captcha

Jūsų klausimas priimtas

Skaudžią patirtį emigracijoje lietuvė sudėjo į knygą

Pirmą kartą į Norvegiją Roberta nuvyko aštuoniolikos. Tą vasarą ji ir pastojo, ir ištekėjo. Tačiau šis pasakojimas nebus apie tipinę už turtingo norvego ištekėjusią lietuvaitę. Nes Roberta jau neturi nei vyro, nei turtų. Ir tam, kad po nenusisekusios santuokos vėl jaustųsi laiminga, prireikė labai daug pastangų.
Laidos stop kadras.
Laidos stop kadras.

Skaudžią savo gyvenimo istoriją emigrantė sudėjo į knygą, kurią nori dalinti panašaus likimo moterims. Liko tik viena „smulkmenėlė“ – knyga neišleista, nes leidybai moteris kol kas neturi lėšų.

Tuokėsi, kad nepyktų tėvai

Vienuolika metų vyresnį Norvegą, vardu Sveinas, Roberta sutiko Palangoje, Basanavičiaus gatvėje, dalindama skrajutes. Tada ji buvo 11 klasėje. Pora bendravo internetu, keliskart Sveinas buvo atvykęs į Lietuvą. Artėjant kitai vasarai, jis pasiūlė lietuvei atvažiuoti į Norvegiją ir per vasarą užsidirbti. To, kad pastos, ir į Lietuvą net negrįš pabaigti mokyklos, mergina tikrai neplanavo. Jos tikslas buvo užsidirbti studijoms ir Norvegija, kur tokie dideli atlyginimai, tam atrodė tobula vieta.  

Laidos stop kadras.

Naujasis Robertos draugas turėjo statybų įmonę, lietuvę jis įdarbino valymo firmoje. „Kartu gyvenome, viskas buvo labai gražu, daug dėmesio skirdavo“, – sakė Roberta.

Po dviejų mėnesių Norvegijoje Roberta suprato, kad laukiasi. „Buvo didelė panika – kas dabar bus? Bet mes abu vieningai nusprendėme, kad reikia kuo greičiau susituokti, nes jis žinojo, kokie yra mano tėvai, ir kad jie nebus labai tuo patenkinti. Norėdami įrodyti, kad viskas bus gerai, nusprendėme tuoj pat susituokti“, – pasakojo moteris.

Rūpesčiai prasidėjo gimus vaikui

Robertos tėvai net nežinojo, kad ji turi vaikiną. Taigi, grįžus į Lietuvą, teko pranešti tiesiog pribloškiančią žinią. „Tėvus ištiko labai didelis šokas, nes jie nesuprato, koks norvegas, iš kur norvegas, ir kaip čia viskas įvyko“, – prisiminė emigrantė.

Kai į gimtąją Klaipėdą ji grįžo nėščia, dėl vestuvių niekam nebekilo klausimų. Artimieji vylėsi, kad aštuoniolikmetė Roberta ištekės ir ilgai laimingai gyvens. Dabar Robertai – 23 m. ir ji laiminga. Tik vyro jau seniai nėra šalia. Ir tam, kad su mažamečiu vaiku Norvegijoje ji galėtų ramiai gyventi, prireikė daug ištvermės. Džiaugsmas, kurį ji jautė pirmaisiais mėnesiais Norvegijoje, baigėsi vos pagimdžius sūnų.

„Gimė vaikelis ir prasidėjo daug rūpesčių. Vyro statybų įmonė bankrutavo, tai mes turėjome labai daug kraustytis. Kraustėmės iš vienos vietos į kitą, iš buto – į namą, iš namo – į butą ir jis paniro į depresiją, ėmė gerti, prasidėjo barniai, nesutarimai namuose. – pasakojo lietuvė, – Slėgė finansiniai rūpesčiai ir jis pradėjo mieliau eiti su draugais linksmintis į barus, negu būti su šeima. Prasidėjo nebegrįžimai namo naktimis, vakarais namuose rinkdavosi draugų būriai (...) Aš tiesiog turėjau suvokti savo vietą – tu esi jauna, tu esi mama tu turi būti su vaiku."

Roberta sako ne kartą bandžiusi kalbėtis, siūlė gelbėti santuoką, tačiau šiuo klausimu vyras buvo griežtas. Jauna mama vyro laukdavo iki vėlumos, o kartais – ir per naktį. Santuokoje su norvegu ji ištvėrė dvejus metus. Tačiau vienas įvykis leido suprasti: daugiau šitaip tęstis negali.

„Pastebėjau , kad jis pradėjo agresyvėti, aiškinti, kad bus taip, kaip jis pasakys. Paskutini vakarą jis mane stipriai sugriebė ir tada jo akyse aš pamačiau, kad čia – nebe mano vyras. Aš labai išsigandau, pasiėmiau pirmus pasitaikiusius rūbelius vaikui, sau ir išvažiavau“, – lemtingą vakarą prisiminė moteris.

Atsidūrė krizių centre

Su pusantrų metukų kūdikiu Roberta nuvažiavo pas vieną pažįstamą merginą. Tėvams ji neskambino – juk jie vis tiek toli, ir niekuo negalėtų padėti, tik jaudintųsi. Pabėgusi nuo vyro, ji suprato: tam, kad išgyventų Norvegijoje, jai reikės rimtos pagalbos. Pirmiausia ji nuvažiavo į policiją. Taip moteris pateko į krizių centrą.

Su kūdikiu ir keliais daiktais vakarą išvykusi žmona norvegui buvo nė motais – jis nei skambino, nei ieškojo. Susirūpino tik dėl automobilio, kuriuo tąvakar išskubėjo Roberta. Visi pinigai, kuriuos moteris pasiėmė, buvo vos 20 kronų (apie 2 eurai). Vyras buvo šeimos maitintojas, taigi, nusprendusi skirtis, jauna mama turėjo pati prasimanyti pinigų. Neseniai ji buvo baigusi manikiūro specialybę, tad šiek tiek prisidurdavo tvarkydama nagus. „Bet tai nebuvo kažkas tokio, iš ko galėtum išgyventi“, – pabrėžė Roberta.

Laidos stop kadras.

Krizių centras suteikė tik gyvenamąją vietą. Pinigais ir maistu jaunai mamai reikėjo pasirūpinti pačiai: „Buvo sunku, neturėjau valgyti. Kiek vėliau tėvai pradėjo siųsti man maisto.“ Lietuvoje gyvenantys tėvai prašė Robertos grįžti namo, kur ji turėtų ir lovą, ir pinigų. Tačiau ji nesutiko. Visų pirma, jos vaikas yra Norvegijos pilietis, tad galėjo kilti nesklandumų, bandant jį išsivežti gyventi į kitą šalį. Antra, ji manė daugiau pagalbos sulauksianti emigracijoje: „Ir ką aš toje Lietuvoje veikčiau? Pas tėvus gyvenčiau? Ta pati situacija, kaip ir čia, tik čia galbūt aš dar ką nors pasieksiu – čia vis tiek daugiau pagalbos gali sulaukti. Tai į Lietuvą aš net neturėjau minties grįžti."

Ramybę atrado rūsyje įrengtame bute

Po dviejų mėnesių krizių centre Roberta gavo socialinį būstą – nedidelį jaukų butą, kur persikraustė su savo sūnumi. Jeigu ne valstybės parama, moteris sako nežinanti, kaip būtų išgyvenusi. Ji įsidarbino valymo įmonėje, tačiau pašalpa vis tiek sudarė didžiąją dalį pajamų.

Kai Roberta išvardina viską, kuo užsiima, nežinia, kada ji miega. Jauna moteris dirba padavėja kavinėje, vis dar valo namus, taip pat mokosi universitete, moko vaikus menų ir prižiūri savo sūnų. Svarbu viską daryti pagal grafiką, ir suspėti tikrai įmanoma, sako ji.

Lietuvė nuomojasi butą Sandneso miestelyje. Tiesa, butas įrengtas rūsyje. Ir nors butas šviesus, Roberta žino, ką mano kiti: gyveni rūsyje, reiškia esi labai neturtingas. Nes nei prakutęs lietuvis, nei, juo labiau, norvegas sau tokios gėdos neleistų.

Nuoma ir komunaliniai mokesčiai sudaro beveik pusę Robertos pajamų. Tam, kad pinigų pakaktų, reikia atidžiai skaičiuoti ir planuoti išlaidas. Vien tik už darželį kas mėnesį tenka mokėti 3000 kronų, už buto nuomą –  8000 kronų. Maitintis, pasak moters, nėra brangu, kai žinai, ką, kur ir kada pirkti.

Svajonės – jau savose rankose

Sykį jau atstačiusi iki pamatų sugriautą gyvenimą, į naujas pažintis Roberta žiūri atsargiai. „Vis tiek yra didesnė atsakomybė, yra vaikas ir kažkaip rimčiau į naujas pažintis žiūri, todėl šiuo metu neturiu vyro. Ir, iš tikrųjų, neturiu laiko vyrui, nes esu užsiėmusi“, – pabrėžė jauna mama.

Kai klasės draugės šventė išleistuves, Roberta gimdė sūnų. Kai jos stojo į universitetą, Roberta krizių centre ne visada turėjo, ką valgyti, o dabar, kai kitos siekia karjeros, ji bando atsigriebti už visus tuos metus. Su buvusiu vyru Roberta bendrauja tik tada, kai reikia. Vėl lipdyti iširusios šeimos pora nebandė.

Emigrantė neslepia, kad šiek tiek savimi didžiuojasi. Gal kita tokio amžiaus mergina būtų palūžusi, išsikrausčiusi atgal pas tėvus ir pasirinkusi lengvesnį kelią. Bet lengvi keliai manęs nedomina, pabrėžė Roberta.

„Dabar aš jaučiuosi tinkamoje vietoje – mano svajonės baigia išsipildyti. Turėjau svajonę baigti mokslus, tai dabar įstojau į universitetą ir studijuoju. (...) Knyga, kurią parašiau ir dabar bandau išleisti – irgi mano didelė svajonė“, – vardijo emigrantė.

Skatina moteris nebijoti nežinomybės

Knygoje moteris nepabijojo atskleisti skaudžiausių savo gyvenimo momentų. Savo autobiografiją ji pavadino „Žiedlapės istorija“. Žiedlape draugai Robertą vadino vaikystėje. Išleidusi knygą, ji nenori užsidirbti. Lietuvė norėtų savo gyvenimo istoriją nemokamai dalinti moterų krizių centruose Lietuvoje ir Norvegijoje.

„Aš buvau krizių centre, mačiau viską, kaip kas yra. Man reikėjo moralinio palaikymo, o jo  negavau. Ir dėl to norėčiau būtent tokioms moterims dalinti knygas: pasakyti, kad aš tai įveikiau ir dabar turiu visas svajones savo rankose. Noriu parodyti, kad ir jos gali įveikti visus sunkumus ir būti laimingos“, – entuziastingai pasakojo Roberta.

Savo knyga ji sako norinti paskatinti moteris nebijoti nežinomybės: „Jos tyli, nes bijo. Jos nežino, kas bus toliau. Mes pačios esame stiprios, galime viską įveikti ir būti laimingos be vyrų.“

Du tūkstančiai eurų – maždaug tiek kainuotų knygos vertimas į norvegų kalbą, maketavimas ir atspausdinimas. Robertai ne gėda kreiptis pagalbos. Šiuo metu lietuvė aktyviai ieško rėmėjų ar žmonių, kurie knygą išverstų ar sumaketuotų nemokamai.

„Man susitaupyti tiek pinigų yra daug. Nes dabar aš tik redaktorei moku ir tai man yra daug. Ir kiek galiu, tiek stengiuosi, bet aš negaliu visko“, – sakė emigrantė.

Jeigu norite prisidėti prie Robertos knygos išleidimo, su ja galite susisiekti elektroniniu paštu robertakirlaite@yahoo.com.

„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.30 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...