captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichologė D. Gailienė: neapsigaukime – savižudybės Lietuvoje niekam nerūpi

Aktorius Arūnas Sakalauskas mano, kad viena pagrindinių lietuvių savižudybių priežasčių – bendras visuomenėje vyraujantis nusivylimas. Jam pritaria ir Vilniaus universiteto profesorė, psichologė Danutė Gailienė. Esą tyrimai rodo, kad būtent Baltijos šalyse ekonominė šalies padėtis ir vyraujanti atmosfera stipriai lemia savižudybių rodiklius. Tačiau profesorė pastebi esminę problemą – Lietuvoje gąsdinanti savižudybių statistika iš tikrųjų niekam nerūpi.
 
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
Apie jau daug metų nemažėjančius lietuvių savižudybių rodiklius, priežastis ir galimus sprendimus – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ suaktoriumi A. Sakalausku, „Jaunimo linijos“ vadovu Puliumi Skruibiu ir psichologe, Vilniaus universiteto profesore Danute Gailiene. 
 
– Antradienį Katedros aikštėje vyko akcija, skirta atkreipti dėmesį į skaudžią šalyje savižudybių problemą. Minutei laiko ant aikštės grindinio sugulė beveik 1000 žmonių – tiek, kiek kasmet lietuvių pasitraukia iš gyvenimo. Pone Arūnai, kodėl jūs apskritai surengėte tokią akciją?
 
– Todėl, kad man atrodo, jog ši situacija jau pasiekė kritinę ribą. Iš gyvenimo jau pasitraukė aštuoni mano asmeniškai pažįstami žmonės: keli kolegos, keli labai artimi draugai. Man atrodo, tai yra per daug, ir aš negaliu paaiškinti šio dalyko. 
 
– Skaičiai taip pat nieko gero nesako: 2000-aisiais šimtui tūkstančių gyventojų teko 46 savižudžiai. Vėliau kasmet tas skaičius mažėjo. Dramatiškas sumažėjimas pastebimas 2005–2006 m. Tuomet, kaip pamename, daug gerų naujienų Lietuvoje: įstojome į ES, ekonomika kilo. Tačiau toliau, jau dešimt metų, yra lygiai tas pats. Profesore, kuo jūs aiškinate tai, kad jau dešimt metų situacija iš esmės nesikeičia?
 
– Kaip ji gali keistis, jeigu mes nieko nedarom? Kai savižudybių paplitimas pasiekia tokį mastą kaip pas mus, tai vien gyvenimiškom aplinkybėm to nepakeisi – jau turi būti valstybinis susirūpinimas, tikslingos, apgalvotos priemonės. 
 
– Tokių priemonių jūs dar nematote?
 
– Ne, tikrai ne. Lietuvoje dar nėra buvę tokio valstybinio plano, kuris būtų sistemingai vykdomas. Matot, sakau, kad nieko nedarom, bet nieko nedarymas taip pat atlieka savo darbą – žmonės mato tą bejėgystę, mato, kad vis dar traukiamasi iš gyvenimo, kai sunku. Mane be galo džiugina tokios akcijos, kaip antradienį vykusi Katedros aikštėje. Manau, tai yra tam tikras posūkis, kuris mums neša žinią, kad visuomenė nebenori tylėti, nebenori šitos bejėgystės, kuri truko labai daug metų ir kuri, kaip sakau, labai prisideda prie savižudybių plitimo. Gal žmonės pagaliau pradės sakyti, kad nebenori šitaip gyventi, nebenori šitaip žūti. Tai būtų irgi labai svarbu. 
 
– Kiti taip pat svarbūs skaičiai – tai valstybės skiriami pinigai. Švietimo ir mokslo ministerija savižudybių prevencijos programoms šiemet skyrė 183 tūkst. Eurų. Tai yra Valstybės biudžeto ir ES paramos lėšos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apmoka gyventojų skambučius į psichologinė pagalbą. Tam iš valstybės biudžeto skiria 262 tūkst. Eurų. Sveikatos apsaugos ministerijos biudžete psichikos sveikatos priežiūrai apskritai skirta 50 mln. Eurų, bet tikslingai vien savižudybių prevencijai – tik 115 tūkst. Eurų. Iš tų lėšų, kaip suprantu, buvo įkurtas naujas savižudybių prevencijos skyrius prie Psichinės sveikatos centro. Pone Skruibi, jūs antradienį sustabdėte savo dalyvavimą Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupėje dėl savižudybių prevencijos. Kodėl?
 
– Netikiu ta sistema. Tai yra antras kartas, kai aš dalyvauju tokioje darbo grupėje. Šioje darbo grupėje dalyvauju nuo sausio mėnesio ir iš arti mačiau, kaip vyksta darbas. Mes iš tikrųjų teikėm konkrečius siūlymus tiek psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimui, tiek savižudybių prevencijai, tačiau konstruktyvios diskusijos apie tuos pasiūlymus, deja, nebuvo. 
 
– Kokie buvo tie siūlymai?
 
– Jeigu kalbame apie savižudybių prevenciją, tai buvo trys siūlymai. Pirma, kad kiekvienas žmogus, kuris mėgina nusižudyti, gautų trumpalaikę psichologinę pagalbą, nes šiuo metu tai nėra užtikrinama – kai kurie gauna, kai kurie ne. Antras siūlymas – prieinama emocinė parama skambinant telefonu. Dabar ji nėra prieinama pakankamai. Mūsų linijoje savanoriai pajėgia atsiliepti į maždaug vieną iš keturių, penkių skambučių. Trečias siūlymas – kad būtų apmokami visos Lietuvos seniūnijų darbuotojai kaip atpažinti savižudybių riziką ir ką tuo metu daryti. Mes tai išbandėme Kupiškio rajone ir tai tikrai neblogai suveikė. Nes būtent kaimuose, rajonuose savižudybių skaičius yra didžiausias. Ir galima daug labiu padėti, kai žmonės vieni kitus pažįsta, atpažįsta riziką ir gali greitai reaguoti – nukreipti pas psichologą, informuoti artimuosius ar tiesiog pasikalbėti su tuo žmogumi. 
 
– Yra įkurtas atskiras Savižudybių prevencijos skyrius prie Psichikos sveikatos centro. Ką jis veikia?
 
– Manau, kad Sveikatos apsaugos ministerija per Psichikos sveikatos centrą turėtų sudaryti strategiją ir tų labai konkrečių veiksmų planą. Duoti labai konkrečias užduotis tam atsiradusiam savižudybių prevencijos biurui. Pavyzdžiui, pagal labai konkrečius roduklius vertini biuro veiklą: kiek žmonių kreipėsi, ar jie patenkinti suteikta pagalba, kiek žmonių kreipėsi pakartotinai. Reikia daryti tai, ką versle žmonės jau labai seniai gerai išmoko –jeigu nori kažko pasiekti, turi stebėti kaip tau sekasi. Dabar, kai aš girdžiu apie savižudybių prevencijos biuro tikslus: rinkti informaciją, ją analizuoti ir koordinuoti veiklą, tai aš suprantu, kad mes po dešimties to „rinkimo, analizavimo ir koordinavimo“ metų vis dar negalėsime pasakyti, ar pakankamai surinkom, ar pakankamai išanalizavom. 
 
– Arūnai, kokios jums išvados peršasi klausant kolegų?
 
– Aš nesu profesionalas šios srities, bet aš turiu nuomonę, kodėl tie skaičiai tokie pasidarė – nes niekas nesikeičia. Mes pradėjome buksuoti, buksuoja visa Valstybė. Žmonės nusivylę, jie niekuo nebepasitiki, jie nepasitiki politikais, partijomis. Vyrauja bendra nusivylimo nuotaika. Kiek pavyzdžių nuolat matome ar skaitome, kai, pavyzdžiui, žmogus su 22 mln. lieka sausas – gryni pinigai, o buhalterė „išprotėjusi“. Žmonės mato, kad dažnai yra taikomi dvigubi standartai, ir tai liūdina. Tai skatina nusivylimą. 
 
– Profesore, yra tiesos tame, ką sako A. Sakalauskas? Savižudybių skaičius priklauso nuo bendros visuomenės nuotaikos?
 
A. Sakalauskas: Taip, ir tai ypač aktualu Baltijos šalyse. Kitose šalyse dažnai svarbūs kiti rodikliai, tačiau Baltijos šalims būtent bendra atmosfera, nuotaika ir gyvenimo kokybė turi didžiausios įtakos. Ryškiausias savižudybių rodiklio kritimas Baltijos šalyse buvo tuomet, kai prasidėjo sąjūdis, pertvarka. Tie žemi rodikliai laikėsi kelis metus. Ir tie sumažėję rodikliai po įstojimo į ES dar kartą rodo, kad savižudybių skaičius priklauso nuo bendros atmosferos visuomenėje.  Manau, problema pagrindinė yra ta, kad niekam iš tiesų nerūpi. Kad ir tie trys Pauliaus Skruibio pasiūlymai. Niekas nesako, kad jie yra patys teisingiausi, bet mes niekada nesėdome ir nesitarėme: toks modelis galimas ir toks galimas – kokį išsirinksim? Tikro susirūpinimo nėra, todėl ir sistemingo darbo nėra. 
 
P. Skruibis: Aš tikrai tikiu ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad savižudybių situaciją galime pakeisti. Manau, mes tiesiog turime nepaleisti tos minties, kad tai įmanoma padaryti. Ir ne tik įmanoma – mes turime tai padaryti, o ne pasinerti į bejėgiškumą. Tik tikrai ne taip, kaip darome dabar – to neužtenka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...