captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Teišerskytė: jei šalia manęs būtų sėdėjęs baltaodis, būčiau skėlusi antausį

Po to, kai Seimo narė liberalė Dalia Teišerskytė viešai prisiminė maždaug dešimties metų senumo istoriją apie savo kelionę iš Kanados, kai naktį teko sėdėti lėktuve tarp tualeto ir neblaivaus juodaodžio, ji buvo pasmerkta ir nubausta. „Ko gero, tas mano pasakojimas apie skrydį tarp tualeto ir juodaodžio bus valkiojamas panašiai, kaip istorija, esą aš save laikau nacionaline vertybe, dėl kurios man tenka teisintis jau daugiau nei penkerius metus, nors tie mano žodžiai tiesiog buvo išlupti iš konteksto“, – LRT.lt sako politikė.
V. Jurevičiaus (BFL) nuotr.
V. Jurevičiaus (BFL) nuotr.

– Kaip Jums atrodo, ar būtų kilusi tokia sumaištis dėl Jūsų pasakojimo apie seniai vykusią kelionę, jei tada šalia Jūsų būtų sėdėjęs neblaivus baltaodis?  

– Jei šalia manęs būtų sėdėjęs baltaodis ar koks nors kolega, aš, pirmiausia, jam būčiau skėlus riebų antausį, o ne kentėjusi visą naktį pažeminimą ir bjaurastį. O aš tada elgiausi labai tolerantiškai tik todėl, kad šalia sėdėjo ne baltaodis, puikiai suvokdama, kad kitaip elgtis negaliu.

Dabar tas mano nelemtas pasakojimas suteikė visiems peno panašiai, kaip ir ta „nacionalinė vertybė“. Kai jau nebeturi temų nei televizijų laidų vedėjai, nei politikai, tai prisimena klozetą. Tai – klozetinės laidos ir klozetinės kalbos.

– Kokiame kontekste Jūs prisiminėte tą kelionę iš Kanados?    

– Vilniuje, Seime, vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdis. Jo metu, be kita ko, diskutavome ir apie tai, kad Seimo vadovybė, motyvuodama tuo, jog stinga lėšų, neišleido mūsų į numatytą posėdį Didžiojoje Britanijoje, kur oficialiai yra registruota net 127 tūkst. lietuvių. Pasikalbėjome ir apie tai, kad Seime dirba daug puikių žmonių, sąžiningai atliekančių savo pareigas nė kiek ne prasčiau nei kitose srityse dirbantys žmonės. Ta proga papasakojau, kaip man yra tekę išgyventi nesolidžią istoriją, grįžtant iš Pasaulio parlamentarų suvažiavimo. Tame pačiame lėktuve skrido kolegos iš visos Europos. Daugelis skrido verslo klase ar dar geriau. Tačiau kalba visai ne apie tai. Juk aš skridau ne asmeniniais, o Seimo ir visos Lietuvos reikalais. Kitas dalykas, tie, kas užsako Seimo nariams bilietus komandiruotėms, privalėjo pasidomėti, kokią vietą rezervuoja.

Taigi tą naktį lėktuve prie „parašos“ (poeto Kęstučio Navako žodžiais) sėdėjau ne aš, o Lietuva. Daugelis manęs klausinėjo, kodėl aš tokioje vietoje sėdžiu apsiverkusi, ir dar ant manęs užgriuvęs neblaivus kaimynas. Stiuardesė, deja, nors ir stengėsi, bet niekuo negalėjo man padėti.

Tą istoriją buvau jau seniai pamiršusi. Tiesiog ją prisiminiau tam tikrame kontekste. O juk esu važiavusi ir gyvuliniame vagone, ir KGB „varanoke“, ir ant automobilio kapoto, ir vežimais. Ne tame esmė. Aš, kaip Dalia, galiu sėdėti ir po suolu, o kaip Lietuvos atstovė, turėčiau keliauti oriai.

– Ar šiame šurmulyje dėl to Jūsų pasakojimo apie skrydį šalia tualeto neįžvelgiate politikavimo?   

– Žinoma – šimtaprocentinis politikavimas. Kur viso to potekstė? Aš – netolerantiška, aš – rasistė. O tie, kurie komentavo tą dirbtinai sukeltą triukšmą, esą ir tolerantiški, ir kultūringi, nors išvadino mane ir „ruskio paklode“, ir „sena kekše“, ir „sovietine k“. Pasirodo, tokie komentarai toleruotini, nes į juos nesureagavo nei žmogaus teisių gynėjai, nei kolegos parlamentarai ar mano partiečiai. Tai buvo mane supančių žmonių patikrinimo dienos. Man buvo leista suprasti, kas – mano draugai, o kas – tik bendrakeleiviai.

Tik keli Seimo nariai atsargiai bandė mane apginti, aiškindami, jog net Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žodis „negras“ yra nei diskriminacinis, nei įžeidžiantis ir lietuvių kalboje vartotinas.

– Kodėl Jūsų neužstojo partija? Juk Jūs – liberalai!

– Gal dėl to ir neužstojo?

– Na, o kaip atsitiko, kad iš Jūsų buvo atimtas net šešėlinės Liberalų sąjūdžio vyriausybės kultūros ministro portfelis?

– Labai lengva atimti tai, ko nedavei. Aš labai džiaugiuosi, kad iš manęs atėmė tai, ko ne tik nedavė, bet ir nežadėjo duoti. Tai – tik juokingoji medalio pusė.

– Tai ir čia – tik pigus politikavimas?

– Manau, kad taip, nors aš jau dvylika metų dirbu kultūros ir švietimo srityse ir kažin ar kas nors geriau už mane išmano jų problemas bei skaudulius. Kadangi tikrasis liberalų kandidatas į kultūros ministro postą šiuo metu dar yra Paryžiuje ir negreitai grįš, o kažką paskirti reikėjo, tai aš ir sutikau, nors žinojau, kad niekada į šį postą neičiau net pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis. Man jau – daug metų, ir aš per daug patikli tokioms pareigoms.

– Ar tas kandidatas, kuris dar – Paryžiuje, yra, jau kartą buvęs kultūros ministru, ambasadorius prie UNESCO Arūnas Gelūnas?

– Negalėčiau to paneigti.

– Kaip Jums atrodo, kodėl ne taip retai senos ir didelės partijos į svarbius postus kviečiasi ne savo narius?

– Mūsų partijoje šis reiškinys prasidėjo nuo ekonomistės Margaritos Starkevičiūtės, kuri Liberalų sąjūdžio pastangomis išvažiavo į Europos Parlamentą. Po jos buvo Leonidas Donskis, o pernai – Antanas Guoga. Į Briuselį jis išvažiavo dar nebūdamas partijos nariu.

Nežinau, kodėl taip atsitinka. Arba mes (liberalai – LRT.lt) nevertiname savo žmonių, arba neauginame jų. Be to, partijos elitas būna gan uždaras, o partijos sąrašuose per rinkimus atsiranda žmonių, kurie visiškai nėra dalyvavę jos gyvenime.

– Ar istorijos apie „nacionalinę vertybę“ bei skrydį „tarp tualeto ir juodaodžio“ Jūsų dar neatgrasė nuo politikos? 

– Ne, nes buvimas politikoje man suteikia nuostabių progų ir galimybių bendrauti su žmonėmis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...