captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvį Airijoje didvyriu vadina visi, tik ne darbdaviai

Dvidešimt trečioji Dublino zona – ramus miegamasis mikrorajonas, kurį daugiausia renkasi jaunos šeimos. Dėl nedidelių kainų ši zona itin populiari tarp emigrantų iš Lietuvos. Ypatingiausias namas šiose apylinkėse taip pat priklauso lietuviams.  
Laidos stop kadras
Laidos stop kadras

Čia gyvena Marius ir Kristina Beniušiai ir dvi jų dukros Karinutė ir Gabrielė. Beniušius rajone žino ir gerbia visi. Tiek lietuviai, tiek airiai.

Šeimos galva trisdešimtmetis Marius prieš pusmetį, per pačias Velykas, tapo įžymybe visoje Airijoje. Apie jį rašė laikraščiai, reportažus rodė vietos televizija. Iš Žemaitijos sostinės Telšių kilęs vyras dėmesį į save patraukė ne įspūdingomis kūno formomis ir ne todėl, kad yra galiūnas, gebantis pakelti didelį svorį. Apsaugos kompanijoje, saugančioje Dublino viešąjį transportą, dirbantis mūsų tautietis išgarsėjo daug garbingiau – kaip bebaimis kitus gelbėjantis didvyris.

„Mes saugome keleivius, kurie keliauja iš darbo ar į darbą: kad nerūkytų, negertų. Taip pat yra inspektoriai, kurie tikrina bilietus. Jeigu tarp keleivių ir jų kyla konfliktas, tada reikalinga apsauga. Ji tokius keleivius išprašo lauk“, – pasakoja Marius. 

Pasak jo, apsaugininko viešajame transporte darbas yra labai panašus į policininko. Jei Dublino viešajame transporte nebūtų apsaugininkų, kaip sakė lietuvis, niekas juo nevažinėtų, nes tiesiog bijotų. 

Velykų išvakarėse Dublino viešuoju transportu keliavo daug žmonių. Apsaugininkai, Marius ir jo kolega, minioje pastebėjo žmogų kruvinu veidu. Nieko nelaukę jie reagavo: abu puikiai vienas kitą pažinojo, todėl numatė vienas kito tolimesnius veiksmus. Įbėgę į įvykio centrą, vyrai pastebėjo, kad užpulto žmogaus kakle žioji gal trys durtinės žaizdos, ir suprato, kad reikės rimtai pakovoti prieš ginkluotą užpuoliką, nes jie patys neturėjo jokių ginklų. Jau gerokai vyresni nei 30 m. agresoriai minioje buvo du, jų taikinys – 4–5 jaunuoliai, kuriems buvo apie 20 metų.

Pagavęs pagrindinį užpuoliką, lietuvis bloškė jį į akmeninę sieną, parvertė ant žemės ir šis pametė peilį. Tačiau čia jo gelbėti puolė bendrininkas. Kol Marius kovojo su juo, pagrindinis užpuolikas sugebėjo pagriebti numestą peilį ir dūrė čia pat buvusiam Mariaus kolegai į koją. 

Laidos stop kadras

Kitų kolegų niekur arti nebuvo, nes jie pietavo už maždaug 15 minučių kelio. Marius kvietė pagalbą, padėjo sužeistam kolegai ir bandė sutramdyti užpuolikus. 

Puolę tramdyti užpuolikų, apsauginiai gavo ir ašarinių dujų. Tačiau vis tiek sugebėjo juos sulaikyti. Prispaudę agresorius prie žemės, laikė juos, kol atvažiavo policija ir greitoji pagalba. Labiausiai tądien nukentėjęs jaunuolis po įvykio turėjo 7 durtines žaizdas: 4 nugaroje ir 3 kakle.

Airijos laikraščiai lietuvį vadino didvyriu, bet jis toks nesijaučia: „Aš turėjau tai padaryti – čia mano darbas. Mes su kolega nesijautėme [didvyriais], mes atlikome savo darbą.“

Konfliktas, kurį vėliau pirmuose puslapiuose aprašė visa Airijos žiniasklaida, priminė kovinius filmus. Net tada, kai užpuolikų raminti puolė kone dvigubai savo mase didesnis lietuvis apsaugininkas, jie jautėsi tarsi nenugalimi ir nė neketino liautis grumtis.

„Airijoje yra toks supratimas, kad apsauginis tokių darbų daryti negali, nes yra nekvalifikuotas, [...] o čia – apsauginis padarė policijos darbą“, – airių nuostabos priežastis aiškina lietuvis. 

Kruviniausios per visą gyvenimą Velykos į Mariaus atmintį įsirėžė visam. Gelbėdamas žmogų, apsaugininkas buvo traumuotas ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Tai, kas įvyko, jis prisimena nuolat.

„Atsibusdavau vidury nakties ir galvodavau, kaip būtų pasielgęs kitas, arba – o jeigu mes nebūtume įsikišę, kas būtų buvę? Tai buvo pasikėsinimas nužudyti – čia nebuvo pagąsdinimas ar sužeidimas. Tai buvo pasikėsinimas“, – tvirtina apsauginis. 

Dėl to, kas nutiko, Marius nieko nekaltina. Šią situaciją į Dubliną emigravęs žemaitis vadina atsitiktinumu. Jis sako, kad pastaruosius dešimt metų, nuo tada, kai nusprendė palikti Lietuvą, jo gyvenime viskas vyksta ne pagal planą. 

Iš gimtinės Marius išvyko norėdamas padėti sesei studijuoti mediciną. Jam pačiam mokslai sunkiau ėjosi, o sesuo buvo gabi. Medicinos studijos, apie kurias svajojo sesuo, kainavo daug, o Mariaus ir jo mamos uždirbamų atlyginimų net kartu sudėjus neužteko užmokėti už mokslą. Liko vienintelis kelias – užsidirbti užsienyje. „Mes visą laiką visi esame vienas kumštis“, – apie savo šeimą kalba vyras. 

Didelių ambicijų tuomet 20-metis svetimoje šalyje neturėjo – pradėjo nuo valytojo darbo. Dubline jis planavo gyventi metus, galbūt dvejus. Kelis kartus jau planavo krautis lagaminus namo, tačiau, kai tik imdavo ruoštis, susivokdavo, kad Telšiuose bus blogiau nei čia.

Pirmaisiais emigracijos metais, kai dar neturėjo savo šeimos, Marius gyveno labai taupiai. Pinigus leisdavo tik būtiniausiems poreikiams, o likusius dėdavo į taupomąją banko sąskaitą. Nors atlyginimą gaudavo ne stebuklingą, jam vis dėlto pavyko sutaupyti apvalią sumą, o ir sesė medicinos mokslus baigė. 

Dar labiau gyvenimas ėmė gėrėti, kai valytojas ėmė kopti karjeros laiptais. Iš pradžių tapimas viešojo transporto apsaugininku Mariui atrodė tarsi laimėjimas loterijoje. Geresnė alga, mažiau fiziškai sunkaus darbo ir svarbiausia – ilgą laiką jis nejautė jokių realių pavojų.

Mariaus darbas tramvajuose šiek tiek priminė slaptojo agento pareigas. Paskirtu laiku jis niekuo neišsiskirdamas važinėdavosi pirmyn atgal ir iš šalies tyliai stebėdavo, kas vyksta aplinkui. Įsikišdavo tik tais atvejais, kai pastebėdavo ką nors blogo. 

Laidos stop kadras

Marius, kaip ir jo kolega, drąsiai stoję ginti puolamo žmogaus, patys buvo sužaloti. Iš pradžių neįtaręs jokių rimtesnių sveikatos sužalojimų, ilgainiui pastebėjo, kad pradėjo sunkiai valdyti ranką. Pasirodo, susirėmimo metu trūko nykščio sausgyslės. Į medikus dar kartą jis kreipėsi praėjus mėnesiui. Jei būtų dar kiek delsęs, operacijos jau nebūtų galima atlikti ir pusiau nejudri ranka būtų likusi visam gyvenimui. Reabilitacija po šios operacijos – 6–9 mėnesiai.

Nuo balandžio iki pat dabar Marius nieko nedirba ir neuždirba. Pusę metų po operacijos pagal įstatymą darbovietė mokėjo jam atlygį, o po to Marius ėmė gauti valstybės pašalpą, kuri dabar nesiekia nė 200 Eur. 

Už neeilinį poelgį darbovietė ypatingai neatsilygino: ne tik apie jokias premijas nebuvo kalbų, bet ir už sausgyslių operaciją nesumokėjo – pradėjo priekaištauti, kad darbuotojas išsirinko vieną geriausių klinikų. Už operaciją jis iš savo kišenės sumokėjo 3000 eurų. „Labiau esu nusivylęs, o ne piktas“, – emocijas dėl tokios reakcijos aiškina vyras.

Prieš pat Kalėdas ateis laikas, kada Mariui vėl teks grįžti prižiūrėti tvarkos po Dubliną kursuojančiuose tramvajuose. Fiziškai jis jaučiasi pasiruošęs, jau keletą mėnesių įtemptai sportuoja. Tačiau psichologiškai vyrui dar sunku.

Marius dar nežino, ar tikrai grįš dirbti to paties darbo. O jo kolega, dalyvavęs tame pačiame užpuolime, jau seniai apsisprendė. Airis pasirinko palikti dorai su apsaugininkais neatsiskaičiusią kompaniją. Kad Marius susirastų naują darbą, svajoja ir banke dirbanti jo žmona Kristina. 

Marius grįžta ne tik į darbą, bet ir į galiūnų sportą. Kelerius metus profesionaliai sportuojantis vyras šiemet buvo atsisakęs visų suplanuotų varžybų. Tačiau 2016 metais, atgavęs puikią formą, jis žada ne vieną pasirodymą su trenksmu.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19.30 val., per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...