captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ekspertas: neturime valstybinės smurto prieš vaikus prevencijos programos

Šiurpą keliančios istorijos ir  metų pradžioje smurto prieš vaikus Lietuvoje simboliu tapęs šulinys, rodos, signalizuoja apie valstybės nenorą gydyti vaikų, taip pat ir jų tėvų dvasinę sveikatą. Kodėl reikia sulaukti žmogžudystės, kad valstybės institucijos ir atsakingi pareigūnai pradėtų ieškoti atsakomybės?
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Kita vertus, ar tokį vieną atsakingą galima surasti, juk viskas kaupėsi ne vienus metus. Ir kas šiandien svarbiau – uždrausti degalinėse pardavinėti alkoholį ar priimti įstatymą, kuris gintų vaikus nuo fizinio smurto? Postringauti apie dar vienos inspekcijos įkūrimą ar surasti patalpas Vaiko raidos centrui, nes įgriuvęs jo stogas tapo neperžengiamu Rubikonu sveikatos ministrei?

Sąrašą būtų galima tęsti, nors kyla ir kitokių klausimų. Koks akistatos su žiaurumu palikimas? Kokius pėdsakus toks elgesys su jais pačiais arba su jų artimaisiais palieka tai išgyvenusio vaiko sąmonėje?  Ar tai turės įtakos ateityje jo emocijoms ir elgesiui? „Savaitėje“ pokalbis su psichologinės pagalbos vaikams telefonu tarnybos vadovu, socialinių  mokslų daktaru Robertu Povilaičiu.

– Kaip patirtas smurtas arba nuolat matomas smurtas veikia vaiko asmenybės formavimąsi ir jo elgesį?

– Smurtas žeidžia. Smurtas žeidžia kūną, jausmus ir gali palikti pėdsakus fizinėje, emocinėje sveikatoje. Kartais tie pėdsakai gali likti ir po daugybės metų. Vienas tyrimas, kurį mes darėme Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) užsakymu, parodė – vaikai, patyrę keletą neigiamų patirčių, taip pat ir smurto, vėliau maždaug 13 kartų dažniau bandė žudytis, negu tie, kurie tokios patirties neturėjo.

Jeigu nėra suteikiama tinkama profesionali pagalba, kad pasekmės būtų sumažintos, smurtas gali sukelti daugybę psichikos sveikatos problemų. Vėliau tas smurtas gali būti išmoktas ir toliau naudojamas, kai tie vaikai jau patys suaugs. 

– Vaikystėje patyręs smurtą suaugęs žmogus gali pradėti smurtauti ir prieš kitą?

– Smurtas dažniausiai yra išmoktas elgesys. Tai reiškia, kad jo turime kažkur išmokti, matyti, kaip jį naudoja kiti. Vaikystė yra tas laikotarpis, kai mokomės. Jeigu matome, kad suaugę, spręsdami konfliktus, nesutarimus, auklėdami mus, kaip vaikus, naudoja jėgą, tai mes galime mokytis, kad jėga galima spręsti sunkumus. Tada gali būti, kad vaikas, nuėjęs į mokyklą, norės paauklėti savo bendraamžį, o užaugęs galvos, kad visai neblogai kartais paauklėti žmoną. Turbūt pagrindinis klausimas – kaip tą užburtą ratą, į kurį mes kartais įsisukame, sustabdyti? Jeigu to nestabdysime, tai keliaus per kartas.

– Jūs sakėte, kad vaikui, patyrusiam smurtą ar mačiusiam, kaip smurtaujama prieš jam artimą žmogų, pavyzdžiui, prieš vieną iš tėvų, reikalinga pagalba. Ar pirmiausia reikėtų kalbėti apie psichologinę pagalbą?

– Tai turbūt priklauso nuo patirties, bet taip, psichologinė pagalba labai svarbi. Smurtas palieka tokius randus, kurie nebūtinai yra fiziniai. Kartais sužeidžiamas vaiko vidus, jo siela. Kartais gali reikėti labai ilgų ir rūpestingų pastangų, kad žalą atitaisytume.

– Suprantu, kad numatyta, kaip tai turėtų būti, bet įsivaizduokime kaimą, kur šeimoje yra keli vaikai, gyvenantys skurdžioje troboje, o jų tėvai asocialūs, girtuokliai, arba vienas iš tėvų toks, bet kitas užguitas. Ar jie žino, kur kreiptis? Ar tas vaikas žino, kad reikia kažkam pasiskųsti?

– Didesniuose miestuose nevyriausybinės organizacijos teikia pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams. Bet, jeigu mes kalbame apie visą Lietuvą – įvairiausius rajonus ir kaimo vietoves – ir tai, kokios pagalbos vaikai galėtų tikėtis, tai, tiesą pasakius, nežinau. Man atrodo, čia šioje srityje yra didžiulis vakuumas. Tikrai labai trūksta profesionalios psichologinės, psichoterapinės pagalbos vaikams ir jų šeimoms, kurios nukentėjo nuo smurto.

– Kaip vertintumėte šiandienę vaiko situaciją Lietuvoje? Ar jis apsaugotas?

– Sakyčiau, kad darome pirmuosius žingsnius. Yra daugybė priemonių, kurios efektingos, mažinant smurtką prieš vaikus. Mes, kaip valstybė, manau, anksčiau ar vėliau turėtume pradėti imtis tų priemonių arba tai daryti plačiau.

Įrodyta, kad smurtą prieš vaikus galima sumažinti. Aš, pavyzdžiui, paminėčiau Europos planą, t. y. PSO parengtą planą Europos regionui. Šis planas specifiškai skirtas mažinti smurtą prieš vaikus. Lietuva pritarė šiam planui. Klausimas – ar tas planas bus įgyvendintas Lietuvoje? Jis kviečia valstybes diegti žinomas priemones smurtui mažinti.

Šiandien, man atrodo, nėra valstybinės prevencinės smurto prieš vaikus programos. Beje, buvo, daug metų tokia programa buvo. Šiandien tokios nežinau. Ji pasibaigė su 2015 metais. Ar reikia šiai – smurto prieš vaikus – problemai rimto, valstybinio atsako? Mano galva, būtinai. Įvykiai, kurie atkreipia mūsų dėmesį, yra tik lašas jūroje. Yra daug daugiau atvejų, apie kuriuos niekada nežinosime. Ar mes, kaip valstybė, tinkamai reaguojame? Man atrodo, kad reikėtų rimtesnio reagavimo. Kai kas nors sukrečia, imame žiūrėti kas vyksta, kas daroma, bet stebėkime, ar tas dėmesys išliks.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...