captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuviai emigrantai Norvegijoje iš peties ėmėsi ir krepšinio

Norvegijoje, Rogalande, įsikūrę lietuviai gali pasigirti ne tik geru uždarbiu, bet ir tuo, kad subūrė krepšinio komandą. Kaip LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sako vienas šios komandos žaidėjų, kai kuriems su alkoholio problema susiduriantiems tėvynainiams krepšinis tapo alternatyva degtinei.
LRT stop kadras
LRT stop kadras

Norvegijos lietuvių krepšinio klubui „Homersok” vadovaujantis Arvydas Kurauskas – statybininkas. Norvegijoje jis atsidūrė prieš 11 metų gan keistomis aplinkybėmis.

„Vienas draugas pasiūlė, sako, yra darbas Švedijoje. Teko išvažiuoti į Švediją. O kelionėje sužinojau, kad važiuojame į Norvegiją. Nelabai supratau, kur važiuoju, norėjau tiesiog į užsieni, ir viskas. Buvo nesvarbu, kur važiuoti, svarbu – daugiau pinigų uždirbti“, – apie savąją emigracijos patirtį sako Arvydas.

400 dolerių – tiek jis tada sumokėjo už kelionę ir pažadą, kad tokios algos, kokią gaus Skandinavijoje, jis net nesapnavo. Tuo metu Lietuvoje Arvydas turėjo gerą darbą. Bet dėl tos pažadėtos krūvos pinigų buvo nieko negaila.

„Tuo momentu – 1999 metais – uždirbau 2200 litų. Tad buvo gaila iš tikrųjų. [Pinigų] užteko, bet buvo pažadas, kad daugiau gausim. Bet teko nusivilti atvažiavus, o paskui jau nebuvo kur trauktis, reikejo čia ieškoti, kažką daryti“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvis.

Nemalonios staigmenos tuo nesibaigė. Lietuviui žadėjo dažytojo darbą ir valandinį atlygį, o davė pagalbinio ūkio darbininko pareigas. Arvydas darė viską: taisė techniką, triūsė laukuose, melžė karves, šėrė gyvulius ir net rinko akmenis.

Laidos „Emigrantai” klasika: Arvydas manė, kad padirbs porą mėnesių ir grįš į Lietuvą susikrovęs kapitalą. Pirmajai kelionei nenusisekus, vyras nenuleido rankų: jis vis tiek tikėjo, kad anksčiau ar vėliau Norvegijoje praturtės. Tačiau tikrovė iš pat pradžių neatitiko lūkesčių: „Išėjo taip, kad nei tie pinigai ir darbas – ne toks.“

Pasak Arvydo, lyg ir buvo galimybė užsidirbti daugiau pinigų, nusipirkti Lietuvoje namą, atsistoti ant kojų. „Bet kiekvieną kartą atvažiuoji, uždirbi, grįžti į Lietuvą, ir jau kaina didesnė namų, ir žiūri, kad tau tų pinigų neužtenka“, – apgailestauja lietuvis.

Laidos stop kadras

Arvydas prisipažįsta: kad ir kaip mylėtų Lietuvą, Norvegijoje jį sulaikė ne tik pinigai: „Gal tiesiog pradėjo patikti čia. Na, daug vandens, žvejyba.“ Taigi Arvydo svajonių namas jau šešerius su puse metų stovi ne Kaune, kaip planavo, o Norvegijoje.

„Nėra taip, kad visą laiką čia gyvensiu ir numirsiu. Aišku, visko būna, bet noras grįžti į Lietuvą yra“, – prisipažįsta laidos „Emigrantai“ pašnekovas.

Gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai įvairiose Norvegijos vietose – per šitiek metų Arvydas jau spėjo pridėti rankas prie daugybės objektų. O viršininkas – vis dar tas pats norvegas, kurio fermoje pradėjo dirbti. „Pamažu savininkas pastebėjo, kad ne ūkis, o statybos yra mano stiprioji pusė”, – sako emigrantas.

Nors uždirba ir pakankamai, taupyti Arvydas nenustojo. Vis atsiranda koks nors šeimai reikalingas daiktas, kuriam tenka atsidėti. „Bet Norvegijoje tikrai lengviau nei Lietuvoje“, – sako 11 metų Skandinavijoje praleidęs emigrantas.

„Žiūrint ko tu nori, kaip nori gyventi. Gali gyventi pigiau nei Lietuvoje. Gali gyventi super gerai. Jei dirbi tikrai geroje įmonėje, su tavimi skaitosi, tave gerbia. Tai tikrai gali gyventi laisvai Norvegijoje ir taupyti“, – svarsto lietuvis.

Porą sykių per savaitę Arvydas statybininko aprangą pakeičia krepšininko uniforma. Tada jis tampa lietuvių krepšinio klubo vadybininku ir, žinoma, žaidėju. „Teko įkurti klubą, nes norėjom žaisti tikroje salėje, tikras varžybas tarp norvegų, tarp lietuvių“, – aiškina laidos „Emigrantai“ pašnekovas.

Tarp tautiečių aistrų netrūksta ne tik draugiškose rungtynėse su norvegais, bet ir treniruotėse: „Būna visko tarp lietuvių, ir pasipykstam kartais. Visko būna, bet šiaip komanda vieninga. Visi suprantame, išėję į aikštelę, ką reikia daryti.“ 

39-erių Arvydas – vienas vyresnių klubo žaidėjų. Čia priimami visi norintys, nesvarbu, kokio amžiaus ar fizinio pasirengimo. Svarbiausia – kad lietuviai.

Lietuviai krepšininkai apie asmeninį gyvenimą kalbasi mažai. Didžiausios emigracijos dramos lieka namuose ir darbe, o salėje vieta – tik pergalėms.

Štai dar vienas žaidėjas – Eimantas Norvegijoje gyvena septynerius metus. Vyrui pasisekė: jis vairavo sunkvežimį, ir viršininkas pastebėjo, kad lietuvis galėtų daugiau. Dabar Eimantas – logistikos įmonės operatorius. Rogalando apskrityje šis lietuvis atsidūrė dėl tos pačios priežasties, kaip ir tūkstančiai kitų tautiečių.

„Kaip ir visi turbūt – dėl pinigų, – sako Eimantas. – Lietuvoje dirbau tolimųjų reisų vairuotoju, važinėjau į Rusiją. [Darbas] patiko. Aš jau nuo vaikystės svajojau dirbti vairuotoju, ir gerai buvo, bet darbas – šuniškas, namuose nebūni. Kol dar jaunas buvau, buvo gerai, o dabar – šeima, viskas, tad teko nutraukti.“

Taigi tolimųjų reisų vairuotojo darbą lietuviams priklausančioje įmonėje Eimantas iškeitė į sunkvežimio vairuotojo pareigas Norvegijoje. Tada šeimą jis matė dar rečiau.

„Aš pirmas atvažiavau, metus dirbau, gyvendavau du mėnesius mašinoje, tris savaites namuose, ir taip keisdavausi metus laiko. Ir nusprendėm: arba aš grįžtu į Lietuvą arba mes visi važiuojam į Norvegiją. Nusprendėm atvažiuoti čia – jau su šeima“, – prisimena lietuvis.

Kad tolimųjų reisų vairuotojai ir Lietuvoje daug uždirba – niekam ne paslaptis. Tačiau Eimantas atskleidžia tikrąją didžiulės algos kainą: „Taip, toks darbas vairuotojo, visi taip gyvena, visi Europoje. Jūs ką, galvojate, viešbučiuose gyvena? Mašinoje. Kepi kiaušinienę, jeigu šilta – lauke, o jeigu šalta, sniegas, lietus, tada – viduje, ir taukus valai nuo visur. Toks darbas.“

Ir Norvegijoje pasisekė ne iš pirmo karto. Pirmasis darbdavys lietuvį apgavo – kai atėjo laikas mokėti algą, išsijungė telefoną ir tiesiog dingo. Bet namo Eimantas neskubėjo – įsidarbino statybose. Du mėnesius tampė čerpes. Tada per pažįstamus žmones vėl įsidarbino vairuotoju. Galiausiai vairą Eimantas iškeitė į telefoną:

„Paskambino iš tos, kur prieš tai dirbau, kad logistikoje dirbčiau, ofise sėdėčiau. Dabar turiu, ką turiu. Mygtukus minkai, kavutę geri, nieko neveiki. Ne, darbas iš tikrųjų sunkesnis nei fizinis. Išsisunki visiškai. Nes yra apie 30 ar 40 vairuotojų, pusė jų – vaikų darželis, viską reikia pirštu rodyt. Labai pavargsti.“

Apie kvalifikuotą darbą Eimantas net nesvajojo. Jau vaikystėje jis manė, kad bus vairuotojas.

Siekti kažko daugiau nei vairavimas Eimantui net į galvą nebūtų atėję. Tačiau jo viršininkas buvo įsitikinęs: šis lietuvis gali gerokai daugiau.

Paaukštinimą Eimantas gavo ne už nieką. Pirmiausia, jis puikiai išmano vairuotojo darbą. Be to, turi ir kitų privalumų, kuriais pasigirti gali toli gražu ne kiekvienas.

„Moku penkias kalbas, dėl to aš ir sėdžiu. Lietuvių, rusų, lenkų, anglų, norvegų. Ir visas penkias naudoju darbe. Nebūna, kad šneku vieną dieną angliškai, kitą dieną norvegiškai. Visų penkių reikia. Vairuotojų pas mus dirba iš kokiu 5 ar 6 Europos valstybių. Užtat jie sako, kad jiems dabar lengviau, nes yra labai daug žmonių, kurie nekalba angliškai arba kalba labai silpnai. Tai primą nakties – alio, pradūriau padangą arba dar kas nors nutiko, nežinau ką daryti. Žmona iš pradžių pyko, bet dabar jau susitaikė su naktiniais skambučiais“, – apie savo darbą pasakoja lietuvis.

Telefono Eimantas niekada nepaleidžia iš rankų. Jis žino: bėdos keliuose nutinka ne tik jo darbo valandomis. Ir jei jis neatsilieps, pasekmės gali būti skaudžios.

Iš to, kaip kalba šis emigrantas, atrodo, kad viską, ką turi, jis gavo gan lengvai. „Tikrai ne”, – atsako Eimantas. Tiesiog vyras pratęs daugiau šypsotis ir mažiau skųstis. Atvykęs trumpam, o likęs septyneriems metams, ateities planus Eimantas kuria nedrąsiai.

„Nežinau, mes su žmona, ko gero, ir išvažiuosim, bet vaikai mūsų tai jau čia, ko gero, liks. Jau vyresnėlis krepšinį žaidžia, norvegiško paso nori, nors jam dar tik 16 metų. O mažasis nesupranta to lietuviško gyvenimo. Vienas mūsų giminaitis pradėjo eiti į pirmą klasę, ir mes papasakojom, kaip jis pamokas ruošia, kasdien po kelias valandas [prie jų] sėdi. Norvegijoje taip nėra. Gauni savaitės planą, gali padaryti per vieną dieną, ir viskas, ilsiesi visą savaitę, negauni jokių namų darbų“, – lygina Eimantas.

Tėvynės emigrantas pasiilgo. „Bet neįsivaizduoju, kaip mes ten išgyventume”, – sako Norvegijoje įsikūręs vyras. Atlyginimai jam atrodo labai maži, o mokesčiai – milžiniški: „Žmonės dirba už 300 eurų, ir jei mane dabar numestų į Lietuvą, aš nežinočiau, ką daryti, kaip išgyventi.“

Sunkiai uždirbtų pinigų emigrantas nešvaisto, bet ir netaupo. Vyras mano, kad gyventi laimingai reikia dabar. Ne tik dirbti, bet ir keliauti.

Laidos stop kadras

Ne visi krepšinio komandoje žaidžiantys lietuviai jau gali sau leisti atostogauti užsienyje. Kai kuriems jų krepšinis – kone vienintelė pramoga.

Apie alkoholizmo problemą emigracijoje pasakojome jau ne vienoje „Emigrantų” laidoje, o statybose dirbantis Nerijus džiaugiasi: subūrus lietuvių krepšinio klubą, atsirado alternatyva degtinei. Ir jeigu iš Eimanto pasakojimo įsitvirtinimas Norvegijoje neatrodo tokia jau sudėtinga užduotis, Nerijus mano priešingai.

„Na, gal kalbą išmokęs, kažkiek metų gyvenęs, susiradęs draugų norvegų, kurių sunku susirasti. Na, patys žinot, kad jie nelabai bendraujantys. Jeigu kalbi norvegiškai, viskas tvarkoje, su tavimi kalbės. Jeigu ne, tada pasirinks, kalbėti ar ne. Būna, tiesiog prieina, kažko paklausia tavęs, sakau – kalbėk angliškai, tada apsisuka ir nueina“, – dalijasi įspūdžiais lietuvis.

„Labai pasiilgau Lietuvos”, – sako Nerijus. Svetimoje šalyje jam sunku prisitaikyti. Vyras pasiilgsta artimųjų ir sau įprastos aplinkos, kur viską žino ir pažįstą.

Anksčiau baldų fabrike Plungėje dirbęs Nerijus pirmiausia bandė laimę Vokietijoje. Tačiau dėl didelio uždarbio Norvegija suviliojo labiau. Kaip ir prieš tai kalbėję pašnekovai, ilgai likti Skandinavijoje vyras neketino.

Atvykus žmonai ir vaikams, tylus ir kuklus emigrantas sako pasijutęs geriau – pagaliau atsirado ir daugiau draugų, su kuriais galima pasikalbėti. Keletą metų iš eilės Nerijus vienas išlaikė visą šeimą. Jau netrukus vaikai pradės lankyti darželį, o žmona irgi gavo darbą.

Darbas statybose emigrantui patinka. Bet jeigu kiti lietuviai vis pasigiria, kaip viršininkai juos kone nešioja ant rankų, Nerijus kalba kukliau: „Negaliu sakyti, kad aš viską moku. Kai kurie darbdaviai giria. Jie negali sakyti „koks tu geras“, nes paskui, galvos, tu užriesi nosį. Vieni sako, kiti ne, kiti patyli, kiti premijas išrašo.“

Labiau už stikliuko kilnojimą Nerijus mėgsta sportą. Be to, alkoholis Norvegijoje toks brangus, kad, dažniau pašventus, iš statybininko algos nedaug liktų.

Nors Norvegijoje jau ir šeima, ir darbas, ir krepšinis, Nerijus nepraranda vilties. Jis žino: kada nors ateis diena, kai jis grįš į gimtąją Plungę. Panašiai svarsto ir lietuvių krepšinio klubo vadybininkas Arvydas: jeigu Lietuvoje galėtų uždirbti tiek, kiek gauna Skandinavijoje, iš namų apskritai nekeltų kojos. Jis sako pasiilgstąs lietuviško miško, grybų, oro: „Aišku, ir čia tų grybų yra, bet na ne tos vietos, ne tas... Tiesiog atmosfera kitokia.“

„Lietuvoje dar nepakankamai gerai”, – liūdnai, bet užtikrintai sako Arvydas. Ir kai tik pagerės, jis tuoj pat sugrįš namo į Kauną.

„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.30 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...