vyriausybė privalo atsakyti – ir tam, kad būtų išsklaidytos abejonės dėl ministrų kabineto darbo, ir tam, kad vyriausybė galėtų dirbti netrukdoma. „Lengviausia būtų patarinėti, kaip kas elgtųsi vieno ar kito ministro vietoje. Manau, kad kiekvienas privalo priimti sprendimus pats. Bet aš tikrai nenorėčiau būti kolegos Kęstučio Trečioko vietoje“, – šypsosi S. Skvernelis.

– Ar ne panašiai buvo nutikę ir jums, kai praėjusių metų pabaigoje dėl narkomano Vilniuje iš policininkų nugvelbto automato prieš jus sukilo Seimo vadovė Loreta Graužinienė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė?

– Tada mano situacija tikrai nebuvo tokia, kaip K. Trečioko. Nebuvau apšauktas melagiu, nors buvo bandyta tai padaryti.

– Šiandien dar neaišku, kuo baigsis K. Trečioko istorija. Bet jūs, kaip ir jis, esate į vyriausybę deleguotas tos pačios partijos „Tvarka ir teisingumas“. Kaip elgtumėtės, jei K. Trečiokui tektų iš pareigų trauktis, ir „tvarkiečiai“ pasitrauktų iš valdančiosios koalicijos?

– Taip, aš į vyriausybę esu deleguotas „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, tačiau jokių politinių partijų veikloje nedalyvauju. Manau, kad kiekvieno ministro darbo sėkmę lemia tai, ar jis laikosi nuostatos, jog pirmiausia yra tam tikros srities ministras, o ne kažkokios partijos atstovas vyriausybėje.

Jei ministrai manytų, kad jie yra ne vyriausybės nariai, vykdantys jos programą, o partijų atstovai, tai tada, žinoma, jie vykdytų tų partijų nurodymus ar programas. Bet įstatymai numato, kad kiekvienas ministras vykdo vyriausybės programą ir yra pavaldus premjerui bei prezidentui.

Be to, prieš teikdamas prezidentui ministrų kandidatūras, premjeras pirmiausia įvertina tų žmonių kompetenciją, o ne priklausomybę vienai ar kitai partijai.

– Tačiau gyvenimas yra įrodęs, jog taip toli gražu ne visada būna.

– Bet taip turėtų būti. Priešingu atveju iš problemų rato neištrūksim. Reikėtų visiems suprasti, kad vyriausybė yra Lietuvos Respublikos vyriausybė.

– Jei visos vyriausybės dirbtų pagal tokią jūsų nuostatą, ko gero, nekiltų problemų, kurioms sugaištama nemažai laiko. Bet juk ne paslaptis, kad neapseinama be tokio reiškinio, kaip politiniai žaidimai.

– Tų politinių žaidimų, matyt, neišvengiama nė vienoje šalyje. Tačiau, juos žaidžiant, negalima spekuliuoti valstybės stabilumu ir ateitimi.

– Kaip skinasi kelią į gyvenimą jūsų pradėta valstybės tarnybos reforma? Ar jau matyti rezultatai?

– Nuo šių metų sausio pradėjo veikti nauji teisės aktai, priimti Seime, tarp jų – ir vidaus tarnybos statutas. Svarbiausias jo uždavinys, kurio šiuo dokumentu siekiame – ugdyti profesionalų, atsakingą ir motyvuotą darbuotoją. O tai reiškia, kad visuomenei būtų teikiamos kokybiškos paslaugos.

Statuto įgyvendinimas nėra lengvas. Matyti kai kurios jo spragos. Todėl ateityje teks daryti kai kurias pataisas.  

Be to, nebuvo patenkinti kai kurių darbuotojų lūkesčiai. Ypač tų, kurie nuo seno buvo įsitikinę, jog atlyginimą privalo kažkas padidinti. Statute yra vadovaujamasi kita filosofija: atlyginimą reikia užsidirbti.

Kai kas taip pat nusivylė, kad nebegalės padaryti staigių karjeros šuolių, kaip buvo įprasta anksčiau – iš žemos pareigybės į pačią aukščiausią, vadovaujantis nuostata, jog geras žmogus gali būti greitai paaukštintas. O statute numatyta, kad pareigūnai galės daryti tinkamą, motyvuotą ilgalaikę karjerą. Tiek horizontalią, tiek vertikalią.

– Ar nepradės pareigūnai dėl tokio statuto maištauti?

– Patvirtinus naują vidaus tarnybos statutą, statutinių organizacijų vadovai įgijo teisę savarankiškai disponuoti joms skirtais asignavimais. Jie prisiėmė įsipareigojimus racionaliai tvarkyti turimas lėšas. Ypač ambicingų planų turi policija. Ir mano, kaip Vidaus reikalų ministerijos vadovo, ir visos ministerijos kolektyvo pareiga – laikytis užsibrėžtų strateginių tikslų. Nuolatos bendraujame su profsąjungomis, todėl, manau, pavyks išvengti nesklandumų ar maištų.

– Neseniai vykęs švietimo įstaigų darbuotojų streikas parodė, jog juo sumaniai pasinaudojo ir kai kurie politikai. Ar tokie dalykai negresia ir jūsų ministerijai pavaldžioms įstaigoms?

– Akivaizdu, kad politikai manipuliuoja visomis skaudžiomis visuomenei problemomis. Tačiau tokia nuostata – netoliaregiška ir kenkia valstybei. Prieš rinkimus, matyt, siekiama išnaudoti visas kortas.

Sunku būtų paneigti, kad švietimo sistemoje – ne viskas gerai. Manęs, kaip piliečio, irgi netenkina jos situacija. Bet kai vyko pedagogų streikas ir eitynės pro ministerijos langus, atkreipiau dėmesį į tai, ką skandavo jų dalyviai. „reformų“. Vadinasi, švietimo darbuotojai puikiai supranta, kad, neįvykdžius kardinalių reformų, tikėtis orių atlyginimų nėra jokių vilčių.

Dabar švietimo darbuotojams atlyginimus galima pakelti tik atimant pinigus iš kitų sričių. Bet juk tai – laikini, netoliaregiški sprendimai. Manau, kad „švietimiečiams“, kaip ir Vidaus reikalų ministerijos pavaldumo įstaigų darbuotojams, reikia sudaryti sąlygas užsidirbti orų atlyginimą, ir tuomet nebereikės streikuoti.

– Pabėgėliai. Tai – problema, apie dėl kurios jums tenka dirbti ir Lietuvoje, ir Briuselyje. Kaip vertinate Darbo partijos iniciatyvą pasirašyti susitarimą tarp partijų, kad Lietuvos durys būtų kone užtrenktos pabėgėliams?

– Vertinu kaip rinkiminį šou. Visi klausimai, susiję su pabėgėliais, turi būti sprendžiami tikrai ne taip. Mes privalome save, kaip valstybę, matyti neizoliuotą. Šiandien turime suderėta pabėgėlių kvotą, ir šio susitarimo privalu garbinai laikytis.

Šiandien Lietuvoje jau turime šešis pabėgėlius. Ne todėl, kad nesame pasirengę priimti, o todėl kad atsakingai juos renkamės. Be to, esame labai aiškiai pasakę, kad į Lietuvą prievartinio pabėgėlių perkėlimo nebus, ir priimsime tik karo pabėgėlius, bet ne ekonominius migrantus.

– Ar tikite, kad į Lietuvą atvyks suderėtas su Europos Sąjunga (ES) pabėgėlių skaičius – daugiau nei tūkstantis?

Savo įsipareigojimus esame pasirengę įvykdyti, o jei tų norinčių atvykti į Lietuvą nėra, tai mes tikrai nevykdysime agitacinių kampanijų. Kita vertus, privalome laikytis ir solidarumo principo – jei iškils pavojų prie Lietuvos rytinės sienos, spygliuota tvora jos neapsitversime, o tikėsimės sulaukti ES ir NATO partnerių pagalbos. Vadinasi, privalome padėti ir kitiems. Šiuo metu Slovėnijai susitvarkyti su pabėgėlių srautais padeda ir mūsų šalies pareigūnai.

– Jūs neseniai vėl bedėte pirštu į vieną baisiausių Vilniaus vočių – čigonų taborą. Tikitės, kad pavyks pagaliau šią problemą bent jau išjudinti?

– Ši problema – vienas akivaizdžiausių valstybės bejėgiškumo pavyzdžių. Nuo pat sovietmečio lyg ir bandoma kažką daryti, bet iki šiol viskas stovi vietoje.

– Kas kaltas?

– Kiekvienas – pagal savo kompetenciją. Taboras – pagrindinis narkotikų realizavimo taškas. O jei kalbėtume apie heroiną, tai – svarbiausias taškas.

– Vadinasi, taboras, liaudiškai tariant, turi „stogą“?

– Vieni narkotikus į taborą tiekia, kiti užsiima mažmenine prekyba. Policija uždarinėja tuos tiekimo kanalus vieną po kito, bet reikėtų suvokti tuos pinigų srautus, kurie teka paskui narkotikus. Jeigu taboras, kaip reiškinys, su visa savo struktūra ir toliau egzistuos, tai jokios priemonės rezultatų neduos. Juk ta taboro struktūra  koreguojama pagal teismų praktiką. Vieni nuteistieji atsėdi savo laiką ir sugrįžta į taborą, kiti – teisiami, ir taip karuselė sukasi. Tie teistieji tarsi išeina visą universitetą, ir savo žiniomis dalijasi su kitais potencialiais narkotikų platintojais.

– Pernai tabore buvo atlikta ne viena policijos operacija. Ar tai davė kokių nors rezultatų?  

– Taboras buvo uždarytas. Ir ką? Pamatėme, kad policinėmis priemonėmis nieko neišspręsime. Juk tabore yra ir socialinių problemų – vaikai nevaikšto į mokyklą, suaugusieji nesiekia jokio išsilavinimo ar darbo karjeros. Visi nuo mažens skęsta narkotikų liūne. Nepaisant to, visa taboro kloaka visai neblogai gyvena, nes gauna finansavimą iš mažmeninės narkotikų prekybos.

Kai būdavo užkertami narkotikų tiekimo į taborą keliai, jo gyventojai patys imdavo jų ieškoti. Todėl, manau, taboro problemos palikti nuošalyje neturime teisės. Sieksiu, kad ir kolegos ministrai suvoktų, kokia tai skaudi ir pavojinga problema, ir imtųsi visų įmanomų priemonių pagal savo kompetenciją. Taborą su visa narkotikų tiekimo ir prekybos sistema būtina per 4-5 metus sunaikinti, taip pat užkirsti kelią jo vietoje atsirasti panašiai struktūrai.

Visus taboro pastatus būtina nugriauti, nes ten nėra legalių pastatų, ir savivaldybės pastangomis iškelti gyventojus, padedant jiems integruotis į visuomenę. Be to, ne mažiau svarbi problema –  žmonių, atvykstančių į taborą narkotikų, gydymas. Apie tai būtinai kalbėsiuosi su naujuoju sveikatos apsaugos ministru Juru Požela.

– Pakalbėkime apie malonesnius dalykus. Labai norėtųsi sužinoti, ar jūs eisite į Seimo rinkimus?

– Dabar aš niekur neinu.

– Ar tiesa, kad jūs jau esate sukirtęs rankomis su socialdemokratais ir dalyvausite rinkimuose su jais?

– Su niekuo dar rankomis nesukirtau.

– Neseniai teko girdėti, kad neatmestina galimybė, jog eisite į rinkimus su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

– Nereikėtų spekuliuoti tema apie mano sprendimą dalyvauti rinkimuose. Valstybėje yra kur kas svarbesnių problemų. Gal aš dalyvausiu rinkimuose savarankiškai, o gal iš viso nedalyvausiu. Sprendimas nėra lengvas, bet aš jį priimsiu laiku.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close