captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sukūrė verslą Norvegijoje, stebindama nagais ir blakstienomis

Lietuvoje netikros blakstienos nieko nebestebina, o nedideliame Brynės mieste Norvegijoje tai buvo visiška naujiena, kaip ir moterų pamėgtas ilgalaikis nagų lakavimas. Kai lietuvės emigrantės pastangomis miesto centre atsirado salonas, siūlantis tokias neįprastas paslaugas, vietinės moterys išsyk susidomėjo. „Tikrai labai daug klienčių, ir visos mano klientės yra norvegės, lietuvės praktiškai nė vienos neturiu“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sako salono šeimininkė.
Agnė (laidos stop kadras).
Agnė (laidos stop kadras).

Metė valytojos darbą ir tapo verslininke

Anksčiau Anglija lietuviams buvo tarytum emigracijos sinonimas. Dabar uždarbiautojų užsienyje rojumi vis dažniau vadinama Norvegija. Laivyba, žvejyba, statybos, fabrikai, fermos, naftos platformos – Norvegijoje klesti daugybė verslų. O atlyginimai – vis dar labai dideli. Jau niekas nesistebi, kad valytoja Norvegijoje gali uždirbti kone daugiau už Seimo narį Lietuvoje.

Tačiau iš Biržų kilusiai Agnei Pikūnaitei to neužteko. Ji metė valytojos darbą ir tapo verslininke. Dabar lietuvė – grožio salono savininkė. 

„Patalpų nuoma kainuoja nedaug, nes tai yra senas pastatas, aš iš tikrųjų gavau gerą kainą, tai yra 6000 kronų per mėnesį plius visi kiti mokesčiai. Tai iš esmės labai  pigiai – dėl to, kad centriuke. Kaimynai nuomojasi šalia, aišku, patalpų dydis visai kitoks, bet jie moka 20 tūkst.“ – laidai „Emigrantai“ sako Agnė.

Jos grožio salonas įsikūręs Brynėje, nedideliame miestelyje Rogalando apskrityje, keliasdešimt kilometrų nutolusiame nuo Stavangerio. Nors kirpyklų aplinkui yra nemažai, jauna verslininkė tikina, jog klientų netrūksta. 

„Yra ir lietuvių, ir norvegų, – skaičiuoja Agnė. – Lietuvių irgi mėgstama vieta. Na,  susišnekėti lengva, paprasta pasakyti, ko nori. Ir kainos yra patrauklios abiem pusėms.“ 

Norvegų įkurti grožio salonai – daug brangesni. Anot Agnės, ir aptarnavimas ten ne toks geras, kokio norėtųsi už tokią didelę kainą.

„Jie dirba konvejerio principu Norvegijoje, nėra tokio kontakto su žmogumi, nes jie tam neskiria laiko. Bet už tokį kirpimą vyrai mums moka 250, jeigu didesnis – 300 kronu, o ten būtų apie 600 kronu. Iš pradžių buvo labai sunku, bet dabar po truputėlį viskas kyla, mes irgi kai kur kainas truputėlį keliam. Nėra taip, kad stovime stabiliai su tomis pačiomis, nuo kurių pradėjome“, – su laida „Emigrantai“ dalijasi pašnekovė. 

Lietuvėms priklausiančių grožio salonų Norvegijoje – ne vienas ir ne du. Agnė sako, kad konkuruoti tenka ne tik su norvegais ar tautiečiais, bet ir su merginomis, grožio procedūras atliekančiomis namuose. Juk dabar labai populiaru baigti makiažo, manikiūro ar kitokius kursus ir, darbuojantis namuose, prisidurti prie algos. 

Moteris, dirbančias namuose, Agnė vadina nematomomis konkurentėmis, tačiau jų nebijo. Ji net neabejoja, kad jos grožio salonas klientams turi daugiau ką pasiūlyti. 

Norvegijoje itin tvirta vidurinė klasė – grupė stabilias pajamas turinčių žmonių, kurie nėra milijonieriai, bet gali sau daug leisti: geresnį automobilį, gražų būstą, atostogas egzotiškuose kraštuose. Norvegijoje atotrūkis tarp daug ir mažai uždirbančių žmonių vis dar yra daug mažesnis nei Lietuvoje. Ne vienas čia gyvenantis tautietis yra pasakojęs apie tai, kad, dirbant valytoju ar kiemsargiu, pinigų galima rasti netgi kelionei į šiltus kraštus, ką jau kalbėti apie kirpyklą. Tačiau Agnė sako, kad norvegai, nors ir pratę gerai gyventi, toli gražu nėra švaistūnai.

Jei lieka patenkinti, atsiveda pusę giminės

Naujos pažintys – Agnės labai mėgstama darbo dalis. Lietuvė bičiuliaujasi ir su tautiečiais, ir su vietiniais norvegais. „Stengiamės dirbti labai kokybiškai, kad klientai sugrįžtų“, – sako verslininkė. Tačiau pripažįsta ir tai, kad turbūt nėra pasaulyje tokio grožio salono, iš kurio 100 procentų klientų išeitų patenkinti. 

27 metų lietuvė sako, kad sėkmingo verslo paslaptis – ne tik tobulai nukirpti plaukai, dailiai padarytas manikiūras ar nepriekaištingas makiažas. Jos nuomone, malonus bendravimas – ne ką mažiau svarbus už kokybiškas paslaugas.

„Jei mes susidraugaujame, sakykime, užmezgame kontaktą, tai dėl vieno žmogaus geros rekomendacijos pas mus ateis kone pusė giminės. Iš vieno patenkinto kliento gali gauti 10 naujų. Principas toks“, – sako Agnė. Kartu ji atkreipia dėmesį į tai, kad lietuvės labiau rūpinasi savo išvaizda, nei norvegės, tačiau norvegių klienčių ji turinti daugiau, nes jos labiau įvertina Agnės paslaugų kokybės ir kainos santykį. O tai, kad norvegės esą nesirūpina savo išvaizda, emigrantės teigimu, tėra mitas.

Laidos stop kadras.

„Kad ir blakstienų priauginimas – labai populiari paslauga, – sako Agnė. – Tikrai labai daug klienčių, ir visos mano klientės yra norvegės, lietuvės praktiškai nė vienos neturiu. O kad nagai tvarkingi būtų, tai gal daugiau vyresnio amžiaus klientės ateina.“

Blakstienų priauginimas – pati populiariausia procedūra. Lietuvoje netikros blakstienos nieko nebestebina, o nedideliame Brynės mieste Norvegijoje tai buvo visiška naujiena, kaip ir visų moterų pamėgtas ilgalaikis nagų lakavimas. Kai miesto centre atsirado salonas, siūlantis tokias neįprastas paslaugas, vietinės moterys išsyk susidomėjo. 

800 kronų – tiek lietuvės salone kainuoja blakstienų priauginimas. Moteris supranta, kad tokios kainos – ne norvegiškos, bet pirmiausia nori suburti pastovių klientų būrį, o tik tada džiaugtis dideliu uždarbiu.

Prieš dvejus metus grožio saloną atidariusi Agnė tarp tautiečių – šio verslo pionierė. „Pamačiusios, kad aš sugebėjau, išdrįso ir kitos“, – sako jauna moteris, bet prisipažįsta: verslo pradžia tikrai nebuvo lengva. Anksčiau ši vieta atrodė visiškai kitaip – Agnei nepatiko nei sienų spalvos, nei sena technika ar dekoracijos. O kadangi daug pinigų neturėjo, tai visą saloną įrengė drauge su lietuviu mylimuoju.

Nori samdyti tik tautietes

100 tūkst. kronų – tai 13 tūkstančių eurų. Agnė žino: jeigu būtų geriau išmaniusi Norvegijos įstatymus ir finansavimo galimybes, gal tiek daug išleisti verslo pradžiai nebūtų reikėję.

„Man atsitiko taip, aš sakau buvau „žalia“, ką man siūlė, tą ėmiau. Nes neturėjau su kuo pasitarti, pasikalbėti šiuo klausimu. Tikrai neturėjau savo pažįstamų, kurie būtų pradėję verslauti. Dabar turiu labai gerą lietuvę buhalterę, kuri labai daug padeda. Tikrai investuoja savo laiką, kad daug ką paaiškintų. Nes, sakau, esi „žalias“, tiesiog nori kažką daryti ir pradedi. O pradedi nuo mažiausio laiptuko“, – svarsto emigrantė.

Pas Agnę dirba dar dvi lietuvės – manikiūrininkė Eglė ir kirpėja Gabrielė. O salono savininkė atlieka veido procedūras. Jau nuo pat pradžių Agnė norėjo samdyti tik tautietes, kurių aplinkui tikrai netrūksta.

„Aš noriu lietuvių, nes lengviau bendrauti, bendradarbiauti, susikalbėti. Man lengviau įsileisti tokį žmogų. Galų gale, draugiškus darbinius santykius turėti be jokių  dviveidiškų apkalbu ar dar kažko. Jeigu kažkas nepatiko, kažko trūksta, kažko reikia, tiesiog kalbiesi – ir ta pačia kalba“, – sako lietuvė.

Agnė mano, kad su norvegėmis ne tik nesusikalbėtų, bet galbūt ir negalėtų joms mokėti.

„Norvegijoje populiariausias yra valandinis mokestis. Mes daugiau dirbam „ant procentų“. Tai didesnė, kaip pasakyti, motyvacija žmogui. Ir jis turi daug didesnę galimybę užsidirbti. Tas procentas – kaip ir nuoma, darbo vietos nuoma, kaip kažkas. Tiesiog atsiimant. Nes man irgi yra daug mokesčių, daug visko susideda, tai mes tiesiog taip atsiskaičiuojam, ir aš manau, kad abi pusės lieka patenkintos“, – pasakoja Agnė.

Prieš pradėdama nuosavą verslą, lietuvė dirbo tik samdomą darbą. Kažkada nugarą lenkė fabrikuose Anglijoje, paskui valė namus Norvegijoje. Ir nors dabar niekada negali žinoti, kiek pinigų uždirbs ateinantį mėnesį, jaučiasi daug laimingesnė nei anksčiau.

„Jeigu nori kažką turėti, reikia ne tik svajoti, bet ir dirbti“, – sako iš valytojos verslininke tapusi Agnė. Emigrantė mano, kad tai, ką padarė ji, gali kiekvienas, jeigu tik dės daug pastangų. Agnė puikiai suprato verslo riziką, bet nusiteikė eiti iki galo, kad ir kaip buvo sunku.

Anglijos fabrike išgyveno košmarą

Iš Biržų kilusi lietuvė emigracijos duonos pirmą kartą atsikando vos devyniolikos metų. Tada ji išvyko į Angliją užsidirbti mokslams Vilniaus universitete. „Tai buvo viena sunkiausių patirčių mano gyvenime“, – prisimena dabar jau savo verslą turinti jauna moteris.

„Kaip daugelis turbūt žino, dirba fabrikai. Man jų teko pamatyti tris. Ir kai tu išvažiuoji visiškai jaunas žmogus, kuris dar realiai net gerai nesusipažino su Vilniumi, ir išvažiuoji į tokį didmiestį, kaip Londonas, kur srautai žmonių... Ir kai tu toks mažas, nieko nepatyręs, tada suvoki, kad tave bet kas gali apgauti, bet kas tau gali pasakyti, kad tų pasakų nėra. Visas tas kortų namelis, tos lengvos valandos, tie pinigai“, – samprotauja lietuvė.

Anglijoje Agnė tikėjosi uždirbti daug pinigų. Vos vidurinę mokyklą baigusi mergina prisiklausė istorijų apie užsienyje stūksančius aukso kalnus ir mitų, kad fabrikų darbuotojai Anglijoje jau po metų gali pasistatyti namus ir važinėti prabangiais automobiliais.

„Kai tu pasiskaičiuoji, kiek tu uždirbsi ir ką tu galėsi, [matai, kad] to nėra. Kad yra didelės sunkios darbo valandos, žmogus yra niekas, jis yra mašina, jis yra aparatas. Tu esi „pakavojamas“ po kepure, dideliu chalatu ir plačiais auliniais. Moteriškumo nelieka nė lašo, ir tu tiesiog esi konvejeris, priemonė prekei pasiekti tašką, prekyvietė, viskas, daugiau nieko“, – prisimena laidos „Emigrantai“ pašnekovė.

Svajonės užsidirbti Anglijoje subliuško, greitai kaip šventiniai balionai. Mergina ėmė galvoti ne apie tai, kiek pinigų parsiveš į Lietuvą, o apie paprasčiausią išgyvenimą. Svetimoje šalyje ji neturėjo nei draugų, nei artimųjų. Taigi grįžusi namo po alinančių darbų jautėsi vieniša ir nelaiminga.

„Tokio pažeminimo, kokį patyriau Anglijoje, nelinkiu niekam“, – baisius emigracijos metus prisimena Agnė.

Laidos stop kadras.

„Anglijoje buvo netgi toks variantas, kad mes stovim prie linijų, o jos beprotiškai greitai čiuožia. Buvo tokių situacijų, kad žmones išneša. Jie nebepastovi. Vištų fabrike, vištienos. Tai yra „Two Sisters“. Visi, kas yra Anglijoje, puikiai žino tą fabriką, jis tikrai populiarus. Ir tiesiog ateina patikrinimas, yra visiems uždedami šalmai ir užsukamos linijos. Jos veikia lėtai, palengva. Patikrinimas išeina, linijos yra atsukamos, ir tu vėl viską darai kaip robotas. Štai tokie žaidimai“, – baisisi laidos pašnekovė.

Nusivylusi Anglijos fabrikais, Agnė grįžo į Lietuvą. Tada pažįstami pasiūlė atvykti į Norvegiją dirbti valytoja. Tačiau ir ten ji jautėsi blogai. „Supratau, kad turiu daug mažiau nei galėčiau turėti”, – liūdnas dienas prisimena ji.

„Kentėjau stipriai dėl to, kad tai buvo totali vienatvė, kentėjau dėl to, kad jauni žmonės, artimieji ir draugai gyvena Lietuvoje ir, atrodo, jiems gerai, nieko netrūksta, ir kodėl aš dabar, būdama pakankamai protinga, siekusi mokslų, dirbu valyme ir nieko neturiu absoliučiai. Kodėl aš grįžtu į namus, kur aš esu viena ir neturiu savo artimiausio žmogaus, mamos, negaliu būti su ja“, – pasakoja lietuvė.

Lietuvoje nepatiko

Po dvejų metų valymo firmoje Agnė nusprendė grįžti namo ir viską pradėti iš naujo.

„Grįžau į Vilnių, vėl įsiliejau į tą, atrodytų, gyvenimą, bet kad ir ten jau buvo tuščia. Vieni draugai turi savo gyvenimus ir neranda tau laiko. Vėl kažkas kažkam kitaip susiklostė, o dar kiti išvažiavo kažkur į užsienį bandyti ieškoti laimės. Taigi vėl apsisuko ratas, pasikeitė šalis, grįžau į savo gimtinę, bet vienatvės jausmas nedingo“, – teigia Agnė.

Ir ji grįžo į Norvegiją. Sako, kad jautė, jog būtent ten jai turėtų pasisekti. Vėl įsidarbino valymo firmoje, kur pagaliau gavo nuolatinį kontraktą. Tačiau tada Agnė jau žinojo: valytoja ji visą gyvenimą nedirbs – susitaupys pinigų ir įgyvendins savo svajonę.

Ar grįš Agnė į Lietuvą? Gal kada nors. Dabar ji rūpinasi verslu Norvegijoje ir stengiasi nesigręžioti atgal.

„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.30 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...