captcha

Jūsų klausimas priimtas

Emigrantė Aušra per savo gyvenimą du kartus buvo netekusi visko

Aušra buvo turtingo graiko žmona. Tiesiog ponia. Tačiau per krizę iš verslo neliko nieko. Dabar Aušra dirba kailių salone ir viena išlaiko šeimą.
LRT stopkadras
LRT stopkadras

Jeigu Aušra Kavaliauskaitė apie save rašytų knygą, daug fantazijos nereikėtų. Nes gyvenimo staigmenos, kurias patyrė ši emigrantė, į galvą ateitų toli gražu ne kiekvienam rašytojui. Dvidešimt metų emigracijoje, sudegę namai, skurdas. Paskui – neišpasakyti turtai ir ponios statusas. O tada – klastinga ekonominė krizė ir bankrotas.

„Nereikia sureikšminti pinigų, nes tarp „turėti“ ir „neturėti“ – labai maža riba“, – sako Aušra, su kuria LRT TELEVIZIJOS laida „Emigrantai“ susitiko Graikijoje, pačiame Atėnų senamiestyje. Ten lietuvė dirba prabangių kailinių pardavėja. Kai kurie apdarai čia kainuoja kad ir penkis tūkstančius eurų. Kažkada tokios sumos Aušros nestebino, jos vyras buvo toks turtingas, jog atrodė, kad pinigai niekada nesibaigs. Dabar ji dirba pardavėja ir išlaiko visą savo šeimą.

Kai daug turi, daug ir prarandi

Aušros vyras iš tėvo paveldėjo didžiulį stiklo fabriką. Verslas sekėsi puikiai. Juk iki 2006 m. staiga prasidėjusios krizės Graikijos ekonomika tik augo, ir niekas net neįsivaizdavo, kad galėtų būti kitaip.  

Dvidešimt metų Graikijoje gyvenančią lietuvę kartais vis pasiekia žinios, kad štai graikai – tinginiai, nenorintys nei dirbti, nei taupyti. Moteris mano, kad tokios kalbos – visiškas melas. Ji atsimena, kaip jos vyras darbe sėdėdavo dieną naktį.

„Jų toks temperamentas, kad jie labai myli gyvenimą. Jeigu vien tik dirbi, kam tada gyventi. Jie turi linksmintis, nes, jeigu nesilinksmins, nenorės eit į darbą. O graikas gali visą dieną dirbti, visą naktį linksmintis, persirengti ir kitą dieną eiti vėl į darbą“, – pasakoja moteris.

Verslauti Aušros vyrui graikui sekėsi tiesiog puikiai. Užsakymai pylėsi vienas po kito. Stiklą užsisakydavo prekybos centrai, kavinės, statybų firmos. Tačiau moterį kankino bloga nuojauta. Gyvenime ir šilto ir šalto mačiusi lietuvė įtarė, kad turtai – ne amžini.

Prasidėjusi krizė pirmiausia kirto statyboms. Užsakovai staiga nebeturėjo, iš ko susimokėti rangovams. Kasdien bankrutuodavo vis daugiau statybos firmų. O kur statybos – ten ir stiklas. Nėra statybų – stiklo niekam nereikia.

„Kai daug turi, daug ir prarandi“, – tikina Aušra. Ji puikiai atsimena dienas, kai staiga iš pasakiškų turtų neliko nieko.

„Bankrotas, atimtas namas, atimtos mašinos, viskas atimta. Išėjome gyventi pas gimines. Laikinai. Aišku, vyras labai išgyveno“, – prisimena moteris.

Bankrutavus verslui, atsirado ne tik ekonominių problemų. Aušros vyro sveikata pašlijo – jis patyrė infarktą, ir buvo labai sunku gyvenimą sugrąžinti į vėžes.

LRT stopkadras

Su vyru apsikeitė vaidmenimis

Iš pradžių krizės pakirsta šeima apsigyveno pas gimines. Jokio kito pasirinkimo jie neturėjo.

„Tikrai buvo sunku, aš verkiau dieną naktį. Reikia išsiverkti, reikia išsilaisvinti, o po to pradedi galvoti: ką toliau daryti?“ – pasakoja pašnekovė.

Vis dėlto Aušrai nebuvo taip sunku, kaip jos vyrui. Juk ji augo Sovietų Sąjungoje, nepasiturinčioje šeimoje. Ji atsimena dienas, kai dar buvo maža. Jau nuo vaikystės teko taupyti, galvoti, kiek ir kam išleidi.

Aušra pradėjo ieškotis darbo – ji nebetikėjo, kad vyro verslas atsigaus. Be to, ir judviejų santykiai, ligi tol buvę kone idealūs, virto kasdieniais pykčiais.

„Buvome išsiskyrę. Aišku, pirma mintis buvo tokia, kad reikia man važiuoti į Lietuvą. O kur grįžti Lietuvoje po tiek metų? Susiradau čia darbą, nes klimatas man čia labai patinka“, – LRT laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvė.

Iš pradžių Aušra įsidarbino drabužių salone, o dabar pardavinėja kailinius. Nors vienai išlaikyti šeimą nelengva, emigrantė sako, kad vargus atperka gražūs Graikijos paplūdimiai ir beveik visus metus nesislepianti saulė.

„Mane priėmė į šitą darbą, kad aš galėčiau aptarnauti rusus. Pagrindinis kailinių pirkėjas yra rusas. Kiekvienoje parduotuvėje yra viena pardavėja, kuri moka rusų kalba“, – aiškina Aušra.

Šiuo metu, kai bedarbystė Graikijoje tokia didelė, Aušra nedaug turi vilties, kad jos solidaus amžiaus vyras susiras kokį nors darbą, kad ir koks geras specialistas būtų.

„Jis neturi teisės dabar ką nors atidaryti. Jis bankrutavo, o po bankroto tam neturi teisės. Jam dabar jau sukako 60 metų. Jo į darbą niekas nepriims. Darbų čia nėra jauniems žmonėms, kas priims 60 metų vyrą?“ – sako moteris.

Praradus turtus, gyvenimas pasikeitė visiškai. Grįžtančios iš darbo Aušros laukia vyras. „Apsikeitėme vaidmenimis“, – šypsosi lietuvė. Moteris sako, kad ramybės dabar gal net daugiau negu tais laikais, kai apie pinigus galėjo iš viso negalvoti.

„Nuomojame butą labai gražioje vietoje, prie jūros, yra daržiukas. Iš ryto atsikeli, žiūri iš balkono į savo daržą ir džiaugiesi. Jis valgyti daro, indus plauna“, – „Emigrantams“ pasakoja Aušra.

Vyresnis jos sūnus jau seniai sukūręs šeimą ir gyvena savarankiškai. O jaunesnysis šiuo metu yra Lietuvoje, kur netrukus baigs mokyklą.

Grįžusi iš Lietuvos savo namų jau neberado

O dabar persikelkime į praeitį. Į dienas, kai Aušra tik atvyko į Graikiją. Tokios skausmingos, bet ir romantiškos emigracijos istorijos kažin ar esate girdėję. Vyro firmos bankrotas – ne pirmas kartas, kai Aušra prarado viską. Ir Graikija – ne pirma užsienio šalis, kurioje moteris apsigyveno. Ši istorija prasidėjo Moldovoje, šalyje, kur gyveno pirmasis lietuvės vyras. Deja, santykiai nenusisekė – pora išsiskyrė, ir Aušra liko viena su mažamečiu vaiku. Ir jei ne itin skaudi nelaimė, galbūt ten ji būtų ir toliau gyvenusi, nepaisant to, kad vienai auginti sūnų svetimoje šalyje tikrai nebuvo lengva.

Pavargusi nuo gausybės rūpesčių, vieną vasarą vieniša mama išvyko pailsėti į Konstantą – kurortą Rumunijoje prie Juodosios jūros. Ten ji ir susipažino su savo dabartiniu vyru.

„Nei angliškai, nei graikiškai aš nemokėjau kalbėti. Mes šnekėjomės be žodžiu. Pasižiūrėjome į akis, akys susitiko, ir prasidėjo romanas. Jam dar buvo nepatogu prie manęs prieiti, jis prašė draugų, kad prieitų ir išklausinėtų apie mane. Susipažinome, aš jau buvau išsiskyrusi, jis irgi išsiskyręs. Ir išvažiavome kiekvienas namo“, – pasakoja Aušra.

Tuo metu vyresniajam Aušros sūnui buvo vos aštuoneri. Mama jam buvo daug pripasakojusi apie Lietuvą – gražią šalį, kurioje ji užaugo. Kažkodėl vaikas visai nenorėjo mokytis moldavų kalbos. O apie Lietuvą tik kalbėjo ir kalbėjo.

„Kaip tik tuo metu atsidarė Lietuvoje, Vilniuje, mokykla „Lietuvių namai“. Sužinojau apie tą mokyklą ir sakau: vaikeli, jeigu tu nenori mokytis moldavų kalbos, tau teks išvažiuoti“, – sako moteris.

Aušra sukrovė pilnus lagaminus daiktų ir su sūnumi išvažiavo į Lietuvą, kur jis netrukus turėjo pradėti mokslus ir naują gyvenimą. „Kažkaip jaučiau, kad greitai jo nepamatysiu, tai labai sunku buvo atsisveikinti“, – prisimena ji. Aušra palydėjo sūnų į pamokas ir išvažiavo atgal į Kišiniovą. Tuo metu jos namai ten veikiausiai jau liepsnojo.

„Grįžau atgal ir neradau namų: apvogti ir padegti“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sakė lietuvė.

LRT stopkadras

Į Graikiją įvažiavo be dokumentų

Tada su savo būsimuoju antru vyru Aušra dažnai bendraudavo telefonu. Bendraamžį graiką lietuvė mylėjo, galvoje kirbėjo mintis apsigyventi Graikijoje. Juk verslininkas nuolatos jai rodydavo dėmesį.

„Kai aš grįžau iš Lietuvos ir neradau namų, tiesiai iš geležinkelio stoties jam paskambinau ir sakau: užmiršk mane, nebeieškok, man atsitiko kai kas, apie ką nenoriu pasakoti. Mažai mes buvome pažįstami. Nenorėjau jam užkrauti savo rūpesčių“, – prisimena Aušra, tačiau nelaimės akivaizdoje palyginti neilgai pažįstamas žmogus padarė viską, kad padėtų bėdos ištiktai lietuvei. To jaudinančio pokalbio telefonu emigrantė nepamirš visą gyvenimą.

„Jis sako: surask autobusą ir važiuok iš ten. Aš sakau: atsiprašau, sudegė mano dokumentai, aš pinigų neturiu, namai apvogti, netgi apatinių drabužių neturiu persirengti. Jis sako: nieko, važiuok. Tai aš ir išvažiavau“, – pasakoja lietuvė.

Aušra nelabai tikėjo, kad jai pavyks įvažiuoti į Graikiją be dokumentų. Anksčiau ji pirkdavo drabužius Turkijoje ir pardavinėdavo Moldovoje, todėl puikiai žinojo, kaip akylai autobusų keleivius tikrina pasieniečiai.  

„Aš autobuse sėdėjau, manęs niekas nepaprašė išeiti. Jis su visais susitarė. Štai ką reiškia meilė. Jis susitarė su kažkokiu žmogumi iš valdžios“, – sako Aušra.

Nauja kalba, nauji žmonės. Juk būsimas vyras buvo vienintelis, kurį Atėnuose Aušra pažinojo, o lietuvių tuo metu Graikijoje gyveno vos vienas kitas.

„Aš pastojau iš karto. Gimus vaikui, jau buvo lengviau“, – pasakoja emigrantė.

Kai pirmą kartą emigravo, Aušrai buvo vos septyniolika metų. „Man juokinga, kai žmonės per penkerius metus Anglijoje pamiršta lietuvių kalbą“, – sako moteris. Ji pasirūpino, kad emigracijoje užaugę jos sūnūs kalbėtų ne tik graikiškai, bet ir lietuviškai. Ir pati vis pagalvoja apie grįžimą į gimtinę. Juk ir ten jos namai.

Moldovoje Aušra niekad taip ir nepritapo. O štai Graikijoje sako, kad jaučiasi tarytum namuose. Kaip ir Lietuvoje, kur kartais nuskrenda atostogų.

Daug nelaimių mačiusi moteris lietuvius ragina dažniau nusišypsoti ir labiau vertinti tai, ką turime.

„Man visur gerai ir visada. Aš toks žmogus, kad man reikia eiti į priekį. Mane įtikino gyvenimas, kad nėra beviltiškų situacijų. Visada yra išeitis“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ sakė lietuvė.

„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.20 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...