captcha

Jūsų klausimas priimtas

Brolis Pijus: gavome laisvę iš Dievo ne tam, kad gyventume „autopilotu”

„Dažnas, kalbėdamas apie laimę, akcentuoja emocijas. Mano galva, neteisinga laimę vertinti ar grįsti emocijomis. Jei aš šiandien gerai išsimiegojau, vadinasi, esu laimingas? O jei kamavo naktiniai košmarai, tai mano gyvenimas – nelaimingas?“ – šv. Kalėdų išvakarėse LRT.lt sako dominikonas brolis Pijus Eglinas, kunigaujantis Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

– Jūs, kaip kunigas, esate labai arti žmonių. Kokios Kalėdos bus šiemet ir kokiomis nuotaikomis jas pasitinkame?

– Keliais žodžiais būtų sunku nusakyti šių metų kalėdinį laiką. Viena vertus, matyti daug įvairių veiksnių, kurie iš išorės į Lietuvą atneša daug nerimo. Juk prieš dešimt metų net negalėjome pagalvoti, kad teks kada nors pajusti karo ar terorizmo grėsmę. Apie tai mums yra pasakoję tik seneliai arba kažką panašaus esame matę filmuose. O staiga tokioje neramioje situacijoje mes pasitinkame Kalėdas.

Todėl kai kurie žmonės, vidinės panikos apimti, elgiasi taip, tarytum būtų atsidūrę skęstančiame laive ir bandytų jį palikti kartu su pirmomis žiurkėmis. Noromis nenoromis stebina, kai žmonės panašiai elgiasi ir su savo valstybe, ir su tauta, ir net su šeima, nes esą vis tiek nėra gyvenimo, viskas čia – blogai ir bus tik dar blogiau, todėl į viską spjaunama. Ir bėgama.

– Kur?

– Dažnai tenkinti pačių primityviausių instinktų arba, kitaip tariant, gyventi tik šia diena, negalvojant, kad ateitis bus.

Todėl jaučiant ir matant, kad šias Kalėdas sutinkame tokioje atmosferoje, norisi pasakyti: „Žmonės, atsipeikėkit“.

– Bet juk daugelis greičiausiai įsitikinę, kad šiuo metu, ko jau seniai nėra buvę, gyvenimo aplinkybės tikrai nepalankios.

– Gyvenimo aplinkybės dažniausiai – nepalankios. Jei šiandien tos aplinkybės išpučiamos ir piešiamos pačiomis juodžiausiomis spalvomis, dar nereiškia, kad reikėtų žudyti save ir savo gyvenimą.

Kad ir kokios būtų gyvenimo aplinkybės, žmogus turi nueiti savo gyvenimo kelią tokį, koks duotas, ir atlikti iš Dievo gautą misiją šiame pasaulyje. Juk esame gavę iš Dievo, kaip kūrėjo, ir laisvę gyventi, todėl turėtume gyventi sąmoningai, o ne „autopilotu“. Deja, kartais atrodo, kad per tą labai ribotą gyvenimo laiką kažkaip praėjome, praskridome, net neturėdami ką pasakyti, kaip gyvenome.

Todėl šiais metais, galvojant apie Kalėdas, to visuotinio chaoso fone man galvoje sukasi vienintelė mintis – tegul tai būna sąmoningo gyvenimo suvokimo laikas, tegul tai būna gyvenimo vertybių ir mums visiems skirto šiame pasaulyje tarpsnio suvokimo laikas.

– Kaip Jums atrodo, kas menamų ar realių grėsmių akivaizdoje žmones taip išvedė iš pusiausvyros?

– Mūsų karta – ne pirma, išgyvenanti gyvenimo kataklizmus. Kita vertus, kas kuria tokias situacijas?

Gamta šiemet daugmaž – rami, vadinasi, tuos neramumus kuria žmogus. O svarbiausia – laisvas žmogus.

Ar tik vėl nepasitvirtins Jėzaus žodžiai, kad kelias į pražūtį – labai platus ir lengvas, nes jis – į pakalnę, o kelias į išganymą – siauras, kartais akmenuotas ir tik nedaugelis sugeba juo eiti. Todėl kai žmogus iš gero gyvenimo jau nebežino, ko imtis, jis pradeda kurti muilo operas arba dramas. Gerai, jei tos dramos būna tik buitinės, bet, žiūrėk, atsiranda tokių „kūrėjų“, kurie, užuot kūrę tarpusavio pagarbą ir taiką,  sukuria dramas visos žmonijos mastu.

Todėl kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad žmogus be tikėjimo yra žuvęs žmogus, nes jis, pirmiausia, neturi gyvenimo tikslo, vadinasi, neturi ir Dangaus karalystės prieš akis. Dėl to neturi ir gyvenimo vertybių. Tai lemia, kad žmonės ima elgtis kiauliškai, žvėriškai.

– Bet, jei tėvai tikėjimo neįskiepijo, o pasaulis – toks žiaurus ir sumaterialėjęs, kaip tam žmogui nepasiklysti?

– Kiekvienas mokytojas, kuris kalba apie žmogų kaip asmenybę, sako, jog svarbiausia gyvenime – nepasiduoti vidutinybių miniai ir neprarasti laisvės gyventi. Žmonės, kai ima skųstis gyvenimu, neretai kaltina aplinkybes – tėvus, šeimą, santvarką, politikus ir t.t. Bet tuomet norisi atsakyti: „Žmogau, ne aplinkybės tave turėtų valdyti, o tu, kiek įmanoma, turėtum aplinkybes valdyti.” Kitaip tariant, reikia bet kuriomis aplinkybėmis gyventi kaip asmenybei, nes niekas kitas už tave tavo gyvenimo nenugyvens.

– Laisvė – didžiulė dovana mums visiems, bet, ko gero, ir pati sunkiausia misija – gyventi laisvai?

– Nereikėtų bijoti laisvės ir nereikėtų vengti prisiimti atsakomybės būti savo gyvenime lyderiu. Tačiau laisvė nieko bendro neturi su anarchija.

– Ar tarp tų žmonių, kurie ateina pas Jus, kaip pas dvasiškį, pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti, pastebite daugiau lamingų ar nusivylusių, nerandančių gyvenimo džiaugsmo ir prasmės? 

– Dažnas, kalbėdamas apie laimę, akcentuoja emocijas. Mano galva, neteisinga laimę vertinti ar grįsti emocijomis. Jei aš šiandien gerai išsimiegojau, vadinasi, esu laimingas? O jei kamavo naktiniai košmarai, tai mano gyvenimas – nelaimingas?

Taigi emocijas reikėtų labai aiškiai atskirti nuo laimes suvokimo. Prielaidos laimingam gyvenimui atsiranda tuomet, kai žmogus stovi ant tvirtų pamatų ir aiškiai suvokia savo gyvenimo tikslą.

Mano, tikinčio žmogaus, galutinis gyvenimo tikslas – Dangaus karalystės kryptis. Kad ir griūčiau, kad ir klupčiau ant akmenuoto kelio, vis tiek atsikelsiu, nes remiuosi į tvirtus gyvenimo pamatus,  į – tikėjimą, nuo kurio galiu atsispirti ir keltis. Juk neskęstu, o tik suklupau.

Supratus, kad turiu tikėjimą, jau – pusė gyvenimo laimės.  O suvokus, jog gyvenu ne šiaip sau, kad mano valandos – prasmingos, dar – ketvirtadalis laimės. Na, ir jei dar jaučiu, kad gyvenu tarp mielų žmonių, kad gera savo šeimoje, darbe, kartais net esu pakylėtas,  tai, viską apibendrinus, galėčiau pasakyti: „Esu laimingas!“

Žmonės, su kuriais aš savo parapijoje susitinku, iš esmės yra laimingi, nors kartais jų ramybę ir drumsčia problemos dėl darbo, sveikatos ar buitiniai nesusipratimai.  Daugelis mano parapijiečių tikėjimą priima ne kaip tradiciją, o kaip gyvenimo būdą, todėl jokios gyvenimo aplinkybės jų laimės neišblaško.

– Labai gražus mišių momentas, kai jų dalyviai vieni kitiems palinki ramybės. Tad norėtųsi jūsų, kaip kunigo, paprašyt – pažadėkit mums visiems, kad ir per Kalėdas, ir kitais metais  nestigs ramybės, o gal net aplankys bent nedidelis kalėdinis stebuklas.

– Nesvarbu, ar jūs – tikintys, ar ne, ar suklupę, ar pasiklydę, laukiant kalėdinio stebuklo pirmiausia reikėtų jūsų pačių iniciatyvos, kad jis įvyktų. Paprasta, nuoširdi malda ir prašymas, kad Viešpats ateitų į jūsų gyvenimą – dalis to laukiamo stebuklo.

Gal ir ateityje gyvenime bus klaidų, kvailysčių ar reikalų, kurie nieko bendro su Dievu neturi, bet ta malda pamažu kreips teisingo, prasmingo kelio link.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...