captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pabėgėlių integracijos Lietuvoje planas pagal VRM ministrą

Bendrijos vidaus reikalų ministrai (VRM) antradienį Liuksemburge svarstys Europos Komisijos siūlymą perskirstyti dar 120 tūkstančių pabėgėlių, nes dabar sutarta tik dėl 40 tūkstančių. Vyšegrado šalys ir Lietuva nesutinka, kad būtų nustatytas nuolatinis privalomas migrantų paskirstymo mechanizmas. Kai kurie Lietuvos europarlamentarai kritikuoja tokią Lietuvos poziciją, teigdami, kad ne su tomis šalimis ji bičiuliaujasi, mat patys, būdami nuolatiniai prašytojai, galime susidurti su panašia pozicija, kai įtakingos bendrijos šalys liks kurčios mūsų prašymams. Beje, Vokietija jau įspėjo, kad tos šalys, kurios nesutinka su pabėgėlių kvotomis, gali netekti dalies Europos Sąjungos finansavimo. Kita vertus, tai, kaip Lietuvos pareigūnai ir vadovai komentuoja pabėgėlių priėmimo, integracijos ir solidarumo klausimus, rodo, kad aiškios artikuliacijos vis dėlto nėra. Šią savaitę vidaus reikalų ir užsienio reikalų ministrai sakė, kad pabėgėliai – didelis iššūkis Lietuvai. Tuo metu premjeras pranešė, kad nėra jokios rizikos. „Savaitėje“ vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

– Sutikite, kad blaškymosi, kai prasidėjo kalba apie pabėgėlius, Lietuvoje buvo daug.

– Aš manau, kad mes pasiblaškėme vien dėl to, kad visų mūsų ir kiekvieno Taryboje (ES vidaus reikalų ministrų), kai dalyvauji, vienintelis klausimas būna „kiek“? Situacija iš tikrųjų kinta, ji yra dinamiška. Neturėtų būti „kiek“, turėtų būti principai, ar mes apskritai dalyvaujame, kokiu būdu, ar mes matome tai, kaip problemą, ar mes ją sprendžiame, ar sakome, kad čia ne mūsų problema. O tas „kiek“ jau yra gerokai po to, nes tai yra ne pagrindinis dalykas. Keistai skamba klausimas, tai kaip čia dabar viskas bus? Visi mūsų teisės aktai yra sutvarkyti taip, kad ir šiandien veikia pabėgėlių priėmimo mechanizmas, tik mes turime kitus skaičius. Iššūkis iš tikrųjų yra ne dėl to, kad mums reikės iš naujo sukurti teisinę bazę, kardinaliai ją pakeisti, bet kiekis. Ar mes susidorosime su tokiu iššūkiu. Tai čia yra esminis dalykas.

– Pabandykime dabar pamodeliuoti. Man vis tiek labai smalsu sužinoti, kaip tai atrodys.

– Gerai, pabandykime kol kas, kaip sakote, pamodeliuoti.

– Jūs sakote, pirmas dalykas, Lietuva atsirinks tuos pabėgėlius, kurie greičiausiai galėtų būti čia integruoti.

– Patikslinu – Lietuva aktyviai dalyvaus atrankos procese.

– Aktyviai dalyvaus, bet kaip tai atrodys? Tai vergų turgus? Nes skamba keistai – jeigu jis tinka, tai paimsime, jei ne, tegu eina sau, o jeigu jis niekam netinka, kas tada?

– Mes galime pamodeliuoti pagal tai, koks mechanizmas dabar yra. Graikijoje ir Italijoje yra formuojami karštieji taškai – pirminiai pabėgėlių surinkimo punktai. Prasideda ta pirminė procedūra, kuri yra numatyta, atskirti ekonominius pabėgėlius ir tuos, kam reikalinga teisinė apsauga. Ekonominiai pabėgėliai neturi galimybės gauti pabėgėlio statuso, todėl turi būti efektyvus grąžinimo arba readmisijos mechanizmas – jie yra išsiunčiami. Ta dalis, kuri pagal pirminį vertinimą gali pretenduoti į šį statusą, yra perkeliama į kitą stovyklą, pavyzdžiui, iš Graikijos salų į žemyninę Graikiją. Ten įsijungia šalys narės, kurios nori dalyvauti atrankoje. Mes esame suformavę ekspertų grupę, kuri ten nuvyks ir dalyvaus atrankos procese. Kokiais kriterijais mes galėsime vadovautis? Mes keliame pagrįstus kriterijus. Pirmiausia, mes turime orientuotis į tuos, kurie labiausiai socialiai pažeidžiami, tad natūralu, kad tai bus šeimos, moterys, vaikai. Kitas dalykas –nacionalinis saugumas. Kad į Lietuvą tikrai nepatektų žmogus, kuris vienokia ar kitokia forma gali grėsti nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, daryti nusikalstamas veikas ir panašiai. Tada galbūt galima žiūrėti ir tų pačių žmonių norą, ar Lietuva jiems yra priimtina, patraukli, nors yra pozicija, kad pabėgėlis negalės rinktis, į kokią šalį norės važiuoti. Kitas dalykas, yra žmonių grupė, kuriems būtų lengviau pagal savo kultūrinį suvokimą integruotis į mūsų bendruomenę, jokiu būdu neskirstant jų pagal religiją, nes tai jau būtų diskriminacinis požiūris.

– Atsirinkom. Dabar jie atvažiuoja į Lietuvą. Ir atvažiuoja į Ruklą – iš pradžių sakėte, kad pusei metų, dabar sakote trims mėnesiams, o kiek iš tiesų?

– Pagal mūsų įstatymus, Rukloje integracija gali būti iki vienerių metų. Tačiau mes kalbėjome tuomet, kai turėjome 325 žmones, kuriuos turėtume integruoti per du metus. Šiandien mes turime kitą skaičių, vadinasi, Rukloje terminai turi trumpėti – tai yra bendras visų sutarimas ir dėl kitos labai svarbios priežasties. Rukloje ta bendruomenė gyvens atskirai. Jeigu norime sėkmingai juos integruoti, mes turime suteikti dvi galimybes. Pirmiausia, kuo greičiau įsilieti į darbo rinką. Pilnus, pabėgėlio statusą patvirtinančius dokumentus ir laikiną leidimą gyventi jie gaus (kadangi procedūras pradėsime jau užsienyje, o pabaigsime Lietuvoje) per 24 valandas, kai jie atvyks į Lietuvą. Ir, matyt, suteiksime jiems galimybę iš karto darbuotis. Jeigu iš karto bus galimybė integruoti į darbo rinką, jis Rukloje laiko nepraleis, arba ta šeima, nepraleis nė dienos iš principo, arba porą dienų. Tada iš karto į bendruomenę. Čia reikia pabrėžti – kai kas sako, kad jie pretenduos į socialinį būstą. Nieko panašaus, jie gaus išmoką būsto nuomai. Tiems, kuriems nebus galima pasiūlyti galimybės iškart darbuotis, yra numatyti trys mėnesiai. Tada integracija prasideda per savivaldybę.

– Su kokiomis savivaldybėmis konkrečiai yra kalbama, kur jie bus orientuoti?

– Integracija yra socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija, bet mes tikrai dalyvaujame ir kalbamės. Kiek žinau, kolegė buvo surinkusi savivaldybių merus, kurių požiūris yra įvairus. Iš pradžių mes turėtume orientuotis į tas savivaldybes, kurios yra draugiškai ir palankiai nusiteikusios. Būdamas Alytuje kalbėjausi su vietos savivaldybės atstovai. Tuomet dar kiti skaičiai buvo, bet labai profesionaliai ir pats meras, ir administracija teigė, kad gali priimti dvi–tris šeimas galime, nes yra daug laisvų darbo vietų. Taip pat Kaišiadorių meras buvo atvykęs, jis taip pat nemato jokios problemos.

– Dabar dėl darbo – ar yra kažkokios įmonės, su kuriomis konkrečiai kalbama, kurios galėtų juos priimti?

– Tai nėra mūsų ministerijos kompetencija, bet yra kalbama su įmonėmis. Ir tuos siūlymus, kuriuos aš gaunu, persiunčiame kolegoms į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Ten sakoma, kad mums reikia 25 tokių darbuotojų, 5 tokių, mes tiek galime šiandien priimti. Jų labai laukia paslaugų sfera ir gamyba.

– O mokyklose vaikai, nes jūs sakėte, kad ir orientuosimės į tokias šeimas, kurios su vaikais, kas juos mokys, juk lietuviškai jie turbūt nemokės?

– Čia yra švietimo klausimas, bet tikrai neturime mes kurti, ir, manau, nekursime specialių klasių, nes tai būtų kelias į niekur. Po pirmųjų vaikų gautų kalbos įgūdžių, jie po dviejų mėnesių pradės ne tik patys kalbėti, bet ir tėvus mokyti lietuvių kalbos. Bus iššūkis, kaip sakiau, bet niekas nesakė, kad bus lengva. Mes šiandien turime tą skaičių, kurį turime integruoti per du metus, kas, manau, yra tikrai nemažas iššūkis yra. Jeigu mes startuosime sėkmingai, tada bus vienas rezultatas, bet šiandien negalime pasakyti bus sėkmės ar nesėkmės istorija.

– Ačiū, pone ministre, už pokalbį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...