captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Masalskis: šiuolaikiniai studentai – neįtikėtinai jautrūs, o geras aktorius turi būti emociškai stiprus

Aktoriaus profesijos siekiantys studentai šiais laikais – neįtikėtinai jautrūs, greitai apsiverkiantys ir turintys didžiulių problemų šeimose, todėl su jais reikia rasti ryšį ir nepertempti stygų. Taip portalui LRT.lt teigia Klaipėdos universiteto profesorius, Klaipėdos jaunimo teatro režisierius, kino ir teatro aktorius Valentinas Masalskis. Vis dėlto, pasak pašnekovo, geras aktorius savęs negaili, priima visus iššūkius, gerai jaučiasi netgi blogose situacijose ir yra emociškai stiprus.
Vytenis Radžiūnas, LRT.lt
Vytenis Radžiūnas, LRT.lt

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prieš keletą metų į Klaipėdą atvyko dirbti su savo aktorių kursu. Buvo atvejų, kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas paliko Vilnių ir persikėlė aktorinio meistriškumo semtis Klaipėdoje pas V. Masalskį. Anksčiau nei įvyko šis pokalbis aktorius teigė matantis daug neteisingų vertinimų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) atžvilgiu.

LMTA purto skandalai. Buvę studentai skundžiasi, esą LMTA dėstytojai tyčiojasi ir trypia jaunus, jautrius studentus. Tvirtinama, kad dėstytojai neturi sistemos, aiškios krypties bei nuovokos apie pedagogiką ir žmogaus psichologiją. Kaip jūs vertinate šią istoriją?

Įvykus tragiškam įvykiui, verda aistros, kyla neteisingų vertinimų, pasirodo daug asmeniškumų. Visą laiką minimas vienas vardas – LMTA. Kaltinti visą akademiją tikrai neteisinga. Ji užaugino tikrai gerų ir stiprių aktorių.

Mes galime kalbėti apie problemas, pedagogų stoką – kad jų trūksta ar nėra atrankos, mes jų neužauginame. Galime kalbėti, kad yra likusios sovietinės metodikos, o dėstantys režisieriai teatre yra įpratę daug reikalauti iš aktorių. Kaip pasakė Lee Strasbergas, aktorius yra ir pianinas, ir pianistas viename. Suderinti stygas reikia psichologinių sugebėjimų, įžvalgų, atsargumo, jautrumo. Šią profesiją renkasi egocentriški, egzaltuoti, kategoriški asmenys. Žmonės gerbia aktorius už jų kategoriškumą ir užsispyrimą. Tarp jų vyksta didžiulė konkurencija, todėl kartais instrumento stygos yra pertempiamos. Kartais pedagogas pasako griežtesnį ar žiauresnį žodį, kad tame jauname žmoguje suvibruotų ambicijos; netgi truputėlį jį pažeidžia, kad tas jaunas žmogus išsijudintų.

Iš LRT muziejaus archyvo (autorius - Jonas Botyrius)


Studentai skundžiasi, kad dėstytojai ant jų rėkia. Bet gal dėstytojas tiesiog bando įsakmiai paaiškinti užduotį?

Labai myliu savo studentus, mes gyvename kaip šeima, sekta. Bet, stebint mano repeticijas, taip pat gali atrodyti, kad aš labai šaukiu, pykstu. Režisierius ir pedagogas turi įkaitinti temperatūrą. Reikia suprasti, kad daugelis jaunimo yra lankę mėgėjų teatrus, kuriuose jie buvo įpratę sulaukti pagyrų, bet profesionalui reikia daug iš savęs ir kitų reikalauti.

Jūsų manymu, kaip toliau reikės dėstytojams dirbti su studentais? Jie juk gali bijoti ką nors griežtesnio studentams pasakyti.

Kai atauš galvos, galima sukviesti pedagogus ir galbūt netgi ginčo forma viską išsiaiškinti. Gal bus padarytos reikiamos išvados. Man atrodo, bet kuriuo atveju kritika kito atžvilgiu ir man taip pat yra perspėjimas. Tai – iššūkiai, kuriuos turi priimti, įvertinti ir keliauti į priekį.

Esu matęs, kaip vedate paskaitas savo studentams. Net klausiate jų, ar šie – pavalgę, kalbatės su kiekvienu. Kaip randate ryšį su savo studentais?

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad režisierius visgi turi būti baigęs aktoriaus mokyklą ir suprasti, kaip jaučiasi aktoriai. Kartais pastebi, kad aktorius jau pavargo, todėl negalima jo perspausti. Juk dresuojantys šunis ar arklius nenuvargina savo augintinių, jautriai su jais bendrauja. Klausiu savo studentų, ar jie pavalgę, ar nepavargę. Dirbu su jais ir savaitgaliais, todėl, jei matau, kad jie yra pavargę, paguodžiu arba paleidžiu iš paskaitų. Vyksta abipusis bendravimas, bet reikia vienas kitą jausti. Kaip ir daugelyje kitų sričių visuomenėje, trūksta tarnavimo kitam žmogui, pedagogo tarnavimo studentui. Dabar mokoma visai kitaip – pedagogas nori atsiriboti nuo studentų.

Po pasirodžiusių žiniasklaidos publikacijų apie studijas LMTA, viešojoje erdvėje buvo komentuojama, kad tai – tiesiog susireikšminusi „Z“ karta. Aktorė Nijolė Oželytė pastebėjo, kad šiuolaikiniam jaunimui nuo gimimo kalama, kad jie – viskas, o visi kiti – niekas.

Aš neskatinu jokios konkurencijos tarp mūsų. Teatre konkurencijos būti negali. Jei užlipome ant scenos, mes esame suokalbininkai, panašūs į alpinistus, kurie lipa į kalną ir turi vienas kitu pasitikėti, nes priešininkas vienas – publika. Mes turime kartu ją užvesti, įtraukti į egzistencijos problemas. Dėl to privalome gerbti ir mylėti vienas kitą. Jaunimas ateina iš mokyklų, kuriose visi vaikai rengiami būti lyderiais. Vienas gerai dainuoja, kitas gerai šoka, ir staiga visi šie lyderiai susitinka, ir jiems dar kartą reikia išsikovoti sau vietą.

Kaskart, kai surenki kursą, 1–2 žmonės būna perdėtai jautrūs. Atrodo, kad specialiai tokių žmonių nepasirenki, bet jie patenka į kursą. Trijų žmonių pusmetį nespaudžiau ir leidau nieko nedirbti, tik klausytis, būti su visais, bendrauti, bet jiems neliepiau atlikti svarbių užduočių. Palaipsniui jie priprato, išsijudino, bet, jei tik būčiau juos paspaudęs, galėjau pertempti stygas.

Ar daug patyčių pastebite tarp dėstytojų ir studentų?

Mano manymu, pedagogas turi sudaryti sąlygas augti asmenybei. Pirmiausia reikia užtikrinti, kad nebūtų jokių patyčių tarp savų, kad nebūtų elito, o visi kiti – balastas. Tinginystė neturi būti toleruojama, o būtų giriamas darbas. Reikia atsakomybės ir reiklumo. Kai sudarai tinkamas sąlygas, studentai patys pradeda rodyti reikiamas vertybes. Vertybių negalima perduoti žodžiu, jos turi užgimti žmoguje. Jei nesudarysiu tinkamų sąlygų, atsiras ir patyčios, ir pavydas, ir nedarbas, ir netolerancija. Trečiadienį buvo atvykusios jaunos aktorės, kurios dirbo su mano studentais. Gyrė studentus, kad šie dar tiki teatru. Reikia neužmušti to tikėjimo. Esu užsirašęs tokią Konfucijaus mintį: „Mokytojau, neversk manęs tikėti tuo, kuo tu pats netiki.“


K. Vanago (BFL) nuotr.

Girdime nuomonių, kad akademijos studentų krūvis yra per didelis. Pirmajame kurse būsimieji aktoriai iš viso per savaitę turi 16 kontaktinių valandų su kurso dėstytojais, iš kurių 7 skiriamos specialybės dalykams. Likęs laikas esą skirtas studentų savarankiškam darbui – etiudų kūrimui, studentų improvizacijoms, teksto mokymuisi. Ar tai – per daug? Jūs esate teigęs, kad, norint išugdyti gerą aktorių, su juo reikia dirbti visą dieną.

Svarbu, kad atsirastų disciplina, regula, susikoncentravimas ir kantrybė. Per pirmą pusmetį reikia intensyviai dirbti, kad jie pajustų, kas yra krūvis. Užduotis reikia duoti mažesnes, bet joms skirti daugiau laiko. Pedagogams trūksta studentams skiriamo laiko, nes, norėdami uždirbti duonos kąsnį, jie turi lakstyti po teatrus. Mes per mažai studentams skiriame laiko.

Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria dėstytojai, rengdami studentus?

Labai daug turi problemų šeimose, kur, pavyzdžiui, tėvai išsiskyrę ar tėvas geria, o mama – emigravusi. Šiuolaikiniai studentai – neįtikėtinai jautrūs, greitai apsiverkiantys, pamirštantys. Jie gali mikliai ką nors atlikti, turi mažiau kompleksų. Matau, kaip studentai universitete susiranda poras, pradeda draugauti. Bet pasigendu, kad iš tos meilės, buvimo kartu jie ką nors kurtų. Jie susiporuoja dėl malonumų paieškų, bet kai paklausiu apie meilę – kalba apie prisiminimus iš vaikystės, darželio.

Iš kur kyla tas jautrumas?

Daugiausia iš šeimos. Viename kurse dariau apklausą, kuri parodė, kad iš 23 žmonių tik 4 norėjo grįžti namo pas tėvus, nes jų šeimose viskas yra gerai. Visi kiti labai anksti pajuto tvirtovių sugriuvimą dėl šeimos problemų. Jie labai jautriai išgyvena tėvų konfliktus. Dabartiniai studentai labai silpnai pasikaustę filosofijoje, psichologijoje. Daviau užduotis, kur reikėjo veidmainiškai apgauti kitą, tai jiems sunkiai sekėsi. Aktoriui be psichologijos žinių padaryti ką nors neįmanoma.

Ši karta man yra graži, bet jautri ir labai nesaugi.

Ar studentų šeimos problemas išsiaiškinate studijų laikotarpiu?

Gali tai matyti iš kūno kalbos, aprangos, veido mimikų, intonacijų. Vėliau, kai ką nors nujauti, užduodi klausimų. Jie atsineša visą informaciją, reikia tik mokėti ją perskaityti. Mes iš tikrųjų išsikalbame, labai atvirai visi kalbamės.

Visi kartu?

Taip, tiesiog reikia tam sudaryti tinkamas sąlygas. Aktorius kartu yra ekshibicionistas – atsiveria prieš jus ir sako: norit – spjaukit, norit – kalbėkit. Nereikia bijoti, kad tave pažeis.

Ką jūs laikote geru aktoriumi? Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas yra pasakęs, kad dabar yra tendencija nedaug duoti, bet norima daug gauti. Imantis kiekvieno darbo, pasak jo, reikia labai daug dirbti. Talentingi ir gabiausi žmonės ir teatre, ir kine dirba labai daug.

Taip, tikrai nori greitai gauti. Kas yra geras aktorius? Kiekvienas gali vaidinti, mes kiekvienas mokame meluoti, o aktorius visų pirma – melagis. Aferistas meluoja, kad apgautų žmogų, o aktorius visų pirma meluoja sau. Jis turi apgauti save.

Man talentas nieko nereiškia. Su talentu – kaip su peiliu: gali peiliu išdrožti skulptūrėlę, gali nudurti žmogų, gali atpjauti obuolį, užtepti sviesto ant duonos ir nudurti save. Geras aktorius turi negailėti savęs, tarnauti, priimti bet kokius iššūkius, gerai jaustis netgi blogose situacijose. Geras aktorius turi būti emociškai stiprus, nebijoti suklysti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...