captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvė Londone: darbdaviai aiškino, kas yra indaplovė

Į Londoną emigravusią marijampolietę Virginiją darbdaviai mėgino „supažindinti“ ir su indaplove, ir su skalbimo mašina, nes įsivaizdavo, kad Lietuvoje tokių dalykų gal net nėra. „Sakau – mes visa tai turime, aš viską moku, tikrai. Nes buvo toks požiūris, kad mes, lietuviai ir apskritai emigrantai, nieko nemokame“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Emigrantai“ pašnekovė.
Stopkadras
Stopkadras

Spalį sukako vienuolika metų, kai marijampolietė Virginija Paludnevičiūtė-Kazlauskienė gyvena Anglijoje. Savo pirmąją dieną šioje šalyje ji įsiminė visam gyvenimui, nes tai lyg antras gimtadienis – naujo etapo pradžia.

Dabar Virginijai šešiasdešimt dveji, o tada, kai nusprendė atvykti laimės ieškoti į Londoną, jai buvo penkiasdešimt vieneri. Visus tuos metus energinga, vietoje nenustygstanti moteris girdėjo nuostabas – esą tokiame brandžiame amžiuje jau per vėlu ką nors keisti. Bet ji nepasidavė ir ėjo savo keliu.

„Gal man nelabai skaudėjo širdį, kadangi visa mano šeima buvo išvykusi: ir dukra, ir anūkas, ir aš. Tai gal tik tiek. Bet kai atvyksti į kitą šalį, tai vis tiek viskas nauja. Sunku buvo iš pradžių. Gal psichologiškai sunku“, – „Emigrantams prisipažino Virginija.

Jos teigimu, sunkiausia buvo dėl kalbos, kurią ji anksčiau studijavo, atrodo – mokėjo, bet, kai tik teko pradėti bendrauti Anglijoje, kažkas „užsiblokuodavo“, ir lietuvė tepasakydavo „thank you“.

Anglijos sostinėje Virginija susikūrė visai kitokią aplinką, nei turėjo Lietuvoje. Čia ji net buvo apdovanota garbingu žaviausios ponios titulu. Bet, kad viso to pasiektų, lietuvė turėjo pasistengti.

Nėra darbo, kuris jai būtų bjaurus ar per sunkus. Kad susikurtų tvirtą pagrindą po kojomis, ji darė viską, ką sugebėjo. Ir iki šiol valo namus, prižiūri senukus ir mažus vaikus.

„Septynerius metus nebuvau Lietuvoje, – sako „Emigrantų“ pašnekovė. – Labai daug dirbau. Man reikėjo pinigų. Nes Lietuvoje turiu išlaikyti butą, jo 10 metu, žinokit, niekam nenuomojau. Vis galvojau, kad sugrįšiu greitai, o kaip tada įleisi žmogų“, – pasakoja emigrantė.

Virginijai skaudu girdėti, kai kas nors Lietuvoje emigrantus pavadina šalies išdavikais. Ji gimtinę myli visa širdimi ir niekada jos nekeikia. „Tiesiog kartais aplinkybės taip sukrenta, kad nelieka kitos išeities“, – sako ji.

Lietuvoje Virginija dirbo vaikų darželio vedėjos pavaduotoja, o Londone Virginiją priėmė čia jau anksčiau spėjusi įsikurti sesuo. Ne tik suteikė jai pirmąją pastogę, bet ir rado darbo vietą.

Atvažiavusi į Londoną, pirmiausiai dirbau viešbutyje kambarine. Tada buvau 51-erių, labai sukausi – kaip bitutė. Mažas viešbutukas buvo. Buvo šeimininkai – airis ir anglė. Bet labai pamėgo, nes sesuo dirbo ir aš. Mes lietuvaitės, mes tikrai darbščios, labai tvarkingos. Ir ten išdirbau ketverius su puse metų“, – su „Emigrantais“ dalijasi lietuvė.

Vėliau Virginija dirbo didesniame viešbutyje. Darbas nebuvo lengvas – reikėdavo labai greitai išvalyti kambarius, pašnekovės žodžiais – net per 15 minučių, o tai esanti „nesąmonė“.

Apsipratusi su valytojos pareigomis, darbšti lietuvė perėjo į privatų sektorių. Ėmė valyti gerai gyvenančių anglų namus, paskui tų pačių žmonių namuose atsirado ir kitokių pareigų.

„Na, mano darbas gal  nėra labai prestižinis, bet, man atrodo, tai priklauso nuo žmogaus, – svarsto Virginija. – Kaip čia pasakyt, aš turiu smulkų biznį. Jis toks truputį įvairus. Žiūriu senelę, valau namus, prižiūrėjau berniuką. Kadangi mano profesija – pedagogė, tai man valyti gal buvo sunkiau iš pradžių.“

Valyti namus Lietuvoje ir Anglijoje – du skirtingi pasauliai, sako Virginija. Punktuali, smulkmeniška ir sąžininga valytoja iš Lietuvos užsitarnavo klientų pagarbą. Būtent todėl per visus darbo metus ji beveik nekeitė klientų.

Virginija nesupranta tų moterų, kurios valo namus ir skundžiasi, kad šeimininkai su jomis nesiskaito, kad jų negerbia. „Manęs niekada niekas nelaikė prastesne, negirdėjau nieko žeminančio. Nes nesuteikiau tam preteksto“, – sako ji.

Vos tik pradėjusi valyti privačius anglų apartamentus ir namus, Virginija suprato, kad dėl savo įvaizdžio reikia pakovoti: „Anglai tokie jau yra – kaip save pateiksi, taip su tavimi ir bendraus.“

Pasak Virginijos, ją visi labai maloniai priėmė. Tiesa, darbdaviai mėgino „supažindinti“ ir su indaplove, ir su skalbimo mašina, nes įsivaizdavo, kad Lietuvoje tokių dalykų gal net nėra. „Sakau – mes visa tai turime, aš viską moku, tikrai. Nes buvo toks požiūris, kad mes, lietuviai ir apskritai emigrantai, nieko nemokame“, – prisimena laidos pašnekovė.

Naują gyvenimą Londone pradėjusi lietuvė darbą gavo, nors angliškai mokėjo vos kelis žodžius. Niekam tai nekliuvo. Ji visada šypsojosi, bandė susikalbėti gestais. To užteko, kad Virginiją samdę žmonės būtų patenkinti. Dabar lietuvė sako jau susikalbanti angliškai, nors pripažįsta, kad daro klaidų ir nekalba visai laisvai.

Sulig kiekvienais Anglijoje praleistais metais marijampolietės gyvenimas vis labiau gerėjo. Iš pradžių ji dar taikstėsi su studentiško gyvenimo sąlygomis ir kambariu dalijos su triukšmingais kaimynais, o dabar draugus jau kviečiasi į jaukų dviejų kambarių butą Rytų Londone. Už butą Virginija sako mokanti 700 svarų per mėnesį.

Pensininkė Anglijoje sau gali leisti tikrai daug, sako Virginija ir pateikia savo pavyzdį. Butas, kuriame gyvena, rinkos kainomis nėra pigus, bet dėl to jai galvos visai neskauda. Pinigų tam tikrai yra.

„Pavyzdžiui, man jau yra 60 metų, man vaistai – nemokami, dantis taisytis – nemokami, važiavimas [viešuoju transportu] – 6 zonos nemokamos. Tai pasakykit, Lietuvoje kas taip gauna?“ – džiaugiasi emigrantė.

Už valandą valymo, senukų ar vaikų priežiūros Virginija gauna 10 svarų. Anglijoje pensijos ji dar negauna, bet pinigų jai ir dabar užtenka.

Nors Virginijai jau per šešiasdešimt, jos gyvenimo būdas – labai aktyvus. Ji niekada nenuleidžia rankų ir sukasi, kiek įmanydama. Jaunatviška moteris turi savo pačios sukurtą schemą, kaip pasijusti geriau. Ir rekomenduoja pačios išbandytą būdą visoms bendraamžėms: gerti žuvų taukus, mineralus ir gliukozaminą, valgyti vaisius ir daržoves.

Virginijai komplimentus sako ne tik vyrai, bet ir moterys. Ši lietuvė – tikra Londono gatvių puošmena. Visada elegantiška, skaniai kvepianti, išsipuošusi tarsi į šventę.

Virginija pyksta ant tautiečių moterų, kurios per darbus ir kasdienybę buityje apsileidžia. Tokių – jau „pavytusių“ moterų – ji itin daug pastebi tarp kitų emigrančių.

„Sakyčiau, lietuvės labai stengiasi. Pasižiūrėjau Kaune, Marijampolėje, ten jos – tvarkingos. Čia atvažiavusios lietuvės labai suprastėja. Joms tas pats, kaip [atrodo jų] plaukai, drabužiai, batai. [Apsiauna] sportbačius – ir viskas. Aš apsiavusi sportbačiais važiuoju nebent kur nors į užmiestį, o šiaip visada aunuosi aukštakulnius“, – sako Virginija.

Išvaizdą puoselėjanti lietuvė vadovaujasi savo kurtomis stiliaus taisyklėmis, kurios dar niekada nenuvylė.

Komplimentus nuolat girdinti lietuvė prieš trejus metus net buvo apdovanota. Kartu su kitomis tautietėmis Virginija susikovė „žaviausios Jungtinės Karalystės ponios“ rinkimuose. Iš pradžių net nenorėjusi juose dalyvauti moteris buvo maloniai nustebinta.

„Man tai tikrai, žinokit, buvo šokas. Aš nesitikėjau, aš juk eiline moteris, atrodau kaip ir visos. Jos jaunos, 20 metų už mane jaunesnes buvo. Ir aš nugalėjau, jie vienbalsiai išrinko“, – dalijasi emigrantė.

Tokia žavi, tokia visų mėgstama, bet vieniša... Virginija dar gyvendama Lietuvoje išsiskyrė su vyru, o naujo mylimojo taip ir nepavyko rasti.

„Kai atvažiavau, buvau suradusi draugą. Jis buvo airis. Labai geras žmogus, tarp kitko, buvo, bet daug metų vyresnis, tad ne – turi būti, žinote, balansas. Suprantate, aš nenoriu būti slauge kažkieno. Žmogus buvo tikrai labai geras, gal truputi aikštingas, bet neblogas. Bet tai tik draugas, o ne gyvenimo draugas“, – prisimena Virginija.

Su airiu lietuvė draugavo metus laiko, paskui jiedu išsiskyrė. Sau tinkamo širdies draugo ji ieškotų tarp kitų emigrantų, tačiau mūsų tautos vyrais Virginija yra nusivylusi. „Emigruoja dažniausiai vieniši, kitų moterų atstumti ne be priežasties vyrukai“, – sako ji. Anot Virginijos, daugelis jos amžiaus lietuvių Londone – labai geriantys.

Ilgą laiką negrįždavusi į Lietuvą, dabar Virginija stengiasi į gimtąją Marijampolę užsukti bent kartą metuose. Tačiau kaskart vis nemaloniai nustemba: jos manymu, tėvynėje sutikti žmonės – labai pikti.

„Anglijoje pritapau ir jaučiuosi čia laiminga“, – sako žaviausios lietuvės vardą pelniusi moteris. Tačiau Lietuva visada – jos širdyje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...