captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Degutienė:1991 m. sausį mus visus išgelbėjo tik stebuklas

Seimo vicepirmininkei Irenai Degutienei 1991 m. sausio 13-oji iki šiol atmintyje įsirėžusi kaip nežmoniškas sukrėtimas: „Tai ką tą naktį ir dieną mačiau buvusioje savo darbovietėje, tuometinėje Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje, prilygsta karui. Apie panašius dalykus tada buvau tik skaičiusi knygose.“
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Kai pro namų langus Šeškinės gyvenamajame rajone I. Degutienė su savo vyru, taip pat mediku, Gediminu Degučiu pamatė važiuojančius tankus, nė kiek nedvejodami apsirengė ir išėjo – vienas į ligoninę, kitas – į Aukščiausiąją Tarybą. G. Degutis tuo metu buvo vienas iš dviejų tarp parlamento gynėjų buvusių gydytojų.

„Išeidami iš namų tą kruvinąją naktį, galvojome tik apie tai, kas gi bus su mūsų šalimi, mūsų tėvyne, ir net nesusimąstėme apie tai, kad paliekame miegančius du savo vaikus. Dukrai tuo metu buvo devyneri, sūnui – penkiolika metų. Pasižadinau jį, pasakiau, kad išeinu į ligoninę, kad prižiūrėtų sesę ir niekam neatidarytų namų durų, nes aplink važinėja tankai. Ir pėsčia išėjau į ligoninę lyg į nežinią“, – LRT.lt pasakoja I. Degutienė.

– Miesto centre tą naktį buvo daug žmonių. O kas darėsi Šeškinėje? Matyt, ne jūs viena pėsčiomis traukėte link centro?

– Aiškiai prisimenu, kad namų langai buvo tamsūs. Šviesa degė tik kai kur.

– Vadinasi, kaip ir jūs, daugelis žmonių jau buvo išėję į centrą?

– O aš, atsukdama laiko juostą atgal, manau, kad tiesiog miegojo. Tokią išvadą dabar darau todėl, kad iki šiol sutinku nemažai žmonių, kurie su nostalgija prisimena, kaip sovietmečiu buvo gera gyventi. Be to, tai, ką sausio 13-osios naktį mačiau savo ligoninėje, taip pat patvirtiną tokią mano išvadą: kai kurių skyrių vedėjai darbe pasirodė gal tik po trijų dienų. Net neabejoju, kad laukė, kuo viskas pasibaigs ir į darbą nėjo. Bet, ačiū Dievui, daugiau buvo tokių, kurie, net nekviesti, suprato, kad tą naktį reikia eiti į darbą. Susirinko ir gydytojai, ir seselės, ir sanitarės. Visus mus suvienijo vienintelis tikslas – padėti į ligoninę vežamiems sužeistiems žmonėms.

– O kas pasirūpino jūsų vaikais? 

– Nebuvo laiko apie juos tą naktį pagalvoti, nes ligoninėje patekau į tikrą mėsmalę. Mūsų ligoninė buvo bazinė medicinos įstaiga, į kurią vežė visus nukentėjusius prie televizijos bokšto.

Ligoninės priimamojo durys buvo atlapos, ir pro jas lyg srautu vieną paskui kitą vežė sužeistuosius. Klykiančius ir kraujuojančius žmones gydytojai vos spėjo nukreipinėti į operacines, reanimacijos ar kitus skyrius. Niekas net nepaisė, kas yra kokios specialybės gydytojas. Visi darėme tai, ką reikėjo.

Taip, karo sąlygomis, ligoninėje aš praleidau tris paras. Kur vyras, sužinojau tik po trijų dienų, o vaikus po dviejų dienų išsivežė mano sesuo.

– Psichologai pastebi, kad apie didžiulius sukrėtimus žmonės pradeda kalbėti tik po tam tikro laiko. Apie ką jums iš tos tragiškos nakties iki šiol sunku dar kalbėti?

– Man iki šiol ausyse skamba Loretos balsas. Juk ji, atvežta nuo televizijos bokšto, ligoninėje dar buvo sąmoninga, nors kojas buvo sutraiškęs tankas. Deja, chirurgams nepavyko jos išgelbėti.

Sukrėtė ir tai, kaip į mūsų ligoninę pateko LRT pastate nušautas rusų kareivis. Prieš savo kolegas chirurgus, kurie akimirksniu suprato, kad reikia iš jo kūno išimti kulką, o palaikus paslėpti, galiu šiandien nulenkti galvą.

Vargšo kareivėlio, kurį nušovė savi iš sovietinės kariuomenės, palaikai buvo paslėpti akušeriniame skyriuje. Sovietinio ginklo kulka, išimta iš jo kūno, vėliau tapo neginčijamu įrodymu, kad jį nušovė tikrai ne lietuviai. Kitaip tariant, sovietinių generolų provokacija nepavyko.

– Negi to kareivio niekas neieškojo?

–  Ieškojo. Ir žinojo, kur ieškoti, nes patys nušovė ir sekė, kur vežami kareivio palaikai.Netrukus ligoninėje pasirodė du karininkai, riebiais rusiškais keiksmažodžiais reikalaudami išduoti velionio palaikus. Kai jie dar pradėjo švaistytis automatų buožėmis ir veržtis į ligoninę, viena lenkė sanitarė lygiai taip pat keiksmažodžių trimis aukštais juos taip aprėkė, kad jie, ko gero, buvo išmušti iš vėžių. Bet, išeidami, dar taip tvojo vienai sanitarei automato buože į pilvą – taip, kad ji vos atsigavo.

Apskritai, retrospektyviai žiūrint į tai, kas Vilniuje atsitiko prieš dvidešimt penkerius metus, šiandien galima pasakyti, jog mus visus išgelbėjo stebuklas. Juk po nepriklausomybės atkūrimo dar nebuvo praėję nė metai. Mes stovėjome ties praraja. Jei būtume pasidavę, sudvejoję, viskas būtų užbraukta. Manau, kad lengviau galėjome atsikvėpti, kai 1993 m. buvo išvesta okupacinė sovietinė armija. 

– Ir po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., ir po tragiškų sausio įvykių 1991 m. tauta buvo vieninga ir tvirta. Atrodė, kad kitaip ir būti negali. Tačiau kuo labiau tolstame nuo tų istorinių įvykių, tuo mažiau tarp mūsų vienybės. Kas atsitiko?

– O aš nenorėčiau sutikti, kad tie istoriniai įvykiai ir tada mus buvo suvieniję. Taip sakydama, vėl prisimenu tuos tamsius Šeškinės daugiabučių namų langus 1991 m. sausio 13-osios naktį.

Jei tą kruvinąją naktį Vilniuje tik nedidelė dalis miesto gyventojų atėjo prie televizijos bokšto ar parlamento, tai kas tuomet darėsi provincijoje? Žmonės miegojo. Ir laukė, kas bus toliau.

Taip, buvo tokių, kurie iš provincijos į Vilnių važiavo autobusais. Bet, deja, jų buvo mažuma.

Kai girdžiu kalbas, kad vėliau, jau po tragiškų 1991 m. įvykių Vilniuje, žmonės Lietuvoje susipriešino, visada sakau, kad jie buvo susipriešinę ir iki tos kruvinosios sausio 13-osios nakties. Ko gero, ir nepriklausomybės ne visi Lietuvoje norėjo. Ir tai – visiškai normalu.

Neseniai mačiau įdomių sociologinių apklausų duomenis. Jie parodė, jog šiuo metu 75 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad sovietmečiu gyveno geriau, o sovietinė valdžia netrukdė jaustis patogiai.

Taigi man atrodo, kad likę 25 proc. Lietuvos žmonių dalyvavo ir tragiškuose 1991 m. sausio 13-osios įvykiuose, ir siekė nepriklausomybės.  Kodėl taip atsitiko? Galima pasiremti labai paprasta aritmetika – sovietmečiu vieni buvo idėjiniai komunistai, kiti tiesiog prisitaikė prie sovietinės sistemos, kad gyventų patogiau.

Sakoma, kad vien komunistų sovietmečiu Lietuvos buvo apie 250 tūkst. Pridėję
jų šeimos narius ir giminaičius, jau turėsime milijoną. Apie 300 tūkst. buvo „negeriečių“, kurie buvo ištremti, nubausti už antisovietinę veiklą, kitaip tariant – nelojalūs sovietinei santvarkai. Su savo šeimomis jie geriausiu atveju sudarė dar milijoną Lietuvos gyventojų.

Bet kas atsitiko po nepriklausomybės – tie, kas buvo nelojalūs sovietinei valdžiai, išlindo iš pogrindžio. Negana to, jie ėmė gauti ir normalius darbus, ir dar – net valdžios postus, o jų vaikai pradėjo konkuruoti su buvusios nomenklatūros vaikais, neretai tapdami lygiaverčiais partneriais. Tačiau juk jie – iš skirtingų stovyklų, iš skirtingų gyvenimo barikadų. Be to, buvusios nomenklatūros atstovai arba tie, kurie tiesiog „patogiai“ gyveno, po nepriklausomybės atkūrimo prarado postus, o jų gyvenimo sąlygos pablogėjo. Todėl visiškai suprantama, kodėl jie įtūžę dėl nepriklausomybės ir kodėl dėl pablogėjusio gyvenimo kaltina daugelį nepriklausomybės architektų.

Aš irgi, kaip tremtinė, sovietmečiu buvau tarp tų, kas privalėjo gyventi su tam tikra etikete. Bet, pasirinkusi medikės profesiją, galėjau ir be to, kad nepriklausai nomenklatūrai, normaliai gyventi. Tiesiog stengiausi būti gera gydytoja, bet puikiai suvokiau, kad daugiau nieko ir negaliu tikėtis. O nepriklausomybė man gyvenimo duris atvėrė plačiau.  

Nemanau, kad mano kartos ar vyresni žmonės sugebės pamiršti tai, kaip gyveno sovietmečiu arba tai, ką atėmė ir ką suteikė vieniems ar kitiems nepriklausomybė. To susipriešinimo, ko gero, taip ir neįstengsime įveikti.

Tačiau tikiu, kad mūsų vaikai ir anūkai po dvidešimties ar penkiasdešimties metų, jeigu ir toliau būsime nepriklausomi, gyvensime be bėdų, būsime Europos Sąjungos ir NATO nariais, bendraus visai kitaip – kaip lygūs su lygiais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...