captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vergovę patyręs lietuvis: kai išveždavo dirbti, niekada nežinodavome, kada grįšime namo

Kelios paros be jokio poilsio, kai nusnūstama tik autobusiuke važiuojant iš vienos fermos į kitą. Jokios galimybės nusiprausti ir pasikeisti drabužių. Be priežasties atimama alga. Visa tai Anglijoje patyrė lietuvis Laurynas Kelpša, dabar su buvusiais darbdaviais kovojantis teisme. Jis savo istorija pasidalijo su LRT TELEVIZIJOS laida „Emigrantai“.
Laurynas (reportažo stopkadras).
Laurynas (reportažo stopkadras).

Kelios paros be jokio poilsio, kai nusnūstama tik autobusiuke važiuojant iš vienos fermos į kitą. Jokios galimybės nusiprausti ir pasikeisti drabužių. Be priežasties atimama alga. Visa tai Anglijoje patyrė lietuvis Laurynas Kelpša, dabar su buvusiais darbdaviais kovojantis teisme. Jis savo istorija pasidalijo su LRT TELEVIZIJOS laida „Emigrantai“.

Griežtojo, dažnai prieš emigrantus pasisakančio premjero Davido Camerono vadovaujama Anglija jau įpratusi, kad atvykėliai iš Rytų Europos jų šalyje dažniausiai būna kritikuojami. Tik ne šį kartą. Dabar anglai rausta iš gėdos – du vietiniai ūkininkai Jacqueline ir Darrellas Houghtonai teisme kaltinami prekyba žmonėmis.

Rezonansinė byla tiesiai šviesiai vadinama pirmuoju vergovės XXI amžiuje atveju šioje šalyje. Jei prokurorai ir nukentėjusių asmenų – buvusių vištgaudžių – advokatai įtikins teisėją, tai bus unikalus atvejis Vakarų Europoje. Įrodymas, kad net ir išsivysčiusiame Vakarų pasaulyje pasitaiko vergovės atvejų.

Pagrindiniais šios istorijos dalyviais tapo mūsų tautiečiai. Byloje – aštuonios lietuviškos pavardės: septynių nukentėjusių ir vieno kaltinamojo, prisidėjusio prie įtariamų vergvaldžių veiklos.

Visą Didžiąją Britaniją sukrėtusi vištgaudžių istorija jau bemaž mėnesį aptarinėjama didžiausiuose šalies dienraščiuose, svarbiausiose žinių laidose.

Kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, skandalas – didelis, o atvirai apie jį kalbančių – nedaug. Kaltinamieji slepiasi ir tikisi, kad viskas tyliai pasibaigs. Dauguma nukentėjusių dar labiau bijo reikštis, nes galvoja galintys sulaukti keršto.

Tik 23 metų telšiškis Laurynas Kelpša sutiko bendradarbiauti su vietos žiniasklaida. O šį kartą – ir duoti išskirtinį interviu „Emigrantų“ laidai.

Žadėjo ir gerą algą, ir padorias gyvenimo sąlygas

Lietuvis po patirtų žiaurumų vis tiek liko gyventi Anglijoje. Tačiau nutuokdamas, kad jo drąsa ir liudijimai prieš buvusius vadovus gali skaudžiai atsiliepti, slapstosi. Lauryno buvimo vieta žinoma tik artimiausiems giminaičiams ir byloje jam atstovaujantiems advokatams.

„Dauguma žmonių, su kuriais būna taip pasielgta, išvyksta į Lietuvą, viską pamiršta, niekas nieko nebeieško. O tokie žmonės, kaip Edikas, Jacqueline ir Darrellas, toliau sėkmingai daro tą patį. [...] Man buvo patarta geriau nevykti, jeigu norime viską įrodyti“, – pasakoja Laurynas.

Su Laurynu „Emigrantų“ kūrėjai susitiko nedideliame kurortiniame miestelyje Šiaurės vakarų Anglijoje, visai netoli to, kuriame jis dabar gyvena. Daugiausiai šiose apylinkėse atostogauja senyvo amžiaus britai, o emigrantų beveik iš viso nebūna. Lauryno čia niekas nepažįsta, todėl dėl savo saugumo jis ramus.

„Iš Lietuvos sugalvojau išvažiuoti, nes [tikėjausi, kad] gal kur nors geriau pasiseks, ir atsidūriau Jungtinėje Karalystėje. [Lietuvoje] atlyginimas kaip ir geras buvo, nes tuo metu statybose buvo galima uždirbti nemažus pinigus, bet man tiesiog patinka keliauti, patinka naujovės“, – sako emigrantas.

Į Angliją, Kento grafystėje esantį Maidstoną, Laurynas atvyko 2010 metais, būdamas vos 18 metų. Internete suradęs suviliojusį darbo skelbimą vaikinas susižavėjo mintimi per keletą mėnesių uždirbti solidžią pinigų sumą.

Būsimas darbdavys tuo metu skelbė, kad fiziškai stiprūs lietuviai reikalingi pagalbiniam darbui įvairiuose ūkiuose. Žadėjo ne tik gerą atlyginimą, bet ir padorias gyvenimo sąlygas bei transportą iš Lietuvos, o vėliau ir atgal.

„Skelbime buvo rašoma: reikalingi vištų gaudytojai, atlyginimas – nuo 200 iki 350 svarų, apgyvendinimas kambariuose po vieną, du žmones, galima pasirinkti gyventi vienam arba su kitu žmogum, nuomos kaina – 40 svarų per savaitę. Atrodė visai patrauklu, na, ir sugalvojau važiuoti. [...] [Vištų gaudymas] nuskambėjo kažkaip juokingai, negalvojau, kad bus tiek žiaurus ir pavojingas darbas“, – pasakoja emigrantas.

Kad darbo sąlygos nesaugios, įsitikino pirmą dieną 

Laurynas neslepia – vos atvykęs į Maidstoną iškart girdėjo perspėjimus, kad nieko gero čia nesitikėtų. Tačiau jaunam, entuziastingam vaikinui atrodė, kad visus sunkumus įveikti lengva, reikia tik noro.

„Atvažiavome į Angliją ir sustojome prie namo, sako – čia tu gyvensi. Pasiėmiau daiktus, nuėjome, viskas gerai: svetainėje – dvi lovos, ant vienos guli vaikinukas, iš viršaus dar du nusileidžia. [...] Darbininkų namas. Ten nelabai prižiūrėta, nelabai tvarkinga. Vairuotojas išvažiavo, mes pasilikome, man papasakojo apie darbą, bet ten tokie ir darbininkai buvo...

Vėliau grįžo jaunimo kompanija, kuri irgi gyveno tame name, mes su jais pasikalbėjome, sako – darbas yra labai sunkus, rankose reikia nešioti po 15–20 kilogramų, didelės distancijos. Sakau – pabandysim, pažiūrėsim. Viskas, ką pasakojo, pasirodė esant tiesa“, – savo istorija su „Emigrantais“ dalijasi Laurynas.

Vaikinas sako, kad tų vištų fermų, kuriose jam teko pabuvoti, būklė yra tragiška. Jose nesilaikoma nei higienos, nei darbo saugos normų. Tą jis suprato jau pačią pirmą darbo dieną.

„Nuvažiavome į fermą, kai jau buvo sutemę, nes išvažiavome gal ketvirtą valandą vakare. Pastatas, „fūros“ laukia, sako – čia mes dirbsim. Įeinam į vidų, ten pilna vištų, antro aukšto grindys medinės. Kai pasakojo, kad viskas lūžta, netikėjau, bet pirmą dieną pats pamačiau, kai vienas žmogus įlūžo su viena koja aukščiau kelio. [...] Tokias skyles uždengdavome medienos pluoštais“, – prisimena lietuvis.

Gaudyti vištas vaikinas išmoko labai greitai, užteko vos poros valandų, praleistų su jau patyrusiais gaudytojais.

Lauryno ir kitų lietuvių sugaudytos vištos keliaudavo į mėsos perdirbimo fabrikus, o iš jų – tiesiai į didžiausius Anglijos prekybos centrus „Tesco“, „Sainsbury`s“, ASDA ir kitus, taip pat ir į greito maitinimo restoranus. 

„Kai šviesu, vištas pagauti yra labai sunku, tiesiog gali būti labai apdraskytas. Gaudant vištas gali būti, kad višta apsisuks, pašoks ir tiesiai tau į veidą. Man pačiam taip yra buvę. Man yra apdraskiusios rankas, veidą. Esu ir nugriuvęs fermoje“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.  

Ne vienas darbininkas po savo pamainos bėgdavo vemti, daug kam įsiskaudėdavo galvą. Bet dėl šių dalykų jie niekada nesiskundė. Jiems tai atrodė įprastos darbo sąlygos.

„Kiekvienoje fermoje yra amoniako kvapas. Jis susidaro nuo vištų išmatų. Dažniausiai su dideliais jo koncentratais susidurdavome mėsinių vištų fermose. Ten būdavo labai dideli koncentratai ir vištos būdavo labai didelės. Kvapas – labai stiprus, išėjus į lauką kartais būdavo sunku ir gryno oro įkvėpti, skaudėdavo“, – prisimena Laurynas. 

Numigdavo tik autobusiuke

Vištgaudžių kompanija, kuriai dirbo Laurynas, priklausė pagyvenusiai britų porai. Tačiau jie patys prie samdinių neidavo. Visą juodą darbą atliko lietuvis, prisistatęs Ediku.

Pirmąją darbo dieną brigadininkas tikrindavo, kiek jėgų turi naujokai. O nuo pasiekto rezultato priklausė ateitis. Silpnesni pasilikdavo viename ūkyje, stipresni buvo vežami į specialų, kaip paaiškėjo vėliau, „vergų“ namą.

„Ten nuvykus jau prasidėjo rimti ir sunkūs darbai. Išvažiuodavome dirbti po tris, po keturias dienas. Mes važiuodavome po fermas gaudyti vištų. Įsėsdavome ir niekada nežinodavome, kada grįšime namo. Niekada to nebuvo įmanoma žinoti. Na, išvažiuojame sekmadienį, galime grįžti anksti pirmadienio rytą, galim grįžti anksti trečiadienio rytą ar vėlyvą ketvirtadienio vakarą. Miegodavome autobusuose. Kol autobusiukas važinėja, mes miegam. Atvažiuojame į darbo vietą, mes dirbame“, – patirto išnaudojimo detales atskleidžia Laurynas.

Nenormuotos darbo valandos – po 18, kartais net 20 valandų per parą. Iš vienos vištidės tiesiai į kitą.

„Atvažiavome į fermą, dirbome 8 valandas, turėjome dviejų valandų pertrauką, kol nuvažiavome iki kitos fermos. Tada dirbome vėl 8 valandas. Atidirbome, vėl į autobusiuką. [...] Ir taip susidėjo apie tris paras.

Dviejų valandų miegas autobusiuke, [kol važiuoji], ar pusantros valandos, nes dar užvalgyti nori. Autobusiuke nėra taip lengva užmigti. Nusnūsti ir vėl dirbti“, – vergovės baisumus prisimena Laurynas.

Pasak lietuvio, jie atrodė ne kaip žmonės, o priminė zombius iš siaubo filmo, bet niekam tai nerūpėjo.

„Mes visą laiką būdavome su tais pačiais drabužiais, nes nebūdavo galimybės persirengti. Dušo irgi nebuvo, nebent grįždavom namo porai valandų – kas spėja, tas spėja nusimaudyti, o kas nespėja, tas nespėja, nes namas yra pritaikytas gyventi trijų, keturių žmonių šeimai, o gyvena septyni, aštuoni, devyni suaugę vyrai“, – „Emigrantams“ pasakoja Laurynas. 

Lūžus šonkauliams, norėjo išmesti į gatvę 

Įprasta, kad į užsienį dirbti išvykę lietuviai patys prašo kuo daugiau darbo valandų – juk už kiekvieną papildomą mokami pinigai. Bet tik ne šiuo atveju. Vištgaudžiai prašė poilsio, ne kartą bandė atsisakyti važiuoti į pamainą. Bet tokie prieštaravimai įsiutindavo vadovus, jie grasindavo atleisti ir nesumokėti to, ką samdiniai jau būdavo užsidirbę.

„Žmonės, [jei atsisakydavo], būdavo parvežami, leisdavo daiktus susidėti, jeigu dar leisdavo, ir spirdavo į gatvę. [...] Žodis „ne“ neegzistavo. Aš buvau susilaužęs šonkaulius ir pats kreipiausi į medikus. Atvykus Edikui, pasakiau, kad negaliu dirbti, nes šonkaulius susilaužiau. Tai, sako, rinkis daiktus ir varyk. Paprašiau dviejų savaičių atlyginimo. Jis sako – ne, negausi, eik, rinkis daiktus. Galvoju – ką aš čia su juo ginčysiuosi, išeisiu, vis tiek anglų kalbą jau buvau pramokęs gana neblogai, rasiu [kitą darbą], išsisuksiu iš šios padėties.

Nuėjau dėtis daiktų ir mane kviečia bendradarbis, sako – nusileisk į apačią, nori su tavimi pakalbėti. Nusileidau, sako – parodyk kokį lapą iš ligoninės, dar ką nors, kad esi susilaužęs. Aš to lapo negavau, bet gavau vaistų, ant kurių rašo vardą, pavardę, kada išduota. Parodžiau jam, sako – labai stiprūs vaistai, gerk tik po valgio, duodu dvi dienas pasiilsėti. Ir atgal į darbą su lūžusiu šonkauliu“, – pasakoja lietuvis.

Dvi dienas pasigydęs Laurynas vėl ėmė gaudyti vištas. Per skausmus, sukandęs dantis, bet darė tai, kas liepta. Tą matę kiti darbininkai tylėjo. Visi tame ūkyje kovojo tik už save.

„Būdavo ir nemažai atvejų, kai žmonės tik atvažiuoja, pamato, kas yra, ir tiesiog dingsta. Daug žmonių pasikeitė ten. Aš pats turėjau minčių važiuoti jau po kelių mėnesių į Lietuvą, bet praradau pasą, pamečiau. Ir tiesiog dar nebuvau tos sistemos „įkirtęs“, kaip grįžti į Lietuvą be paso“, – teigia vaikinas.

Vergvaldžiais dabar Anglijoje vadinami ūkininkai nelegaliai dirbti pasamdytus vištaugdžius, anot Lauryno, kontroliavo griežčiau nei kalėjime.

„Būdavo ir taip, kad nubausdavo už neišplautą kavos puodelį. Arba savaitgalis... Penktadienį grįžtame iš fermų ir iki pat sekmadienio yra mūsų laisvas laikas, nedarbo dienos. Atvažiuoja tas lietuvis, Edikas, išgėręs, pamato ir sako – dėkui, vyrai, papildėt man kišenę. Apsisuka ir išeina. [Tai reiškia, kad] negausime atlyginimo. Savo laisvu laiku negalėdavom atsipalaiduoti. Negalėdavo nei draugai pas mus į namus ateiti, nes būdavo baudžiamas visas namas iš karto, visi negaudavo atlyginimo. Nebuvo galima kokį šašlyką su draugais atsisėdus pasikepti savaitgalį“, – prisimena Laurynas.

Vergovės sąlygomis išdirbo beveik metus

„Emigrantų“ pašnekovas sako, kad daug anglų naudojasi tuo, jog pasamdyti juodadarbiai emigrantai nemoka vietinės kalbos. Tuo pasinaudoję jie įveda savo, su įstatymais nieko bendro neturinčias taisykles.

„Kai pirmą kartą susitikau su Jacqueline, manęs paklausė, ar šneku angliškai. Pasakiau, kad vos vos. Ir ji pasakė, kad labai blogai. Po to aš paklausiau kitų, kodėl. [Pasirodo], todėl, kad jiems nelabai patinka žmonės, kurie šneka angliškai. Jiems reikia bukagalvių, nemokančių kalbos ir tiesiog nieko nežinančių. „Kiauro“ kaimiečio iš Lietuvos“, – sako Laurynas.

Darbininkai vištidėse nuolat buvo užgauliojami, vadovai juokdavosi, kad Anglijoje emigrantai neturi jokių teisių. Visa tai Laurynas ir jo kolegos kentėjo daugiau nei metus.

„Išdirbau maždaug metus – plius minus kelios dienos. Kai buvau pametęs pasą, tiesiog domėjausi, skaičiau daug straipsnių, žiūrėjau, ką galima daryti, kur galima kreiptis, nepuoliau iš karto, kad čia blogai. Mūšio lauke vienas – ne karys. Tiesiog išaiškinau žmonėms, kad čia yra blogai. Jie sako – na, taip, taip, ir man pavyko surinkti grupę, kuri susivienijo su manimi. Mes kreipėmės į „Citizens Advice“ biurą ir pasirodo – taip, mes buvome teisūs, ten viskas buvo blogai“, – pasakoja Laurynas. 

Visus nuskriaustuosius suvienijo lemtinga skriaudėjų klaida. Jie be rimtos priežasties nusprendė pasisavinti vištgaudžių kruvinu prakaitu uždirbtus pinigus. O to jau buvo per daug.

„Tiesiog neišmokėjo atlyginimų, visi laukė, nes buvo didžiausi to mėnesio atlyginimai. Dažniausiai, kai būdavo didžiausi atlyginimai, būdavo atimami. Gaudavo visi mažiausius. Tas lietuvis viską ten kurstydavo – pasakydavo anglams viršininkams nemokėti tam ir tam namui, ir tie nemokėdavo“, – prisimena Laurynas.

Labiausiai nuskriausti Jacqueline ir Darrello Houghtonų samdiniai surašė savo liudijimus Anglijos teisėtvarkos pareigūnams ir iš savo skriaudėjų pareikalavo atlyginti patirtą žalą.

„Kreipėmės septyni lietuviai į „Citizens Advice“ biurą. Pasakė ateiti pirmadienį – bus pokalbis. Kai nuvykome, jau laukė Kento policijos pareigūnai, tam tikrų įmonių darbuotojai, vertėjai. Surado, kur mus apgyvendinti. Vienus išvežė į vieną miestą, kitus – į kitą. Išskirstė į dvi grupes“, – pasakoja Laurynas.

Į Lietuvą grįžti nesiruošia

Dvejus metus ši byla buvo neviešinama, tyrėjai rinko duomenis. Visi liudytojai buvo ir tebėra saugomi. Ir štai rugpjūčio mėnesį surinkta informacija pateko į teismą Londone.

Kol kas prieš Anglijos teismą stojo tik pagrindiniai vištgaudžių vadovai – anglai. Tuo metu skriaudiku taip pat įvardijamas lietuvis Edikas yra dingęs.

„Anglijos policija yra išdavusi tiktai vietinio arešto orderį. Europos arešto orderis iki šiol nėra išduotas, bet net neaišku, kodėl. Jo neranda. Mano manymu, jis yra Lietuvoje“, – sako Laurynas.

Visa Anglija susidomėjusi stebi šios bylos eigą. Dauguma vietinių palaiko vergais buvusius lietuvius.

„Aš pats dabar gyvenu su brite, gaunu paramos iš jos šeimos, visi sako, kad net neįsivaizduoja, kaip čia galėjo visa tai įvykti. Jie tiesiog visi šokiruoti“, – sako lietuvis. 

Kad ir kokia sunki buvo Lauryno pradžia Anglijoje, jis jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be šios šalies. Čia turi merginą, darbą automobilių plovykloje, todėl grįžti į Lietuvą nenori.

„Emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ – antradieniais 19.30 val. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...