captcha

Jūsų klausimas priimtas

Išdykėliai šeškai – puikūs „sodininkai“, apsukrūs vagys ir tikri individualistai

Šeškas – tai tarpinis variantas tarp šuns ir katės, teigia šeškų augintojai. Todėl, pasak jų, tiems, kurie negali auginti nei kačių, nei šunų arba mėgsta abiejų savybes, tai – puikus pasirinkimas.  
Šeškas. Reuters/Scanpix nuotr.
Šeškas. Reuters/Scanpix nuotr.

Šių gyvūnų augintojų teigimu, šeškai turi savo nuomonę, yra savarankiški ir išradingi, todėl tikrai gali nustebinti savo šeimininkus.

Tačiau nenustebkite, jei, įsigiję šešką, rasite iškuistą šiukšliadėžę, iškastą gėlę arba pasigesite obuolio. Gali būti, kad jį nušvilpė šeškas.  

„Jie mėgsta pavogti visokio šlamšto ir paslėpti arba po lova, arba po vonia. Mes jau žinome slaptavietes, maždaug žinome, kur reikia eiti valyti. Vienas mūsų šeškas mėgsta vogti obuolius“, – sako du šeškus – Koksą ir Ogį – auginanti Inga Kraujelienė.

Augina angelą ir demoną

Judrūs, smalsūs ir išdykę – būtent taip savo augintinius apibūdina šeškų mylėtojai.

I. Kraujelienė nemėgsta kačių. Jos širdis labiau linksta prie šunų. Tačiau jiems moteris sako neturėjusi laiko.

„Tuomet pamatėme šeškus. Tai buvo kažkas tarpinio tarp šuns ir katės. Jie turi labai savitą charakterį – individualistai. Tai mums labai patiko, nes norėjosi gyvūno, kuris turėtų savo nuomonę, charakterį, kad nebūtų gyvūnas po padu. Norėjosi, kad su juo būtų įdomu“, – teigia I. Kraujelienė.

Dabar du šeškus – Škotą ir Švedą – su draugu auginanti Ieva Mulevičiūtė pasakoja, kad šeškas buvo jos draugo svajonė nuo pat vaikystės, todėl moteris sugalvojo ją įgyvendinti ir šį gyvūną draugui padovanojo šv. Kalėdų proga.

„Deja, to šeško jau nebeturime. Dabartiniai šeškai – velnias ir angeliukas. Vienas – labai geras, visi gali paimti jį ant rankų, o kitas – demonas angelo veidu. Jis myli tik mane ir mano draugą, o visiems kitiems kanda – ir labai stipriai“, – tvirtina I. Mulevičiūtė.

Šeško Anubio šeimininkas Paulius Bartašius sako sugalvojęs įsigyti šešką, kai pamatė telefono reklamą.

„Pamačiau reklamą būtent su šešku. Ta reklama suveikė atvirkščiai: telefono neįsigijau, bet sugalvojau, kad man reikia šeško. Pasidomėjau ir pamačiau, kad tai yra optimaliausias variantas, nes man patinka ir katinų, ir šunų savybės, o šeškai turi ir tų, ir tų“, – tikina šeško augintojas.

Pasak jo, buvo sunku įkalbėti žmoną ryžtis laikyti būtent šį gyvūną. O ir aplinkiniai, išgirdę apie tokį P. Bartašiaus pasirinkimą, jo darsyk perklausia, ką jis laiko.

„Jei kam nors pasakau, kad turiu šešką, visi klausia: „Ką tokį? Šešką? Tegi žmonės laiko tik šunis, kates, žuvytes ir papūgėles!“ – pasakoja vyras.

Iš tikrųjų naminis šeškas – tikrai dar ne visiems įprastas gyvūnas. Įdomu tai, kad kadaise šeškai buvo naudojami triušių medžioklei. Kai kuriose šalyse tokia tradicija išliko iki šių dienų.

12 metų šeškus auginanti Jonė Smilgevičiūtė pasakoja, kaip vyksta medžioklė su šeškais.

„Tinklu aptveriama tam tikra teritorija. Yra triušių urvai, kuriuose jie gyvena. Į tą urvą kišamas šeškas. Šeško darbas – triušį ištraukti. Paprastai šeškai – dvigubai mažesni už triušius, bet jie tą sugeba ir padaro“, – teigia J. Smilgevičiūtė.

Jos žiniomis, pavyzdžiui, vengrai arba britai su šeškais medžioja iki šiol. Ne tik dėl mados, kaip pabrėžia pašnekovė, o ir dėl tradicijų. Skandinavijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kur gana populiaru laikyti šeškus, anot šeškų augintojos, tokia medžiokle neužsiimama.

Ir kanda, ir pabučiuoja

J. Smilgevičiūtės teigimu, šeškas –  specifinis gyvūnas ir tinka tikrai ne kiekvienam.

„Ne kiekvienas šeškas bus tobulo ir draugiško charakterio. Jie turėtų būti tokio charakterio, bet jie nėra taip seniai domestikuoti. Kartais prasiveržia laukinis charakteris, atsargumas. Išlieka didelė tikimybė, kad šeškas gali kandžiotis ar neadekvačiai pasielgti stresinėje situacijoje“, – sako šeškų augintoja. Tačiau ji akcentuoja, kad ne visi šeškai tokie.

Kaip pasakoja I. Kraujelienė, jos auginami šeškai jau nėra labai aktyvūs dėl savo amžiaus, bet drąsos jiems vis dar pakanka. Pasak pašnekovės, kai būna maži, jie apkandžioja rankas, bet vėliau to nebedaro.

„Kai būna maži, žinoma, apkramto, kaip ir visi maži gyvūnai, kol supranta, kad žmogui skauda. O vėliau tiesiog prisitaiko ir daugiau nekramto, net žaisdami. Kartais gal net norėtųsi, kad įkastų. Jei esi ne su pirštine, jaučia odą ir pradeda laižyti rankas. O vienas mano šeškas iš viso moka duoti bučkį. Va, koks jisai mielas“, – sako šeškų augintoja.

J. Smilgevičiūtės teigimu, niekada nežinai, kokį šešką pavyks gauti. Tikrai yra šeškų, kurie niekada neįkąs, bet šimtu procentų to negali žinoti, net jei augini gyvūną nuo pat mažens, teigia pašnekovė.

„Tie charakterio bruožai gali ir vėliau išaiškėti, todėl su visiškai mažais vaikais yra rizikos. Nebent tėvai turi būti labai atsakingi, kad neatsitiktų tokių situacijų, kaip yra jau buvę, kad šeškas apkandžioja vaiką. Tada iš tikro kyla klausimas, kas čia kaltas. Gal tuomet geriau taip nerizikuoti“, – svarsto J. Smilgevičiūtė.

Dviejų šeškų šeimininkės I. Kraujelienės manymu, gyvūnus iš tikrųjų augina suaugę žmonės, o vaikai tik mokosi juos prižiūrėti. „Bet gyvūnas vis dėlto perkamas šeimai, o ne vaikui“, – įsitikinusi moteris.

Nori ar nenori – turėsi eiti paskui šešką

J. Smilgevičiūtės nuomone, šeškas – tinkamas gyvūnas dirbančiam žmogui, nes namuose gali ilgai būti vienas.

„Jis miega vos ne apie 16 valandų per parą. Jis prisitaiko prie žmogaus gyvenimo ritmo. Paprastai ryte žmogus keliasi, šeškas – irgi. Vakare, kai žmogus pareina iš darbo, šeškas irgi atsikelia, nes, kai aplink vyksta koks nors veiksmas, jam tiesiog įdomiau“, – tvirtina moteris.

P. Bartašiaus manymu, jeigu žmogus yra tingus, bet nori tapti aktyvesnis, jam reikėtų įsigyti šešką.

„Jis tikrai padės būti aktyvesniam, pavogs daiktų, pradės tave kandžioti, kvies žaisti, nori ar nenori – turėsi eiti paskui šešką“, – teigia šeško augintojas.

I. Mulevičiūtės draugo manymu, nereikėtų nusipirkti šeško ir laikyti jo uždaryto.  

„Būna žmonių, kurie nusiperka šeškus, uždaro į juos į narvą, po to išleidžia 15 minučių, pamato, kad per tas 15 minučių jis būna labai agresyvus, ir vėl uždaro. Tai – užburtas ratas. Pas mus jie nuolat gyvena laisvėje, tik nakčiai uždarome“, – sako vyras.

I. Kraujelienės augintiniai taip pat gyvena laisvi – kur nori, ten eina.

„Labai prastai sekasi su gėlėmis, nes jie – labai puikūs „sodininkai“, todėl gėlių ir neturime – visos yra nukandamos“, – teigia šeškų augintoja.

Jai antrina P. Bartašius – ir jo šeškas įsliūkino į kambarį ir iškasė gėlę. Be to, šie gyvūnai mėgsta pasikuisti ne tik vazonuose, bet ir šiukšliadėžėse.

„Šiukšliadėžes mėgsta pakraustyti, reikia saugoti. Mėgsta pavogti visokio šlamšto ir paslėpti arba po lova, arba po vonia. Mes jau žinome slaptavietes, maždaug žinome, kur reikia eiti valyti. Vienas mūsų šeškas mėgsta vogti obuolius“, – sako I. Kraujelienė.

Jos manymu, šeškas moko žmogų atidumo. Šie gyvūnai, pašnekovės teigimu, yra labai judrūs, todėl, išeidami iš namų, šeimininkai turi būti atsargūs, kad neužgautų augintinio.

„Klodamas lovą, turi įsitikinti, kad šeško nėra, arba prieš tai surasti šešką, kad jo neprispaustum. Jis moko daug atidumo, pavyzdžiui, kad nepaliktum atviro lango. Iš tikrųjų tai yra gyvūnas, jis yra nekaltas, dėl to, kad pats nepažiūrėjai“, – sako Kokso ir Ogio šeimininkė.

Jei norite tarno, nepirkite šeško

Šeškai – smalsūs ir plečia pažinimo ribas. Tai – viena priežasčių, kodėl jie neretai pasprunka.

Margarita Drozdova-Statkevičienė pasakoja, kad savo šešką, vardu Kisa, savaitei laiko buvo palikusi seseriai.

„Ji paliko pravirą balkoną, nedidelį plyšelį. Kisa pabėgo iš narvo ir iš karto iššoko pro balkoną. Narvas iš tikrųjų stovėjo balkone, taigi ji pabėgo iš ketvirto aukšto, tiksliau – iškrito. Sesė bėgo naktį ieškoti krūmuose, apie namus, paskui aš visą kitą dieną ieškojau“, – pasakoja M. Drozdova-Statkevičienė.

Jos šešką pavyko išgelbėti Justinai Lazėnei. Ji, vieną vėlų vakarą grįždama namo, pastebėjo įdomų dalyką – bėgo katės ir kažką smarkiai vijosi.

„Pradžioje nesupratau, kas vyksta, bet, atidžiau įsižiūrėjusi, pamačiau labai įdomų reiškinį – bėgo šeškas. Ne kiekvieną dieną tokį dalyką pamatysi. Teko labai greitai reaguoti. Tiesiog išdrįsau, priėjau, paėmiau ant rankų, ir jis tiesiog pats užlipo. Supratau, kad jis yra naminis“, – sako moteris.

Kitą dieną, pašnekovės teigimu, buvo imtasi šeško šeimininko paieškų: informacija aktyviai skelbta socialiniuose tinkluose, skelbimai dėti internete.

„Ieškojome šeimininkų. Netikėtai suradau žmonių skelbimą, kad jie pametė šeškutę. Jie labai greitai atvyko, apsižiūrėjo ir labai apsidžiaugė“, – sako J. Lazėnė.

Kisos šeimininkė M. Drozdova-Statkevičienė sako iš karto atpažinusi savo augintinę: „Ji iš karto puolė bučiuotis.“

Anot šeškų augintojos J. Smilgevičiūtės, šeškas netinka tokiems žmonėms, kurie tikisi iš gyvūno tarno.

„Gal labiau tiktų tiems, kuriems labiau patinka stebėti gyvūną, nes jis yra savarankiškas, išradingas, gali sugalvoti netikėtų dalykų“, – tikina šeškų augintoja.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...