captcha

Jūsų klausimas priimtas

Natūralus dažymas augalais: nuo eksperimento iki dizaino platformos

Šiandien, kai gyvenimas toks skubrus ir plačiai atvėręs langus į pasaulį, pilną pagundų, vilionių, naujų potyrių, randasi vis daugiau kuriančių jaunų žmonių, kurie ragina atidžiau pažvelgti į gamtą. „Neskubėkite, apsidairykite, pajuskite mus supančių augalų spalvą ir galią“, – sako laidos „Ryto suktinis“ filmuotos menininkės.  
M. Plioplytės-Zujienės kurti meškiukai, Svetlanos Baturos nuotr.
M. Plioplytės-Zujienės kurti meškiukai, Svetlanos Baturos nuotr.

„Man atrodo, kad tai – dėsningas pavargusių nuo civilizacijos žmonių grįžimas į natūralią gamtą, prie natūralių produktų, natūralių vaistų. Žmonės pavargo nuo tos įtampos, tai daugiau „relaksas“, galimybė atgauti pusiausvyrą, [atsitraukus] nuo kompiuterio ekrano“, – įsitikinusi augalais audinius dažanti dailininkė-tekstilininkė Jūratė Urbienė.

Jos teigimu, užsienyje yra rengiamos „natūralistinės“ stovyklos. Šiose stovyklose dalyvauja vaikai, kurie turi priklausomybę nuo kompiuterių, virtusią liga. Iš stovyklautojų atimami telefonai, kompiuterinė technika, kad jie vėl susitiktų su gamta.

„Mes Lietuvoje vis dar esame labai arti gamtos. O pasaulyje natūralumą skatinantis judėjimas paplito maždaug prieš 30 metų. Šiandien, panaršę internete, galėtumėte surasti įvairių dažymo augalais būdų, senųjų technologijų. Indijoje buvo vaistingoji dažymo metodika. Nudažius drabužį vaistingais augalais, jį labai sveika nešioti, jis nesukelia alergijos“, – tikina pašnekovė.

Anot J. Urbienės, jau yra firma, kuri, remdamasi šiomis tradicijomis, gamina apatinius drabužius. „Aišku, jie tai daro už didžiulius pinigus, tačiau tokie gaminiai tikrai darys teigiamą poveikį organizmui. Jei ramunėlėmis nudažysime liną ar medvilnę, tai bus tikrai „vaistingas“ audinys“, – tikina ji.

Pati menininkė džiaugiasi, kad pavyko užauginti mėlžolę, kuri dažo mėlynai, nes ilgai gyvavo nuostata, jog lietuviai mėlynos spalvos neturėjo. Mokslininkės restauratorės tyrė senuosiuose kapinynuose rastas skiauteles, jų cheminę sudėtį ir išsiaiškino, kad anksčiau mėlyni audiniai buvo dažomi indigu. Iš kur tas indigas? Mėlžolę augino Anglijoje, Šiaurės kraštuose ir aplink Baltiją, tad, mokslininkių manymu, lietuviai taip pat nėra išimtis. „Todėl visos tekstilininkės nudžiugo, kai po trijų metų su mėlžole pavyko gražiai nudažyti šilką“, – pasakoja J. Urbienė.

Įkūrė dizaino platformą

Kitą menininkę – Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros vedėją docentę Laurą Pavilonytę-Ežerskienę – natūralus dažymas augalais sužavėjo taip, kad ji net sumanė įkurti dizaino platformą.   

„Prieš kelerius metus „susirgau“ dažymo augalais liga ir supratau, kad reikia susiburti menininkams ir pajudėti į priekį. Taip atsirado meninė platforma „Balta Balta“. Esu iš tų žmonių, kurie susirūpinę dėl pasaulio. Žinau, ką reiškia tekstilės cheminiai dažai, žinau, kiek iš tikrųjų jie kenkia, kiek reikia vandens ir viso kito. Beeksperimentuodama supratau, kad spalva gali ateiti į mūsų gyvenimą, kasdienybę tiesiai iš gamtos“, – pasakoja L. Pavilonytė-Ežerskienė.

Susibūrusios šešios menininkės kuria tokius tekstilės dizaino produktus, unikalius daiktus, kurie būtų reikalingi visai šeimai – nuo mažiausio iki seniausio. Tekstilininkės tikina supratusios, kad nori kurti ne kažkuriam vienam visuomenės atstovui, o visiems žmonėms.

„Mums buvo svarbu remtis mūsų baltiškuoju mentalitetu, nesinorėjo daryti labai įmantrių daiktų. Norėjome, kad visa derėtų su ta natūralia spalva, kuri lyg ir pati savaime yra vertybė. Dažydama verpalus rykštene ir kurdama kepurę vaikams, aš galvoju apie tuos vaikus“, – teigia menininkė.

Eksperimentuodama moteris suprato, kad 1–2 augalų užtenka metams, kad kūrėjas sužinotų, kaip jie gali atskleisti spalvą, atspalvius.

„Paėmę vieno augalo spalvą ir naudodami draugiškus aplinkai kandikus (metalų druskas), mes matome, kiek gražių atspalvių galima išgauti. Pavyzdžiui, karklas suteikia mažiausiai keturias spalvas. Kai mano tėvelis sode geni medžius, visuomet jo paprašau, kad nieko neišmestų, nesudegintų. Pati buvau labai nustebusi, koks ryškus vyšnios žievės dažas“, – pasakoja tekstilininkė.

Įdomiausia gaminti praktiškus daiktus

Kita tekstilės dizainerė Ieva Gasiūnienė sako, kad jai įdomiausia daryti tokius daiktus, kuriuos galima pritaikyti praktiškai.

„Aš dažniausiai dažau šalikus, skraistes, bandžiau ir rankines, dėklus planšetėms. Iš pradžių juos išbandau pati, žiūriu, ar nenusidėvi spalva, stebiu, koks medžiagos švelnumas. J. Urbienė yra mūsų guru, dažanti natūraliais augalais šilką, o man įdomu, kaip gali atsiskleisti linas ir vilna.

Menininkė sako dažnai sulaukianti žmonių klausimų, kuo dažymas augalais yra geresnis, ar natūraliai išgaunamos spalvos nenusiplaus. Anot I. Gasiūnienės, natūralios spalvos gali būti net patvaresnės, nes cheminiai dažai atsirado visai neseniai, o augalais dažyti persiški kilimai iki šios dienos – kaip nauji.

„Man kiekvienas augalas – atradimas, nes kiekvieną kartą išgaunu kitą spalvą ir patiriu džiaugsmą, pati save visą laiką stebinu“, – džiaugiasi menininkė.

Ilgas procesas nepabosta

Tekstilės dizainerė Lina Mačiulskienė sako, kad ilgas, daug laiko reikalaujantis procesas jai nepabosta ir yra įdomus.

„Renku augalus ar medžio žieves, merkiu, ilgai virinu, ilgai būnu savotiškame gamtos prieglobsty. Tas poreikis atsirado, kai į pasaulį atėjo antras vaikas. Man visada įdomu sukurti kitokią daikto paskirtį, sugalvoti, kaip numegzta pirštinė ar kepurė gali transformuotis“, – tikina tekstilės dizainerė.  

Natūraliais dažais nudažyti L. Mačiulskienės mezginiai dažną priverčia nusišypsoti. Pirštinės – be galo, mat suaugusiems pirštai reikalingi, kad būtų patogu naudotis išmaniuoju telefonu ar vairuoti, o vaikams – rankioti kaštonus, nuskinti žibutes.

Menininkės tikina, kad, atsisakius cheminio dažo, spalvų nesumažėja, be to, dažant augalais išryškėja subtilūs tonai, plati jų skalė. Laikas, dažant natūraliais augalais, išties prailgsta, bet atsiranda savotiška meilė tam, kas pagaminama. Visos tekstilininkės pasakoja, kad kurdamos daiktus su jais labai susigyvena, nes tam skiria daug laiko ir energijos.

Iš natūralių medžiagų – lino, medvilnės, vilnos – kurianti kolekcinius meškinus Martyna Plioplytė-Zujienė net vidun prikemša natūralių medžiagų – pjuvenų, levandų ir kitų vaistingųjų augalų, kad pagaminti žaisliukai kvepėtų ir nesukeltų alergijos. Jų „kailiukus“ dažo jonažolėmis, kaštonų žievėmis, kraujažolėmis ir kitais augalais.

Vilniaus dailės akademijos ketvirtakursė Raminta Beržanskytė, kilusi iš Skuodo, savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoja be natūralių augalų dažo. Ji noriai ir labai kantriai perima visą žinojimą iš savo pedagogų ir jau pati puikiai sugeba nusidažyti verpalus savo diplominiam darbui su svogūnų lukštais, jonažole, rykštene, alksnio, ąžuolo, ievos žievėmis.

Pasakojimą apie menininkes stebėkite įraše.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close