captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pradėjusi nuo valytojos darbo, emigrantė Danijoje tapo kone politike

Tam, kad emigracijoje Danijoje galėtų ramiai gyventi su mylimu vyru, lietuvei Jūratei iš kvalifikuotos darbuotojos teko tapti paprasčiausia valytoja, dirbti aukle, mokytis nesuprantamą kalbą ir pasitenkinti vieninteliu draugu – penkeriais metais vyresniu sutuoktiniu.
Laidos kadras
Laidos kadras

O tada atėjo laimė, kurios dabar galima tik pavydėti, – laiminga šeima, jaukūs namai, įdomus darbas ir karjeros aukštumos, apie kurias rašo net vietiniai laikraščiai.

„Prieš atvažiuodama į Daniją, aš pirkdavau akcijas, tuo metu tai buvo naujas ir įdomus darbas. Tačiau jaučiausi, kad nepritampu Lietuvoje“, – apie savo gyvenimą prieš 21 metus Druskininkuose pasakoja Jūratė.

Nors prieš tai lankėsi tik Lenkijoje ir Vokietijoje, Jūratė daug svajojo apie nepažintus kraštus. Tačiau ji manė, kad svajonėmis viskas ir baigsis.

Tačiau atėjo diena, kuri lietuvės gyvenimą apvertė tiesiog aukštyn kojomis. „Stebuklas“ – tokiu žodžiu ji apibūdina akimirką, kai sutiko savo būsimą vyrą, su kuriuo ji kartu jau 21 metus.

Lemtingąjį „taip“ ištarė ne iš karto

Apie tai, kad apsilankymas Danijoje virs meilės romanu, Jūratė tuo metu tikrai negalvojo. Ji tikėjosi tik pamatyti naują šalį. Be to, Lietuvos patriote save laikanti moteris sako visada žavėjusis Šiaurės Europos valstybėmis.

„Buvo labai įdomu pamatyti tuos žmones, sužinoti, kuo jie skiriasi nuo mūsų: ar jie tokie patys, kaip mes, ar jie kitokie, ar , ar prastesni“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Emigrantai“ pasakoja Jūratė.

Smalsumas nuvedė toliau, nei moteris tikėjosi nukeliauti.

„Susipažinau su jaunu vyru, kuris gerai kalbėjo angliškai. Čia aplinkui visi kalba daugiausia vokiškai, o aš vokiškai visiškai nemoku. Ir kažkaip susibendravome. Pasirodė, kad jis yra viengungis, o aš tuo metu irgi buvau jau išsiskyrusi“, – prisimena emigrantė.

Vos spėjus įsiplieksti pirmosioms simpatijos kibirkštims, Jūratė turėjo grįžti atgal į Druskininkus. Prasidėjo bendravimas per atstumą.  

„Rašydavome laiškus. Po to jis mane pasikvietė į svečius, aš atvažiavau, o jis man pasipiršo“, – sako Jūratė.

Jūratės vyras – ryžtingas žmogus. Šiek tiek susirašinėjimo ir skambučių, vienas kitas susitikimas ir savo jausmais lietuvei jis neabejojo. O Jūratė prisipažįsta: lemtingąjį „taip“ ji ištarė ne iš karto.

„Su gėlyte rankoje, atsimenu, ant vieno kelio priklaupė ir paklausė, ar norėsiu už jo tekėti. Pagalvojau, kad nežinau, iš pradžių kažkaip baisu pasidarė. O paskui pagalvojau, kodėl gi ne, jis man patiko. Ir, ko gero, meilė ateina jau paskui. Atsakiau „taip“, ir išvažiavau į Lietuvą tvarkytis popierių“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Emigrantai“ pasakoja moteris.

Jūratei ir jos mylimajam reikėjo apsispręsti, kur jie kurs šeimą – Lietuvoje ar Danijoje. Šiek tiek pasitarę, jiedu nusprendė, kad Tėvynę paliks Jūratė.

„Vestuvės buvo labai mažytės – nuėjome į savivaldybę, pateikėme popierius, susirašėme ir nuėjome į restoraną pavalgyti“, – prisimena pašnekovė.

Pirmieji metai emigracijoje priminė kančią

Nors Danija ir ne tokia populiari emigracijos kryptis, kaip Anglija ar Norvegija, lietuvių čia netrūksta. Klestinti žemdirbystė ir gyvulininkystė vilioja lietuvius sezoniniam darbui, o nemokamas aukštasis mokslas traukte traukia studentus iš Lietuvos. Tačiau prieš 21 metus, kai Jūratė apsigyveno Sonderborgo mieste, čia tautiečių ji nesutiko nė vieno.

„Lietuvių beveik nebuvo. Gal turistų šiek tiek, bet iš ištekėjusių tuo metu aš buvau trečia lietuvė“, – teigia Jūratė.

Komunikabili, anglų kalbą mokanti moteris manė, kad Danijoje greitai prisitaikys, išmoks kalbą, susiras darbą ir taps pilnavertė Danijos gyventoja. Deja, atsitiko priešingai. Pirmieji keletas metų emigracijoje priminė labiau kančią nei laimę.  

„Atvažiavus prasidėjo sunkesnis periodas. Kadangi šita šalies dalis yra prie Vokietijos sienos, jie beveik visi kalba vokiškai, mažai kas kalbėjo angliškai. Dėl to jautėsi truputėlį vienišas, nes nesupranti kitų“, – „Emigrantams“ sako Jūratė.

Bendrauti mėgstanti lietuvė mokėsi danų kalbos, stengėsi kuo daugiau kalbėtis su vyro draugais. Ir pagaliau ji emigracijoje rado pirmąją draugę, iš kurios, deja, dabar liko tik prisiminimai.

„Mano pati pirmoji draugė buvo mano kaimynė. Ji buvo už mane 10 metų vyresnė. Jos jau nebėra. Ji pernai prieš Kalėdas išėjo anapilin. Ji man buvo ir sesuo, ir mokytoja, ir draugė. Ir dėl kalbos ji man labai daug padėjo – ji kalbėdavo su manimi, nesvarbu, ar aš suprasdavau, ar nesuprasdavau, ką ji sako“, – prisimena lietuvė.

Dar prieš išvykdama į Daniją, Jūratė žinojo: ji tikrai nebus tiesiog namų šeimininkė. „Jeigu atvykai į svetimą šalį, privalai ir duoti, o ne tik imti“, – manė emigrantė. Tada ji net neabejojo, kad ras kur pritaikyti Tėvynėje įgytas žinias.

Nors dabar Danijos Sonderbergo mieste Jūratė – gerbiama moteris, ji net neketina slėpti savo pirmųjų žingsnių svetimoje šalyje.

„Geriau dirbti valytoja ir užsidirbti savo pinigų, negu tai, kad kažkas tave išlaiko. Padirbau porą metų valytoja, deja, mane atleido, nes man turėjo operuoti abi rankas. Buvo tokia taisyklė, kad, jeigu 120 dienų tu nesi darbe, tave atleidžia“, – aiškina pašnekovė.

Po truputį kilo karjeros laiptais

Aukštąjį išsilavinimą turinti moteris į situaciją, kad buvo atleista iš valytojos pareigų, pažvelgė optimistiškai. „Negaliu dirbti ­– eisiu mokytis“, – tokį sprendimą ji priėmė. Jūratė įstojo ne į universitetą ar kolegiją. Ji pradėjo lankyti pamokas gimnazijoje, ruošiančią moksleivius aukštosioms mokykloms. Jūratė manė, kad daniškos mokymo įstaigos diplomas ateityje tikrai nepamaišys.

Baigusi gimnaziją, lietuvė ėmėsi naujos veiklos – ji tapo aukle.

Užsienyje gyvenantys lietuviai kartais pasiskundžia, kad, kaip gerai bemokėtų tos šalies kalbą, kad ir kiek draugų turėtų, kad ir kokį atsakingą darbą dirbtų, jie negali jaustis pilnaverčiai visuomenės nariai. Jūratė sako nieko panašaus nepatyrusi. Atvirkščiai – ją įvertino ir paskyrė labai svarbias pareigas, kurias moteris eina iki šiol, – pradėjusi nuo valytojos, Jūratė tapo kone politike. Apie jos nuopelnus rašoma net vietinėje spaudoje.

„Mane išrinko profsąjungų atstove, o dabar aš jau esu pedagoginio sektoriaus pirmininko pavaduotoja vietinės profsąjungos dalyje. Kol kas aš nesiruošiu pareigų keisti, nors darbdaviai jau klausia manęs, ar nesinori kito darbo ieškotis – vadybinio. Bet aš dar laikausi čia pat, kadangi jaučiu, jog mano vieta čia“, – tvirtina lietuvė.

„Vyras yra mano atrama“

Nors kelias į sėkmę nebuvo lengvas, Jūratė sako nė akimirkos nesigailėjusi gyvenimui pasirinkusi Daniją. Solidūs atlyginimai, socialinės garantijos, netoliese ošianti jūra, jaukūs, kartu su vyru sukurti namai – emigrantė viskuo patenkinta. Kai nesinori eiti į biurą, ji darbus atlieka savo kabinete, o laisvalaikiu fotografuoja ir skaito. Jūratė neslepia: jeigu ne sėkminga santuoka, kažin ar jos gyvenimas būtų toks prasmingas.

„Mano vyras yra ta atramą, kurios man visą laiką reikėjo“, – tikina moteris.

Jūratė mano, kad, jeigu lietuviai atsisakytų sovietinio šeimos modelio, kuriame vyras yra namų viršininkas, daug žmonių būtų laimingesni. Net po 21 santuokos metų danas vyras su Jūrate dalinasi namų ruošos darbais, vargais ir džiaugsmais.

Jūratė žino: tokios veiklios žmonos, kaip ji, kitas vyras gal nepakęstų. Moteris labai daug laiko skiria darbui ir studijoms, turi krūvą pomėgių ir šeima jai, nors ir labai svarbi, nėra vienintelė veikla jos gyvenime.

Jūratės vyras daug metų dirbo technikos inžinieriumi. Šiuo metu jis bedarbis, todėl namais rūpinasi netgi daugiau už žmoną.

„Grįžtu namo, jis mane pabučiuoja, mes atsigeriame kavos, ir dažnai būna taip, kad aš į kitą susirinkimą išeinu. O tomis dienomis, kai abu esame namuose, tada jau mes daromės valgyti, atsisėdam, pasikalbam. Kartais knygas abudu skaitome, kartais kalbamės, kartais pasižiūrim kokį nors filmą. Kartais lietuvišką laidą pasižiūrim“, – „Emigrantams“ pasakoja Jūratė.

Nė karto nebuvo rimtai susibarę

Dešimtmečius kartu pragyvenę žmonės namuose kartais elgiasi tarytum nepažįstamieji. Jokios romantikos, jokios bendros veiklos, tik barniai ir nesutarimai. Jūratė žino: vargu ar jai su vyru kada nors taip atsitiks. Patyrusi moteris išduoda amžinos meilės receptą.

„Pasidarai vakarienę, pasistatai žvakes, įsijungi muziką ir pašoki. Einame į kiną žiūrėti filmo. Daug mūsų interesų yra vienodi, jam patinka fotografijos, bet jis nefotografuoja, o aš fotografuoju, tai jis su manimi važiuoja kartu. Niekada negalima kritikuoti artimo žmogaus pomėgių, be to, reikia stengtis suprasti, o ne laimėti ginčą. Man atrodo, kad per tuos 21 metus mes nebuvome nė karto rimtai susibarę“, – sako Jūratė.

Nors emigracijoje lietuvė praleido jau du dešimtmečius, Lietuvos ji nepamiršta. Kelionė vasarą į Druskininkus jau seniai tapo tradicija.

„Pokyčiai iš tikrųjų matosi. Druskininkai iš tiesų labai pagražėjęs miestas, daug kas sutvarkyta“, – teigia lietuvė.

Bet emigrantei svarbiausi ne atnaujinti pastatai ar sutvarkyti parkai. „Viskas prasideda nuo žmonių“, – sako moteris. Ir tai, ką mato Lietuvoje, ją iš tiesų džiugina.

„Žmonės yra pasikeitę, ypač jauni žmonės. Kai eini Vilniuje senamiestyje gatve, matai lietuvius, jie man nesiskiria nuo kitų – jie man tokie patys, kaip ir Danijoje, ar Vokietijoje, ar Prancūzijoje. Tačiau vyresnės kartos vis dar lietuviškos“, – LRT laidai „Emigrantai“ sako Jūratė.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19.30 val., per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...