captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakadolskis pirmąjį JAV korespondentą Lietuvoje rado Sąjūdyje

Verslininkui ir profesionaliam žurnalistui Rimantui Kanapieniui, kaip niekam kitam, 1988 m. likimas visiškai atsitikinai suteikė galimybę tapti pirmuoju „Amerikos balso“ korespondentu dar tuometinėje sovietinėje Lietuvoje. Su Lietuvos redakcijos vadovu Romu Sakadolskiu jis susipažino telefonu ir draugavo iki pat šio garsaus žurnalisto mirties. LRT.lt R. Kanapienis papasakojo, kokiomis aplinkybėmis pradėjo dirbti „Amerikos balse“, ir ko jį išmokė R. Sakadolskis.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

– Kaip jūs tapote „Amerikos balso“ korespondentu Lietuvoje?

– Banaliai. Pirmasis mūsų pokalbis su Romu įvyko tuo metu, kai dirbau Sąjūdžio informacinėje agentūroje (SIA), įsteigtoje 1988 metų rudenį. Jis nustebo, kai sužinojo, kad esu profesionalus žurnalistas, ir suteikiau jam tokią informaciją, kokios ieškojo, nes anksčiau Romui tekdavo vargti, kol iš Sąjūdžio sekretorių ar kitų žmonių laiku sužinodavo tai, ko jam reikėdavo pranešimams.

Sąjūdžio informacinės agentūros būstinėje. Rita Dapkutė, Lionginas Vasiliauskas, Rimantas Kanapienis. „Nepriklausomybės sąsiuvinių” nuotr.

Dar banaliau buvo tai, kad tapau Amerikos korespondentu dėl to, jog mano balsas atitiko šios radijo stoties standartus. O balsas turėjo būti panašus į paties R. Sakadolskio balsą.

Prieš tai, žinoma, buvau iš Romo gavęs kelias užduotis. Jam patiko, kaip jas atlikau, nes, būdamas tuo metu jau patyrusiu reporteriu, žinojau, kaip pateikti informaciją. Tik teko greitai išmokti, kaip dirbti radijuje. Nieko, išmokau. Ir dirbti labai patiko, nes „Amerikos balso“ klausydavausi nuo šeštos klasės.

Taip mes, nė karto vienas kito nematę, su Romu sudarėme garbės žodžiu paremtą kontraktą. Pirmą kartą susitikome 1989 m. sausį, kai jis atvyko į Lietuvą. Tada atvežė man profesionalų reporterį „Marantz“, kuris tais laikais prilygo kosminiam laivui. Išmokė, kaip perdavinėti įrašus į Ameriką, naudojantis laidiniu telefonu. Kaip nebūtų keista, bet tų įrašų kokybė buvo visai nebloga. Todėl ta dovanota Romo aparatūra naudojosi visa SIA, nes mes reportažus iš Lietuvos perdavinėjome ne tik į Ameriką, bet ir į kitas užsienio šalis.

–  Jautėtės tada padaręs stulbinančią karjerą?

– Tiesiog – neįtikėtiną. Ir iki šiol tuo labai didžiuojuosi ir pirmiausia dėl to, kad dirbau su aukščiausio lygio profesionalu – R. Sakadolskiu.

– Ko išmokote iš jo?

– Per patį pirmąjį mūsų pokalbį jis man gal antrą minutę uždavė klausimą, kurį akcentuodavo iki gyvenimo pabaigos – ar yra antras šaltinis, patvirtinantis žinią? Žinoma, dar geriau, jei būdavo trečias ir ketvirtas. Tačiau būtinai reikėdavo remtis bent dviem nepriklausomais šaltiniais. Kitaip tariant, Romui visada rūpėjo objektyvumas.

Vasario 16-osios minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų 1988 m. R. Grigo (BFL) nuotr.

– Kokie jūsų reportažai, perduoti iš Lietuvos „Amerikos balsui“, dabar atrodo reikšmingi ar kuo nors ypatingi?

– Vienas reikšmingesnių – apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d., kurį mes padarėme kartu su Romu. Tą reportažą perdavėme tiesiai iš Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo salės.

Vienas reikšmingesnių reportažų – ir apie tragiškus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje. Iš šio reportažo visas pasaulis sužinojo, kad rusai Vilniuje naudojo išcentrines kulkas, kurios buvo uždraustos Vienos konvencijos naudoti ne tik prieš civilius asmenis, bet esant karo veiksmams.

Manau, kad reikšmingas buvo ir reportažas, kurį išsiunčiau 1991 m. vasario 13 d. Jame buvo paskelbtos didelės pokalbių tarp rusų tankų ekipažų 1991 m. sausio 13-osios naktį ištraukos. Kasetę su tais įrašais visai atsitiktinai, žinoma, už nemenkus pinigus įsigijau iš vieno tuo metu aukšto Vidaus reikalų ministerijoje dirbusio karininko. Ją man jis perdavė Lietuvos pakraštyje žūklės ant užšalusio ežero metu. Mes, aišku, apsimetėme, kad žvejojame. Svarbiausia buvo perduoti ir gauti aukso vertės kasetę su įrašais.

Vienas svarbiausių dalykų toje kasetėje buvo informacija apie tai, kad kareivį LRT pastate nušovė ne lietuviai, o – patys rusai.

– Kodėl netrukus metėte tokį įdomų ir puikiai tiems laikams apmokamą darbą?

– Tikrai tam įtakos neturėjo kokie nors konfliktai ar nesutarimai su Romu. Aš tiesiog ėmiausi savo verslo.

–  Kas lėmė, kad R. Sakadolskis su žmona Emilija paliko Ameriką ir atvyko gyventi į Lietuvą?

– Tai buvo Romo viso gyvenimo svajonė. Man apmaudu, kad Lietuvoje jam teko išgyventi ir nemalonių dalykų. Žinau, kad jis buvo išprašytas iš Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto, nors studentai jį labai mylėjo. Net verkė, kai jis paliko dėstytojo darbą. Tada Romas man pasakė: „Kaip gaila, kad Lietuvos žurnalistikoje taip ir neįvyko apsivalymas“.

R. Sakadolskis su žmona. R. Kanapienio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip pavyko per daugelį metų, kai nebedirbote žurnalistu, išsaugoti artimus draugiškus santykius su R. Sakadolskiu?

– Matyt, sutapo požiūris į daugelį profesinių ir gyvenimiškų dalykų. Be to, niekada nebijodavome vienas kitam atvirai pasakyti savo nuomonę. Jis mane net viešai yra kritikavęs, o aš, žinoma, atsikirsdavau. Bet neviešai. Nepaisant to, daugelį metų buvome artimais bičiuliais.

Paskutinį kartą matėmės praėjusią vasarą, per mano gimtadienį, kai jis mane aplankė sodyboje, Labanore. Labai daug kalbėjomės. Apie viską. Tačiau tada tikrai mums abiems neatrodė, kad jau daugiau niekada nebepasimatysime.

Apie nuogąstavimus, kad Romo sveikatai ištiko rimtas pavojus, sužinojau iš jo paties praėjusių metų žiemą. Jis man pats pasakė, kad jam buvo diagnozuotas plaučių vėžys. Nepaisant to, žinia apie mirtį buvo labai netikėta, nes ir aš, ir visi draugai tikėjo, kad jis ligą įveiks.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...