captcha

Jūsų klausimas priimtas

Orkas Maskvoje treniruojantis lietuvis: nesuprantu daugybės čia vykstančių dalykų

Klaipėdietis Filipas Butkinas puikiai pažįstamas Lietuvos jūrų muziejaus lankytojams. Ilgus metus jis ten dirbo treneriu ir rengė įspūdingus pasirodymus su šiaurės jūrų liūtais. Du garsiausi jo treniruoti gyvūnai – Piratas ir Čiunčia net buvo tapę tikromis šalies žvaigždėmis. Tokių specialistų, kaip Filipas, pas mus vienetai, deja, „Emigrantai“ su juo susitiko beveik už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos. Jau trejetą metų Filipas gyvena Maskvoje.
Laidos stop kadras
Laidos stop kadras

Žinomas jūros gyvūnų treneris, paklaustas, kodėl nusprendė emigruoti, atsako, kad jau reikėjo pokyčių. 

„Nedavė ramybės gal ir amžiaus krizė, kažkoks nerimas, vidinės savęs paieškos. Kažko amžinai trūksta, kažkokie tarakonai galvoje, dėl kurių atsiranda iliuzija, kad jeigu pakelsi sparnus, pakeisi vietą, viskas normalizuosis savaime. Aišku, to niekada neįvyksta“, – neslepia Filipas. 

Vyras sako negalintis ilgai nusėdėti vienoje vietoje. Per savo karjerą jis dirbo ne tik Klaipėdoje, bet ir Saudo Arabijoje, Graikijoje, Bahreine, Turkijoje, Olandijoje.

O prieš trejus metus Filipas netyčia sužinojo, kad yra laisva orkos trenerio vieta Vladivostoke: „Pagalvojau – puiku, tai nebloga romantika, 10 000 km, kodėl nenuskristi? Nuskridau ir ten paaiškėjo, kad iš tikrųjų reikia tuos gyvūnus nugabenti į Maskvą. Apie Maskvos delfinariumą nežinojau visiškai nieko, tai išėjo toks absoliutus netyčiukas, nes įsivaizdavau save prie Ramiojo vandenyno, kur nors Vladivostoke, bet susiklostė kitaip.“

Ilgus metus treniravęs jūrų liūtus, dirbęs ir su delfinais, Filipas, nusprendęs iškeliauti į Rusiją, priėmė naują iššūkį – ne tik kardinaliai pakeisti aplinką, bet ir imtis treniruoti kitos rūšies gyvūnus – orkas, kurių Klaipėdoje nėra.

Pasak Filipo, tai jam buvo iššūkis ir kaip žmogui, ir kaip specialistui.

„Konkursų nebuvo, nes Klaipėdos delfinariume įgauta patirtis visiškai juos tenkino, tai buvo labai trumpas 5 minučių pokalbis su klausimu, ar tenkina sąlygos, ar ne. Pasakiau, kad tenkina. Sumušėme rankomis ir aš likau čia“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ prisimena Filipas.

Laidos stop kadras

Orka – ne šiaip sau jūros gyvūnas. Tai stambiausia delfinų rūšis, užauganti iki 9,5 m ilgio ir 9 tonų masės. Filipas sako, kad tai labai galingas, pavojingas bei protingas grobuonis. Orkos puola ruonius, delfinus ir net stambius banginius. Gaudydama grobį orka, iš vandens gali iššokti į beveik 5 metrų aukštį.

„Taip, tai tobulas žudikas vandenyne. Orkos skiriasi, vienos medžioja ruonius, kitos valgo tiktai žuvį. Mes dirbame su tomis, kurios valgo ruonius. Mes, be abejo, pripratinome jas valgyti žuvį“, – teigia Filipas.

Pirmasis lietuvio ir jam treniruoti priskirtų orkų susitikimas primena kraupią sceną iš siaubo filmo. Milžiniški gyvūnai ir palyginti smulkus vyras atsidūrė viename akvariume ne bet kur, o aukštai virš žemės.

„Niekada anksčiau su orkomis nebuvau susidūręs ir pamačiau jas būtent tada, kai reikėjo pervežti į Maskvą. Aš buvau [orkų] transportavimo furgone – čia orka, čia aš, vanduo ir mes skrendame. Tai buvo staiga, aš spėjau tik išlipti iš vieno lėktuvo, persirengti hidrokostiumu, įšokti į vandenį ir – labas, orka!“ – apie pirmą susidūrimą su orkomis pasakoja Filipas.

Skrydžio metu Filipas irgi buvo vandenyje, nes reikia „raminti gyvūną, jis turi žinoti, kad jis ne vienas tuo metu. Todėl esi kartu su gyvūnu.“

Pernelyg savimi pasitikėti – klaida

Klaipėdoje palikęs namus, žmoną ir tris vaikus, Filipas atvertė visiškai naują gyvenimo lapą. Atvykęs į Maskvą čia neturėjo nė vieno draugo, tad daugiausia laiko leisdavo su orkomis.

Pasak šių gyvūnų trenerio, daug kas jas lygina su delfinais, galvoja, kad treniravimo procesas panašus ir toks pats smagus, bet iš tikrųjų nieko panašaus. Norint prieiti prie orkos, reikia pažinti jų mąstymą.

„Tai didelio intelekto gyvūnas, kuris tave „nuskenuoja“ nuo a iki z, kuris žino kiekvieną tavo veiksmą ir visą veiksmų seką. Jis puikiai žino, kas bus, ko tu iš jo nori. [...] Jaudulys ir pagarba – tai mano pirmi įspūdžiai, kurie išliko ilgai. Kiekvienąkart, kai prieini, suvoki, koks tai stiprus ir galingas gyvūnas. Tai išliko ir dabar. Tik gal dabar daugiau yra tarpusavio pasitikėjimo“, – atskleidžia Filipas.

Tokio darbo, kokį gavo Filipas, norėtų daugybė nuotykių ieškotojų, daugybė jaunų ekstremalų. Tačiau retas atitinka keliamus reikalavimus. O mūsų tautiečio kandidatūra tiko idealiai.

„Matote, specialistų yra, bet vienas pirmųjų jų norų buvo tas, kad [su orkomis] dirbtų žmonės, kurie daugiausiai dirbo su šiaurės jūrų liūtais, kaip aš. Nes žmonės, kurie dirba su šiaurės jūrų liūtais, žino, ko prisibijoti, kas gali nutikti, jie yra labiau atsargūs. Tai buvo pirmas kriterijus. Antras kriterijus buvo darbo su kelių rūšių gyvūnais patirtis. Na, turbūt to užteko“, – mano „Emigrantų“ pašnekovas.

Laidos stop kadras

Mielai bendraujantis, visada besišypsantis Filipas yra kuklus vyras. Savęs ir savo pareigų nelinkęs sureikšminti. Tačiau niekas nepaneigs fakto, kad Valstybiniame Maskvos jūrų akvariume įsidarbinęs žemaitis oficialiai yra vienintelis pasaulyje lietuvis, dirbantis orkų treneriu.

„Maskvos jūrų akvariumas – tai didžiausias delfinariumas Europoje. [...] Atsidarė visai neseniai – turbūt ne pilni metai, kai esame atviri lankytojams. Prieš tai vyko repeticijos, buvo ruošiamos programos“, – pasakoja Filipas.

Pasirinkęs šį darbą klaipėdietis smarkiai rizikuoja. Jis žino, kad tai tiesiogiai pavojų gyvybei keliantis darbas ir kiekvienas jo susidūrimas su orkomis gali būti paskutinis.

Maskvos jūrų akvariume su orkomis dirba penki specialistai, nors turėtų dirbti penkiskart daugiau. Tačiau nėra tiek specialistų. „Dabar bandome užauginti savus. Tai nėra paprasta. Žmogus jau turi turėti tam tikros patirties, kad prie jų prieitų. [...] Man visą laiką atrodė, kad kiekvieno trenerio svajonė yra galų gale dirbti su orkomis, bet pasirodo, kad ne – žmonės bijo, nenori rizikuoti“, – sako Filipas.

Jo teigimu, kai lipi į vieną baseiną su gyvūnais, negali parodyti savo priešiškumo ar baimės.

„Aš – avantiūristas. Aš turiu baimių ir aš esu visiškai sveikas. Yra momentų, kai labai išsigąstu. Būdavo šiokių tokių incidentų, kai supratau, su kuo dirbu“, – neslepia orkų treneris.

Jo treniruojamos orkos per įspūdingus šou atrodo draugiškos, linksmos ir žaismingos. Tačiau bet kurią akimirką milžiniškas gyvūnas gali pasielgti visiškai neprognozuojamai. Lietuvis tam turi būti pasirengęs.

„Turbūt visų profesionalų klaida – kad tiek savimi pasitiki, jog anksčiau ar vėliau tai nutinka. Jeigu to nepamiršti, tai, duok Dieve, nenutiks. [...] Nereikia įsivaizduoti, kad tu jau viską apie jas žinai. Nė velnio nežinai ir niekada iš tikrųjų nežinosi. Per tuos dvejus metus aš turiu daugiau klausimų negu atsakymų ir jų turbūt daugės“, – mano Filipas.

Jeigu jums kyla klausimas, ar atėjęs į orkų pasirodymą, galėsite prieiti artyn, galbūt net nusifotografuoti, mūsų tautietis sako – nieko panašaus būti negali.

„Su orkomis nesifotografuoja, tai gyvūnai, su kurias bendravimas vyksta per atstumą. Čia „Maskvariume“ mes išvis turbūt arčiausiai dirbame su jomis, nes ir plaukiojame, ir prieiname. Daug kur pasaulyje treniravimo procesas vyksta per atstumą, patys treneriai neprieina būtent saugumo sumetimais“, – „Emigrantams“ pasakoja Filipas.

Atsisakė pasiūlymo keisti pilietybę

Lygindamas tai, ką turėjo Klaipėdoje, ir tai, ką turi dabar, Filipas sako, kad skirtumas – didžiulis. Gimtajame mieste apsukos buvo daug mažesnės, viskas paprasčiau ir galbūt širdžiai mieliau. O Maskvoje – jaučiasi didybė, nuolatinis spaudimas. Pasak Filipo, sunkiau, bet tuo pat metu jautiesi labai svarbaus šou dalimi.

„Klaipėdoje kūrybinės laisvės gal buvo daugiau, aš nebuvau spaudžiamas laiko, režisierių reikalavimų, o čia yra labai globalus šou, tu negali daryto tai, ko tu nori, yra kažkoks projektas, kažkokia vizija ir tu ją įgyvendini su visais kitais, kaip teatre. Dalyvauja ir akrobatai, cirko artistai, operos dainininkai, delfinai, vėpliai, orkos. Tu – ne vienas, yra šimtai žmonių. Man tai nerealus iššūkis. Buvo didelė dilema ir net skausmas, nes aš Klaipėdoje pripratau dirbti vienas. Aš buvau pats sau, aš turėjau savo jūrų liūtus“, – sako Filipas.

Įspūdingi pasirodymai Maskvos jūrų akvariume sutraukia didžiules žiūrovų mases, bilietas čia kainuoja apie 15 eurų vienam asmeniui.

Laidos stop kadras

Pakvietęs „Emigrantų“ kūrybinę grupę pasivaikščioti po vakarinę Maskvą, Filipas sako tokių laisvų vakarų turintis nedaug. Vadovai pageidauja, kad treneris visu šimtu procentų būtų atsidavęs darbui.

„Darbą pradedu 9 val. ryto. Jeigu nėra pasirodymo, baigiu 19 val., jeigu yra pasirodymas, tai baigiu 23 val. [...] Kad galvotume tik apie darbą, mes turime įrengtą sporto salę, valgyklą, kur nemokamai maitina tris kartus per dieną“, – pasakoja Filipas.

Anot Filipo, dirbant jūrų gyvūnų treneriu negali būti ne darboholikas – apie darbą privalai galvoti ištisą parą, nes dirbi su gyvais organizmais, kurie tampa tarsi vaikais.

Savo aplinkoje daugiau lietuvių klaipėdietis nesutinka. Ištisą parą su kolegomis ir gyvūnais jis bendrauja rusiškai.

„Čia aš vienintelis esu ne Rusijos pilietis. [...] Taip, yra daug trenerių, kurie atvažiuoja iš Ukrainos, bet jie iškart keičia savo pilietybę į Rusijos. Jie, matyt, turi savo motyvaciją. Aš nenoriu per daug į tai gilintis, ten dabar gana sunki situacija. To nelabai kas ir afišuoja, bet aš žinau, kad jie iškart keičia pilietybę ir tampa Rusijos piliečiais“, – pasakoja Filipas.

Pasiūlymą keisti Lietuvos pilietybę į Rusijos buvo išgirdęs ir šis klaipėdietis. Bet tokio pasiūlymo jis atsisakė: „Buvo pasiūlymas, bet jie dėl to per daug nespaudžia, nors jiems tai būtų paprasčiau. Jiems kasmet reikia kažkokius dokumentus tvarkyti. Tai kelia šiokių tokių sunkumų, ir užsieniečių, kiek žinau, dėl tos priežasties ir nekviečia.“

Skaudina jautimasis sekmadieniniu tėvu

Daug kas Filipo klausia, ar išvykęs į milžinišką Rusiją jis tapo turtingesnis, ar daug susitaupė. Orkų treneris sukioja galvą ir prisipažįsta uždirbantis tik tiek, kad užtektų būtiniausioms išlaidoms.

„Miestas labai brangus, tai nėra ekonominė emigracija, tai daugiau tokia avantiūriška kūrybinė emigracija. [...] Mano butas – dviejų kambarių miegamajame rajone, per mėnesį [nuoma atsieina] 1000 eurų. Paprastas eilinis butas. Tai pinigai daugiausiai išeina buto nuomai. Čia visi nuomojasi, mažai kas turi savo“, – sako Filipas.

Išvykus dirbti į užsienį labiausiai Filipui spaudžia širdį dėl Klaipėdoje likusios šeimos. Milžiniškoje Maskvoje vyras jaučiasi vienišas.

„Jie atvažiuoja čia, aš nuvažiuoju ten, kai tik turiu galimybę. Apie tai, kad jie atvyktų čia, buvau mąstęs, bet nežinau – tai gana sudėtingas sprendimas. Vaikai yra skirtingo amžiaus. Albertas dabar baigė gimnaziją, jam reikia kažkur stoti, jo pagrindinė kalba yra lietuvių. Mažieji kalba rusiškai, bet irgi gana slidžiai. Jų draugai tenai. Kažkaip bijau, kad tai [persikėlimas į Maskvą] jiems būtų didelis stresas“, – mano Filipas.

Klajoti mėgstantis lietuvis vis dažniau graužiasi, kad savo gyvenime daugiau dėmesio skyrė jūros gyvūnams ir karjerai, nei vaikų auginimui.

„Aš didesnį laiko tarpą negyvenau su šeima, nes ilgai dirbau Saudo Arabijoje, paskiau kurį laiką Turkijoje, kurį laiką Atėnuose. [...] Tada nebuvo sunku, buvo pilna romantikos, bet dabar pradedu skaičiuoti, kiek laiko nemačiau vaikų, ir dėl to pasidaro labai graudu. Tų metų susidaro labai nemažai ir tu pajauti, kad esi toks sekmadieninis tėvas, ne visos temos tau yra leidžiamos, ne apie viską su tavimi yra kalbama. Tai skaudina, širdį suspaudžia, nors kol buvau jaunas, apie tai negalvojau“, – neslepia „Emigrantų“ pašnekovas.

Stebina klausimai, kodėl nenešioja kepurės

Nuo sovietmečio Maskva stipriai pasikeitė, tačiau šis milžiniškas miestas vis tiek smarkiai skiriasi nuo Vakarų. Daug čia vykstančių procesų, nuo politinių iki paprastų, vykstančių tarp miesto gyventojų, kelia didžiulę nuostabą.

„Daugelis dalykų man nėra priimtini, aš nesuprantu daugybės dalykų, kurie čia vyksta, bet yra kaip yra, nereikia nei pergyventi, nei gilintis. Jiems taip įprasta ir bandyti įrodyti, kad gal vertėtų pabandyti gyventi kitaip, tikrai neverta“, – įsitikinęs klaipėdietis. 

Vienas labiausiai Filipą nustebinusių dalykų – policininkų klausimai apie tai, kas, atrodo, jiems neturėtų rūpėti.

„Klausia, kodėl be kepurės. Visi maskviečiai, kai prasideda kalendorinė žiema, užsideda kepurę. Mes Lietuvoje pripratę, kad, kol neateina šalčiai ir kol neturime poreikio užsidėti kepurės, tai jos ir nenešiojame. [...] O čia sugeba netgi policijos patrulis prieiti ir paklausti, [kodėl esu be kepurės]. [...] Jie tiesiog smalsauja“, – pasakoja Filipas.

Namais Maskvos Filipas vadinti nenori, šis miestas jam – tik laikina stotelė. Tiesa, kiek tas laikinumas dar tęsis, jis pasakyti negali.

„Aš noriu patirti kažką dar daugiau, norėčiau kažkur dar išvažiuoti, aš ne mėgėjas sėdėti vienoje vietoje. Aš dar negavau iš Maskvos viso to, ko noriu, kad galėčiau drąsiai pasakyti – gana. Ir nežinau, kada tai įvyks. Bet tai tikrai ne galutinė stotelė“, – tvirtina Filipas. 

Vienintelis pasaulyje orkų treneris lietuvis ateityje svajoja dirbti mokslinį darbą. Kurioje planetos vietoje – nežino pats, prašo laiko pagalvoti.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19.30 val., per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close