captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Skvernelis: BPC – ne skambučių dispečerinė, operatorė dirbo tinkamai

Komentuodamas tragiška avarija Kauno rajone pasibaigusį piliečio ir Bendrojo pagalbos centro (BPC) operatorės pokalbį vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis sako, kad, jo nuomone, operatorė dirbo savo darbą taip, kaip to reikalauja nustatyta tvarka.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

„Pagal tai, kaip greitai viskas įvyko, ar būtų galima padėti, ar ne, priklauso nuo to, kaip buvo dislokuotos policijos pajėgos. Jeigu policija būtų buvusi kažkur greta – už kilometro ar dviejų, gal ir būtų spėję reaguoti. Bet jeigu pajėgos, kaip tikėtina rajonuose, buvo pakankamai toli, tai sureaguoti per tas kelias minutes būtų buvę sunku. Žinoma, policija būtų bandžiusi reaguoti iš karto – tai faktas, tačiau ar būtų spėjusi – dabar jau klausimas“, – sako ministras.

Pokalbis su juo – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dėmesio centre“.

– Ministre, pirmadienį įvykusi avarija Kauno rajone vėl sukėlė abejonių dėl Bendrojo pagalbos centro veiklos. Vaikinas norėjo pranešti apie, kaip įtariama, neblaivų vairuotoją ir kelias minutes kalbėjo su BPC operatore. Tebevykstant pokalbiui, sekamas automobilis susidūrė su vilkiku, vairuotojas žuvo. Kaip Jūs manote, ar tai normali situacija, kai, neatsakius į iš anksto paruošto klausimyno klausimus, nėra tiesiogiai sujungiama su policija?

– Manau, kad tai normali situacija. Nereikia atsakyti į visus klausimus, tik į tuos, kurių pageidauja pati policija pagal pasirašytą bendradarbiavimo su BPC sutartį. Šiuo atveju tiesiog būtų užtekę pasakyti, koks įvykis, kur tai vyksta, kas skambina, ir nurodyti žinomus bent minimalius transporto priemonės duomenis. Esu perklausęs visą tą įrašą. Pradžioje girdėti netgi įsakmus reikalavimas sujungti su kelių policija, nurodinėjama, ką centro darbuotoja turi daryti. BPC operatorei paklausus, kas atsitiko, vaikinas atsakė, kad nepasakos jai, kas atsitiko.

Noriu priminti, kad BPC nėra dispečerinė ir su specialiosiomis tarnybomis ar policija yra sujungiama pakankamai retai. Tuomet, kai operatorius įsitikina, kad tai yra tikslinga, ir kai informacija atitinka policijos keliamus reikalavimus. Tikėtis, kad vos paprašius operatoriai sujungs su kelių policija – neverta. Tiesiog reikia pasakyti tris, keturis sakinius. Ramiai, nesinervinant. Tai yra formalumas, bet labai svarbus formalumas, kurį atlikus, operatorius, pagal suteiktą informaciją, gali priimti sprendimą. Jaudinantis, nurodinėjant ar tiesiog žiūrint į operatorių kaip į pagarbos nevertą žmogų, susikalbėti yra daug sunkiau. Šiuo atveju operatorė negavo visos reikalingos informacijos ir pokalbis buvo nevaisingas.

– Jūsų nuomone, čia dar būtų buvę galima kažką pakeisti, jeigu iš karto būtų sujungę su policijos pareigūnais?

– Pagal tai, kaip greitai viskas įvyko, ar būtų galima padėti, ar ne, priklauso nuo to, kaip buvo dislokuotos policijos pajėgos. Jeigu policija būtų buvusi kažkur greta – už kilometro ar dviejų, gal ir būtų spėję reaguoti. Bet jeigu pajėgos, kaip tikėtina rajonuose, buvo pakankamai toli, tai sureaguoti per tas kelias minutes būtų buvę sunku. Žinoma, policija būtų bandžiusi reaguoti iš karto – tai faktas, tačiau ar būtų spėjusi – dabar jau klausimas.

Tiesiog sakau, kad kiekvienas dirba savo darbą, ir BPC operatorius žino, ką jis turi padaryti. Per metus BPC sulaukia apie 3,5 mln. skambučių, iš jų apie 700 tūkst. skambučių būna susiję su eismo įvykiais. Kasdien vien policijai skambina apie 1500 žmonių. Todėl ir yra sudaryti tie specialūs algoritmai, kad, išsiaiškinus įvykį, būtų atitinkamai reaguojama. Nesakyti nieko ar galvoti, kad užtenka pasakyti, su kuo sujungti, tai dar kartą primenu – BPC nėra dispečerinė.

– Ar BPC techninė sistema veikia taip, kaip iš jos tikimasi? Pavyzdžiui, operatorė uždavinėja klausimus apie buvimo vietą: pasakykite tikslią vietą, kur esate. Tai, akivaizdu, nėra tos funkcijos, kuri leistų vos priėmus skambutį matyti, iš kur žmogus skambina. Juo labiau kad šiuo atveju tai nebuvo labai miškinga vietovė.

– Dažnai painiojame du dalykus. Galvojame, kad paskambinus centras gauna tikslią koordinatę. BPC gauna bokšto, prie kurio prisijungia, koordinates. Kuo tų bokštų yra daugiau, tuo tikslesnės yra koordinatės. Ministerijos ir spec. tarnybų pagalba atlikome tyrimą, kad nustatytume, kokiu tikslumu ši paslauga yra teikiama. Miesto teritorijoje paklaida yra apie 100–200 metrų, bet yra ir tokių vietų, kur paklaida siekia 20 km. Jeigu operatoriai sutiks investuoti į bokštų statymą, ypač užmiestyje, ta paklaida, žinoma, mažės.

– Operatoriai tai sutiktų daryti, kad savo ryšį stiprintų, o ne kad Jums reikia.

– Be abejo, bet tiesiog baigėsi atitinkamos sutartys ir, kalbant apie tolesnį operatorių veiklos licencijavimą, manau, kad reikia su jais kalbėti ir šiuo klausimu.

– Sakote, kad operatoriai statys papildomus bokštus, nes to reikia BPC?

– Ne BPC to reikia, o visuomenei. Jeigu mus tenkina esama 20 km paklaida, tai galime dirbti ir tokiomis sąlygomis.

– Jūsų nuomone, tai yra normalus problemos sprendimo būdas? Valstybė planuoja užkrauti verslą investicijomis į tai, ko reikia visuomenės saugumui. Nors pati visuomenė ir įmonės moka mokesčius tam, kad tokios sistemos veiktų.

– Galime bandyti finansuoti ir statyti bokštus, kurie reikalingi ne ūkinei veiklai vykdyti, o tik duoti koordinates. Tai, manau, irgi būtų nelabai suprantamas dalykas. Kita vertus, yra nemažai pavyzdžių, kai valstybės ir verslo bendradarbiavimas yra įmanomas.

– Kitas įdomus klausimas – tai naujos Jūsų ministerijos parengtos ginklo panaudojimo taisyklės. To imtasi po to, kai Valstybės sienos apsaugos pareigūnas nušovė įtariamą 18-metį kontrabandininką. Teko susipažinti su tomis taisyklėmis. Tai panašu, kad neaiškumų vėl kils, nes visko aprašyti neįmanoma.

– Mes privalome aprašyti pagrindinius principus. Pirmiausiai reikia aiškiai atriboti tris prievartos rūšis: fizinę, psichinę ir išimtinę – ginklo panaudojimą. Ir reikia labai aiškiai sudėlioti tuos atvejus, kada pareigūnas tikrai automatiškai privalo žinoti, kada jis gali panaudoti ginklą. Kol kas tai yra tik pataisos. Kol jos virs „kūnu“, turės praeitį visą institucinę procedūrą. Per tą laiką, žinoma, atsiras visokių korekcijų. Pagrindinė dalis, kuri padaryta, tai – ginklo panaudojimas yra išimtinė teisė ir taip pat išimtinė pareiga. Tai saugo pagrindinę vertybę – tiek pareigūno, tiek žmogaus, kuris saugomas, gyvybę ir sveikatą. Tai yra pagrindinis principas. Šiuo principu vadovaujantis, tas sąrašas yra pakankamai išsamus ir pakankamai apimantis visus vidaus saugumo tarnybų atvejus, su kuriais susiduriama.

– Ar dėl to įvykio pasienyje jau baigti vidiniai tyrimai?

– Vidiniai tyrimai bus baigti tik tada, kai pasibaigs vidinis tyrimas.

– Jūs savo vidinių tyrimų jokių neatliekate?

– Vidinį tyrimą atlieką Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

– Dar trumpai aptarkime pabėgėlių klausimą. Jūs esate vienas iš tų ministrų, kuris tarsi atsakingas už dalį tos problemos. Dabar sprendžiama problema, kaip Lietuvai save pristatyti pabėgėliams, nes pabėgėliai savanoriškai vykti į Lietuvą nenori. Kaip Jūs apskritai vertinate tą situaciją?

– Mūsų ministerijos viceministro ir delegacijos vizito tikslas nebuvo prikalbinti ar parsivežti kažką. Buvo siekiama tiesiog išsiaiškinti situaciją vietoje: kaip turės veikti mechanizmas, kaip veiks atrankos mechanizmas, logistika, infrastruktūra, susirasti kontaktinius asmenis ir pan. Visa tai yra padaryta.

Norinčiųjų atvykti į Lietuvą niekas ir neieškojo. Tiesiog, pasinaudojus proga, buvo paklausta keleto šeimų, ar jos važiuotų į Lietuvą. Jie atsakė nenorintys važiuoti ne todėl, kad nežino, kas ta Lietuva, o tiesiog dėl to, kad kitoje šalyje turi giminių ir norėtų vykti ten. Tikrai nemanau, kad turėtume užsiimti kažkokia agitacija. Vis dėlto sprendimai yra priimti. Piliečiai, kuriems reikalinga teisinė pagalba, gali būti arba iš Sirijos, arba iš Irako, arba iš Eritrėjos. Manau, kad tokiais atvejais, jeigu žmogus bėga nuo karo ir jam reikalinga teisinė apsauga, jis neturi teisės rinktis, ir toks yra priimtas spendimas, į kokią šalį jis nori važiuoti. Toks žmogus turi galimybę patekti į saugią šalį. Lietuva yra saugi šalis.

Jeigu pabėgėlis atsisako vykti į Lietuvą dėl kitų priežasčių: socialinių, ekonominių, jis, matyt, yra ne karo pabėgėlis, o ekonominis. Tokiu atveju tie žmonės iš Italijos ir Graikijos turėtų būti grąžinti į Tėvynę.

– Tai Jūsų pozicija, ar tokie yra bendri sprendimai?

– Tai vienareikšmiškas kelias, kito nėra. Europos Tarybos sprendime yra kalbama apie realų ir veiksmingą grąžinimo mechanizmą tokiais atvejais. Sprendime yra aiškiai pasakyta, kad pabėgėlis neturi teisės pasirinkti, į kokią šalį nori važiuoti. Žinoma, prievarta konvojumi į vieną ar kitą valstybę niekas nebus perkeliama. Tai nepriimtina. Žmonės nėra prekės ar daiktai. Vis dėlto, jeigu jiems bus pasiūlytos saugios gyvenimo sąlygos ir saugus prieglobstis kitoje šalyje, tai jie turi alternatyvą –  vykti į tą šalį, arba, mano nuomone, būti grąžinti į kilmės šalį ar į tranzito šalį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...