captcha

Jūsų klausimas priimtas

Su vėžiu kovojanti D. Šakalienė atleidžiama iš pareigų išgirdo: nieko asmeniška, čia tik verslas

Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovė Dovilė Šakalienė buvo atleista instituto dalininkų sprendimu, jai išmokėta dviejų mėnesių atlyginimo dydžio kompensacija. Tai įvyko tik po to, kai moteris nesutiko pasitraukti iš pareigų savo noru be jokios kompensacijos ir apie tai prabilo viešai. „Gyvenime nepamiršiu, kai kavinėje instituto dalininkas Arūnas Pemkus padėjo ant stalo bei paragino pasirašyti neva mano pačios parašytą pareiškimą išeiti iš darbo savo noru ir pasakė: nieko asmeniška, čia tik verslas“, – sakė Dovilė Šakalienė. Apie tai – pokalbis su atleista Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadove Dovile Šakaliene bei šio instituto dalininku Arūnu Pemkumi. 
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Ponia Šakaliene, kuo užsiima institutas, kuriam vadovavote?

D. Šakalienė. Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, kuri stengiasi padėti sukurti žmogaus teisėms pagarbią kultūrą Lietuvoje. Stengiamasi parodyti visuomenei negeroves, vykstančias mūsų valstybėje, paskatinti žmones būti sąmoningesniais, žinoti savo teises ir laisves, mokėti jas apginti. Institute dirbau 12 metų. Jis buvo įkurtas 2003 metų rudenį, o aš atėjau dirbti 2004 metų kovą. Tuomet buvau projektų vadovė ir dariau viską – nuo komunikacijos strategijos sukūrimo, tinklalapio paleidimo iki praktinių veiklų darymo.

Kada jūs sužinojote, kad sergate onkologine liga?

D. Šakalienė. Sužinojau pernai vasarą, bet jau iki tol pusantrų metų mano sveikata vis labiau šlijo. Tiek laiko vėžys ir griovė mano organizmą. Nesu iš tų, kurie klausia, kodėl man taip nutiko. Aš žinau kodėl – dirbau po 60 valandų per savaitę, daug viršvalandžių, buvo daug streso. Jis yra nuolatinis palydovas, kai vadovauji komandai ir nori, kad jai būtų viskas gerai, kad žmonės gautų normalius atlyginimus, jaustųsi gerai psichologiškai. Iniciavau keletą naujovių, papildomų atostogų darbuotojams, stengiausi kelti atlyginimus. Rūpesčių tikrai buvo daug, aš suprantu, kad persitempiau. Suprantu, kad nuvarytus arklius nušauna, o aš dabar galbūt nesu pajėgi tempti pilno krūvio. Tačiau pranešimas apie atleidimą man buvo labai netikėtas ir didelis smūgis.

Kiek laiko jūs skirdavote gydymuisi?

D. Šakalienė. Man diagnozuotas metastazavęs skydliaukės vėžys, kuris kasmet jis nustatomas apie 100 moterų. Mano liga prasidėjo nuo paraneoplastinio sindromo – tai reiškia, kad vėžys pasirenka kažkokią organizmo sistemą ir ją pradeda griauti. Mano atveju tai buvo periferinė nervų sistema: jaučiau didžiulį nuovargį, koordinacijos sutrikimus.

Pranešėte darbdaviams apie savo ligą?

D. Šakalienė. Žinoma. Jie jau žinojo apie mano sveikatos sutrikimus dar tada, kai vėžys man dar nebuvo diagnozuotas. Aš buvau puikiai sustygavusi komandos darbą – vienas skyrius dirbo su nevyriausybinių organizacijų programa, kurią aš pati parašiau. Norvegai, skyrę tai programai pinigus, buvo labai patenkinti, nes mes paskirstėme lėšas labai geriems projektams, susijusiems su socialinės rizikos šeimomis, pagalbos joms teikimu, smurto šeimose mažinimu ir panašiai. Kitas skyrius dirba su žmogaus teisėmis, jame – puikūs specialistai, darboholikai, kurie dirba nežiūrėdami, ar vadovas yra įstaigoje.

Kas jums pranešė apie atleidimą? Kaip tai įvyko?

D. Šakalienė. Žmogaus teisių stebėjimo instituto dalininkas Arūnas Pemkus mane pakvietė susitikti sausio 5 dieną. Naiviai maniau, kad jis nori pasiteirauti apie sveikatą. Per 12 darbo institute metų visada buvau giriama, skatinama.

Niekada neišgirdote priekaištų?

D. Šakalienė. Buvo tam tikrų diskusijų ir klausimų, kodėl aš kasmet noriu kelti darbuotojams algas. Buvo diskusijų ir tuomet, kai aš paprašiau ir sau pakelti atlyginimą. Manau, kad to nusipelniau ir sąžiningai užsidirbau kiekvieną centą. Mano manymu, tai normalu, o tokių diskusijų būna daugelyje organizacijų.

Jums pasiūlė rašyti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo savo noru?

D. Šakalienė. Tokį pareiškimą man padėjo ant stalo. Pastūmė ir pasakė, kad pasirašyčiau.

Tai buvo neva jūsų pačios parašytas prašymas, kurį jums padėjo ant stalo ponas Pemkus?

D. Šakalienė. Taip, tai įvyko vienoje Vilniaus kavinių. Gyvenime turbūt nepamiršiu šio momento. Man buvo pasakyta, kad instituto dalininkai nusprendė pašalinti mane iš pareigų ir pasiūlyta pasirašyti pareiškimą. Atsakiau, kad tai labai netikėta ir aš noriu pagalvoti. Ponas Pemkus pasakė, jog nėra ko galvoti, kad čia nieko asmeniška, tik verslas, ir jei aš nepasirašysiu pareiškimo išeiti savo noru, rytoj būsiu atleista. Tada paklausiau: už ką?

Turite nepilnamečių vaikų?

D. Šakalienė. Turiu paauglį sūnų, taip pat savanoriškai globojame porą berniukų globos namuose. Aš neturiu teisės nervintis, neturiu leisti stresui mane sunaikinti. Ir turbūt turėčiau nekreipti dėmesio į komentarus, kad aš neva manipuliuoju savo liga. Tokius komentarus rašo žmonės, kurie neserga vėžiu. Tokiais dalykais nemanipuliuojama, kai žinai, kad turi nedidelį šansą išgyventi ir negali sau leisti numirti, nes esi reikalinga šeimai. Prabilti viešai mane paskatino šeimos narių ir draugų reakcija. Aš prašiau, kad manęs neišmestų į gatvę, nes turiu šeimą. Sakiau – jei nenorite manęs matyti vadovės pareigose, aš nekomentuosiu šio atvejo viešai, bet nors leiskite baigti man oriai sirgti turint nedarbingumo lapelį – aš gulėsiu namie arba ligoninėje.

Kas jums buvo atsakyta?

D. Šakalienė. Kad apie tai negali būti net kalbos.

Telefonu kalbame su Žmogaus teisių stebėjimo instituto dalininku Arūnu Pemkumi. Pone Pemkau, jūs padavėte poniai Šakalienei pasirašyti  neva jos pačios rašytą prašymą atleisti iš darbo ir sakėte, kad tai nieko asmeniška, tik verslas. Kaip tai aiškinate?

A. Pemkus. Šiuo metu institute yra trys dalininkai – Henrikas Mickevičius, Dainius Pūras ir aš. Verslo praktikoje yra normalu, kad iš pradžių yra siūloma pasitraukti savo noru ir po to vyksta derybos dėl galutinių išmokų. Pasitraukti savo noru siūloma, kad nebūtų įrašų ir nebūtų užkirstas kelias tolesnei žmogaus karjerai. Tokia buvo ir mūsų pokalbio esmė. Taip, aš pasiūliau pasirašyti prašymą dėl pasitraukimo savo noru, dėl kompensacijos sumos nebuvo kalbama.

Kai žmogus rašo pareiškimą išeiti iš darbo savo noru, jam priklauso išmoka tik už nepanaudotas atostogas.

A. Pemkus. Pagal darbo kodeksą ir viešųjų įstaigų įstatymą mums vis tiek būtų tekę išmokėti 2 mėnesių atlyginimą. Dalininkai mane buvo įpareigoję pradėti tą diskusiją. Jei būtų geranoriškai ir draugiškai pasitraukiama, turėjau įgaliojimus derėtis dėl ženkliai didesnės išeitinės išmokos. Tačiau tai neįvyko, buvo pasipriešinimas – paprašiau per 24 valandas duoti man atsakymą, tačiau nesulaukiau. Po to buvo uždelsta dar pusantros dienos. Ką mums reikėjo daryti?

Pone Pemkau, dabar jūs ponią Šakalienę atleidžiate steigėjų sprendimu ir išmokate jai kompensaciją. Gal iš karto reikėjo siūlyti išeiti iš darbo šalių sutarimu, nes dabar panašu į manipuliavimą?

A. Pemkus. Čia ne manipuliavimas, o manipuliuoja kita pusė. Dalininkai turi pakankamai motyvų, kodėl reikėjo priimti sprendimą ir atleisti ponią Šakalienę, bet apie tai kažkodėl nekalbama. Visi dalininkai turi nemažai patirties, mes nedarėme skubotų sprendimų. Dvejus metus su ponia Dovile vyko pokalbiai dėl instituto veiklos, tačiau niekas nesikeitė, darėsi vis blogiau. Atėjo laikas padaryti sprendimą.

D. Šakalienė. Po pokalbio su Arūnu Pemkumi aš supratau, kad dalininkai nenori manęs matyti instituto vadovės poste ir tai jau yra viskas. Jie turi tokią teisę, nes tai yra jų įstaiga. Tą pačią dieną parašiau elektroninį laišką, kad sutinku išeiti šalių susitarimu, tačiau paprašiau atsižvelgti į mano sveikatos būklę ir išmokėti pagal įstatymus man priklausančią kompensaciją.

Kam jūs parašėte laišką?

D. Šakalienė. Elektroniniu paštu jį išsiunčiau visiems dalininkams – Henrikui Mickevičiui, Arūnui Pemkui ir Dainiui Pūrui, taip pat valdybos nariams – Leonidui Donskiui ir Šarūnui Liekiui.

Sulaukėte atsakymo?

D. Šakalienė. Ne, jokio atsakymo į savo laišką negavau. Tačiau penktadienį (sausio 6 d.) gavau pono Pemkaus laišką, kuriame paaiškintos mano atleidimo priežastys. Jos tokios: aš sergu, todėl negaliu tinkamai atlikti savo pareigų.

Jums tai buvo parašyta juodu ant balto?

D. Šakalienė. Dabar negaliu tiksliai prisiminti viso turinio, tačiau viena priežasčių yra mano liga, ta priežastis nebuvo nurodyta kaip pagrindinė. Buvo išvardintos ir kitos priežastys – dalininkams kilusios abejonės dėl vadybinių ir finansinių klausimų, tačiau aš visada pasitikėjau savo komanda ir dabar nematau priežasčių ja nepasitikėti. Pasitikėjau ir darbuotojais, atsakingais už finansus. Priimdavau sprendimus remdamasi jų pateiktais duomenimis ir, manau, kad elgiausi teisingai. Juolab, kad instituto metinės veiklos rezultatai būdavo puikūs. Tiek valdyba, tiek instituto dalininkai mane gyrė, neturėjau jokių nuobaudų ir jokių papeikimų.

Ką jūs darysite toliau? Skųsite teismui dalininkų sprendimą atleisti jus iš pareigų?

D. Šakalienė. Tos trys paros svarstymų, sakyti ką nors viešai ar ne, manau, pasiteisino. Tokių kaip aš, kurios susirgusios, netekusios darbingumo ar besilaukiančios yra atleidžiamos iš darbo, yra daugybė. Feisbuke mane užplūdo komentarai, kuriuose moterys džiaugiasi, kad netylėjau. Taigi, mano pavyzdys parodė, kad netgi tokiu skaudžiu būdu galima bent dalinai apginti savo teises. Į mano sąskaitą jau yra pervesta tam tikra išmoka – atskaičius mokesčius ir kitas išlaidas tai tikrai nebus 7 tūkstančiai eurų, kaip skelbiama. Ar kreipsiuos į teismą? Aš 12 metų kūriau šį institutą ir dirbau ne tam, kad jį sugriaučiau. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close