captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pusmetis po lėktuvo „An-2“ katastrofos: ką pavyko išsiaiškinti

Lygiai prieš pusę metų įvykusios lėktuvo „An-2“ katastrofos priežastys vis dar nenustatytos, tačiau, patyrusio specialisto Broniaus Merkio teigimu, jau dabar yra aišku, kad per gelbėjimo operaciją nebuvo šansų išsaugoti lakūnų gyvybių.
KAM nuotr.
KAM nuotr.

Kai šių metų gegužės 16 d. virš Baltijos jūros dingo bendrovės „Klaipėdos avialinijos“ lėktuvas „An-2“ ir  buvo pradėta gelbėjimo operacija, tragiškos baigties niekas nesitikėjo – juk iš Švedijos skridę pilotai Adomas Mačiulis ir Arvydas Selmistraitis buvo itin patyrę. Pirmomis dienomis, nepavykus rasti lėktuvo ir lakūnų, iš aukščiausių valdžios tribūnų buvo reikalauta ministrų atsistatydinimo, daug karčios kritikos susilaukė gelbėtojai.

„An-2“ buvo rastas Baltijos jūroje, tarp Liepojos ir Palangos, maždaug 100 km nuo kranto, 124 m gylyje. Tikslią lėktuvo nuskendimo vietą padėjo surasti Švedijos kariškiai. Manoma, kad jų radarai iš karto užfiksavo „An-2“ tragedijos vietą, tačiau dėl karinio saugumo informacija Lietuvai buvo perduota tik po dviejų parų.

Į švedų nurodytą vietą buvo pasiųstas specialia įranga aprūpintas laivas „Kuršis“, kuris aptiko nuskendusį lėktuvą. Specialiomis kameromis nustatyta, kad lėktuve yra vieno lakūno kūnas. Kai filmuotą medžiagą peržiūrėjo pilotų artimieji, paaiškėjo, jog sudužęs lėktuvas jūros dugne įkalino A. Mačiulaitį.

Nepaisant to, kad tuo metu dėl lėktuvo katastrofos ir jo paieškos operacijos Lietuvą drebino politinis skandalas – buvo reikalaujama krašto apsaugos ministro Juozo Olekos ir susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus atsistatydinimo, šalies specialistams pavyko susisiekti su daug patirties panašiose operacijose turinčiais Nyderlandų specialistais, padėjusiais net Rusijai iš jūros dugno ištraukti atominį povandeninį laivą „Kursk“.

Birželio 5 d. buvo nutraukta „An-2“ kėlimo iš jūros dugno operacija. Jos metų Lietuvos ir Nyderlandų specialistai nustatė, kad kartu su lėktuvu nuskendo tik A. Mačiulaitis, o A. Selmistraičio kūno aptikti nepavyko. Jis buvo paskelbtas dingęs be žinios.

Kiekvieną mėnesį – mišios   

„Tikriausiai niekada nebus atsakyta į klausimą, kas atsitiko lėktuvui. Ir mažai tikėtina, kad bus surastas A. Selmistraičio kūnas. Greičiausiai jo kapas taip ir liks jūroje“, – bendraudamas su LRT.lt, prislėgtu balsu kalbėjo įmonės „Klaipėdos avialinijos“ vadovas Viktoras Šišniauskas.

Jis po tragedijos kiekvieną mėnesį susitinka su lakūnų šeimomis, eina į mišias Klaipėdos bažnyčioje, Gargždų kapinėse aplanko A. Mačiulio kapą ir į jūrą nuleidžia vainiką.

„Taip bus ir pirmadienį, kai minėsime pusmetį po katastrofos. Lakūnų artimieji vis dar skaudžiai išgyvena netektį“, – sakė V. Šišniauskas.

Ne tik jam, bet ir lakūnų šeimoms jau po A. Mačiulaičio laidotuvių teko išgyventi ir dėl ekspertų išvadų, kuriose buvo nurodyta, kad piloto kraujyje rasta alkoholio pėdsakų.

„Išvados – tokios, ir ką aš galėčiau daugiau pakomentuoti. Bet man sunku ir dabar tuo patikėti. Abejočiau, kad skrydžio dieną pilotai būtų vartoję alkoholį. Gal iš vakaro. Gal kraujyje ir buvo likęs koks likutis“, – sunkiai tvardė emocijas V. Šišniauskas.

Jis mano, kad labiausiai tikėtina versija, kad lėktuvą katastrofa ištiko dėl variklio gedimų.

Ministrus ragino atsistatydinti

Apie lėktuvo tragediją gegužės 16 d. buvo informuotas ministras J. Olekas. Tačiau jis į Klaipėdą neišvyko. Pasitikėjo gelbėjimo operaciją vykdančiomis tarnybomis. Kitą dieną, gegužės 17 d., ministras savo rinkimų apygardoje, Marijampolėje, kartu su prezidente Dalia Grybauskaite dalyvavo Kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginiuose, o dar kitą dieną išvyko į Briuselį.

Kai visuomenė, žiniasklaida, o svarbiausia – dingusių lakūnų artimieji negalėjo gauti aiškios informacijos, kur dingo lėktuvas ir kaip vyksta jo bei lakūnų paieškos, atmosfera Seime įkaito. Buvo reikalaujama ministrų J. Oleko ir R. Sinkevičiaus atsistatydinimo. Tokią poziciją, nors ir netiesiogiai, palaikė ir pirmieji valstybės asmenys.

Tačiau ministrai postus išsaugojo. O politinės aistros ir lakūnų artimųjų priekaištai aprimo po to, kai iš jūros dugno buvo pakeltas lėktuvas ir palaidotas A. Mačiulis.

Išgelbėti lakūnus nebuvę jokių galimybių

„An-2“ katastrofą ir jo lakūnų žūtį tyrė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuriam buvo suteiktas specialiosios komisijos statusas.

Pasak komiteto vadovo Artūro Paulausko, iki šių metų gruodžio 1 d. vyriausybė įgaliota pateikti atsakymus, ar pakoreguoti skrydžių saugumo reikalavimai, ar atlikti tam tikri techniniai sprendimai: „Dalis mūsų reikalavimų jau įvykdyta, bet kol kas vyriausybės neskubiname, nes dar yra šiek tiek laiko.“

Paklaustas, kokių būta pažeidimų, vykdant lėktuvo paieškas ir bandant gelbėti lakūnus, A. Paulauskas pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad tą dieną jūra buvo smarkiai banguota, o vandens temperatūrą tesiekė 7 laipsnius šilumos: „Net jei sraigtasparnis iš Klaipėdos būtų pakilęs tą pačią sekundę, kai lėktuvas ėmė skęsti, kažin ar būtų pavykę išgelbėti lakūnus. Juk iki tos vietos, kur buvo rastas lėktuvas, nuo kranto – maždaug 100 kilometrų. Realiai be hidrokostiumo žmogus galėtų išsilaikyti iki pusvalandžio. Be to, A. Mačiuliui net nepavyko iššokti iš lėktuvo. Vadinasi, visa gelbėjimo operacija buvo nukreipta labiau rasti lėktuvo katastrofos vietą ir lakūnų palaikus, o ne išgelbėti juos.“

A. Paulauskas priminė, kad pilotai gegužės 16 d. Palangos skrydžių valdymo centrui 16:20 val. pranešė, jog Klaipėdoje planuoja nutūpti po valandos. Tačiau po valandos dispečeriui jau nebepavyko su pilotais susisiekti. Vėlesni bandymai irgi buvo nesėkmingi. 18:09 val. pradėta lėktuvo paieška.

Dėl paieškos organizavimo kritikos susilaukė ir „Oro navigacijos“ tarnybos vadovas Algimantas Raščius. Bet jis tuo metu aiškino, kad „An-2“ skrido pakankamai žemai, vadinamojoje nevaldomoje zonoje: „O žemai skraidantys lėktuvų pilotai dispečerius dažnai ignoruoja ir nesusisiekia su jais. Tokios taisyklės.“

Ištyrus „An-2“ paieškos operaciją, pasak A. Paulausko, darytina išvada, kad ji buvo tinkamai organizuota, tačiau tarp žinybų stigo koordinacijos.

Vertindamas raginimus atsistatydinti arba atstatydinti ministrus J. Oleką ir R. Sinkevičių, A. Paulauskas teigė: „Įkaitus emocijoms, dažnai prikalbama visko. Tačiau, mano galva, ištikus panašioms katastrofoms, gelbėjimo tarnybos turėtų taip dirbti, kad būtų visai nesvarbu, ar ministras išvykęs, ar ne. Viskas turėtų suktis kaip laikrodis – kiekviena tarnyba ir žinyba turėtų dirbti tiksliai. Dabar jau ministrui J. Olekui gal net galima būtų papriekaištauti, kodėl jis atnaujino tą gelbėjimo operaciją ir pats joje dalyvavo. Bet tuo metu reikėjo numalšinti kilusias visuomenės aistras. O išlaidos tos gelbėjimo operacijos buvo iš tikrųjų nemažos.“

Komisijos darbas sustojęs

Po to, kai tyrimą dėl „An-2“ katastrofos baigė A. Paulausko vadovaujamas komitetas, technines lėktuvo sudužimo priežastis buvo pavesta iširti Susisiekimo ministerijos Transporto avarijų ir incidentų tyrimų skyriui ir specialiai komisijai. Jai iki rugpjūčio 22 d. vadovavo skyriaus vadovas, patyręs specialistas ir lakūnas Bronius Merkys.

Šiuo metu ministerijos komisija nedirba, nes tik prieš kelias dienas skyriui pradėjo vadovauti kitas vadovas.

Paklaustas, ką pavyko išsiaiškinti, tiriant „An-2“ katastrofos priežastis, B. Merkys buvo atviras: „Nuveikti nedaug pavyko, nes aš praktiškai dirbau vienas. Surinkome tik pradinę informaciją. Be to, tuo metu lyg lavina užgriuvo dar daugybė įvykių ir darbų, todėl iš esmės tai ir lėmė, kad palikau tarnybą ministerijoje, nors apie tai galvojau jau ir anksčiau. Kiek žinau, vietoj manęs buvo paskirtas naujas komisijos vadovas, bet kažin ar ir jam pavyko ką nors nuveikti daugiau.“

– Gal dabar, kai jau aprimo aistros ir politinės diskusijos, Jūs, kaip patyręs specialistas, galėtumėte atsakyti, kas vis dėlto lėmė, kad „An-2“ nepasiekė aerodromo?

– Yra kelios priežastys. Be to, įvairiems apmąstymams peno davė ir tai, jog buvo nustatyta, kad vienas iš pilotų buvo išgėręs.

– Ar jis ir pilotavo lėktuvą?

– Sunku atsakyti, ar būtent A. Mačiulis sėdėjo prie vairalazdės. Įvairių versijų galima būtų prisigalvoti. Bet gal vis dėlto jis nevaldė lėktuvo. Bijau, kad tai ir neišaiškės. Juk tokiam lėktuve nėra nei pilotų pokalbių įrašymo, nei skrydžio įrašymo įrangos.

Ar tikėtina, kad bus rasti A. Selmistraičio palaikai?

– Jūra dažniausiai išmeta nusklendusiųjų kūnus. Pusmetis nėra ilgas laikotarpis.

Įmonės „Klaipėdos avialinijos“ vadovas V. Šišniauskas mano, kad lėktuvo katastrofą galėjo lemti variklio gedimas. Ką Jūs galvojate?

– Manau, kai tai – tik viena iš versijų. Galėjo įvykti ir koks nors lėktuvo valdymo sistemos gedimas. Bet mažai tikėtina, nes, apžiūrint lėktuvą, mums pavyko nustatyti, kad jo valdymas veikė.

Todėl neatmestina galimybė, kad katastrofą galėjo nulemti ir tiesiog pilotų klaida arba suklydo tie, kas prieš skrydį aptarnavo lėktuvą.

– Tarkim, Jūsų vadovauta komisija būtų dirbusi be jokių trikdžių. Ar būtų pavykę nustatyti realias lėktuvo katastrofos priežastis?

– Manau, kad ne. Todėl ir sutikau, kad lėktuvas nebūtų iškeltas į sausumą. Nors, jei, kaip komisijos vadovas, būčiau užsispyręs, būčiau to pasiekęs. Įvertinus tai, kad tokie darbai būtų kainavę milžiniškus pinigus ir vis tiek apie viską būtume kalbėję tik prielaidomis, buvo nutarta lėktuvą vėl nuleisti į jūrą.

– Grįžkime prie lėktuvo paieškų. Lėktuve aptikti A. Mačiulio palaikai. Vadinasi, jo niekas nebūtų išgelbėjęs. O kas gi atsitiko A. Selmistraičiui? Jis iššoko iš lėktuvo?

– Manau, kad kažkokiu būdu jis paliko lėktuvą. Tik neaišku, ar jis dėl to su A. Mačiuliu susitarė iš anksto. Juk jie buvo patyrę pilotai ir galėjo įvertinti savo galimybes išgyventi, kai suprato, kad lėktuvas krenta.

Kadangi A. Selmistraitis buvo dar ir patyręs nardytojas, jis galėjo iššokti iš lėktuvo ir bandyti A. Mačiuliui padėti iš išorės.

Kaip viskas vyko iš tikrųjų, kažin ar sužinosime. Lėktuvas buvo skraidinamas į Lietuvą iš Danijos per Švediją, todėl jo viduje buvo daug įvairiausių eksploatacinių daiktų. Jie nebuvo tinkamai pritvirtinti, o smūgio metu galėjo ir sužeisti vieną iš pilotų, net išstumti iš lėktuvo.

Nors ir liūdna šiandien pripažinti, tačiau reikėtų jau suvokti, kad lakūnų išgelbėti niekam nebūtų pavykę, kad ir kaip ta gelbėjimo ir paieškų operacija būtų organizuojama. Jei net A. Selmistraitis būtų apsirengęs tinkamą hidrokostiumą, jis šaltame labai banguotos jūros vandenyje būtų sugebėjęs išsilaikyti daugiausiai pusvalandį.

Viską galima tobulinti, bet, mano galva, esminių klaidų per gelbėjimo operaciją nebuvo padaryta. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...