captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkės: laimę mums teikia ne pasiektas tikslas, o jo siekimas

Net kai laimė yra kažkoks norimas daiktas, didžiausia problema tai, kad dažniausiai pasiektas tikslas džiugina labai neilgai, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ sako filosofė Milda Paulikaitė. „Pasitenkinimą teikia ne įsigytas daiktas arba ne tas tikslas, kurio siekėme ir pasiekėme, bet pats medžioklės azartas. Siekimas, nepasiekiamo tikslo įveikimas, savo paties ribų peržengimas sukelia trofėjinį džiaugsmą. Ir natūralu, kad pats dalykas, daiktas tampa tik priemone gauti adrenalino, bet jis pats iš tikrųjų didesnio vaidmens nevaidina, o, kai tas pasiekimo džiaugsmas nublanksta, ir pats daiktas eina į stalčių“, – pastebi ji.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Net kai laimė yra kažkoks norimas daiktas, didžiausia problema tai, kad dažniausiai pasiektas tikslas džiugina labai neilgai, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ sako filosofė Milda Paulikaitė. „Pasitenkinimą teikia ne įsigytas daiktas arba ne tas tikslas, kurio siekėme ir pasiekėme, bet pats medžioklės azartas. Siekimas, nepasiekiamo tikslo įveikimas, savo paties ribų peržengimas sukelia trofėjinį džiaugsmą. Ir natūralu, kad pats dalykas, daiktas tampa tik priemone gauti adrenalino, bet jis pats iš tikrųjų didesnio vaidmens nevaidina, o, kai tas pasiekimo džiaugsmas nublanksta, ir pats daiktas eina į stalčių“, – pastebi ji.

Sociologė Audronė Telešienė priduria, kad, tyrinėjant laimės suvokimą, pastebima ir netikėtų tendencijų. Pavyzdžiui, moterys dažniau sakosi esančios laimingos, išsilavinę ir jaunesni žmonės taip pat jaučiasi laimingesni, o labai įdomu tai, kad Lietuvoje ir vyriausioji karta (70 metų ir vyresni žmonės), palyginti su kitomis kartomis, taip pat yra gana laimingi.

– Laimės jausenas tyrinėja ir mokslininkai, tad gal yra vilties, kad bus galima rasti konkretesnių atsakymų, kas yra laimė. Audrone, Jūs esate duomenų analitikos dėstytoja, sociologė, ką konkrečiai tyrinėja sociologai ieškodami atsakymų, kas yra laimė dabar?

A. Telešienė: Kiekvienas žmogus tarsi turi asmeninį įsivaizdavimą, kas yra laimė. Tačiau sociologai, analizuodami tūkstančių žmonių atsakymus, kas jiems yra laimė, ar jie yra laimingi, randa labai gražių dėsningumų. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija atliko įdomų tyrimų – jie nusprendė paklausti pasaulio gyventojų, ko jiems reikia, kad jie būtų laimingi. Lietuvos gyventojai taip pat sudarė savo prioritetų sąrašą, kuriame labai gražiai rikiuojasi svarbiausios vertybės, kurių pagrindu mes kuriame savo laimę. Pirmiausia – sveikata, taip pat – išsilavinimas, bendrai gera jausena kasdienybėje, kokybiška aplinka, saugumas įvairiomis prasmėmis, galėjimas derinti darbą ir šeiminį gyvenimą. O toliau – kitos vertybės. Taigi iš esmės laimė yra galimybė kurti, plėtoti, naudotis tuo, kas kiekvienam žmogui svarbu.

– Užsiminėte apie dėsningumus visame pasaulyje. Kokie jie?

A. Telešienė: Sveikata, išsilavinimas, saugumas yra absoliučiai universalios vertybės, visuomet atsirandančios svarbiausių dalykų penketuke. Gal dar vertėtų pridėti šeimą.

– Kaip mūsų išgyvenamą laimę galėtume palyginti su kitomis šalimis ir kultūromis? Kuo mūsų socialinė ar kultūrinė aplinka ypatinga nurodant, ko mums reikia, kad jaustumės laimingi?

A. Telešienė: Jei išrikiuotume visas pasaulio šalis ir jų gyventojus pagal laimės jausmo stiprumą, Lietuva tikrai nebūtų viršuje. Mūsų laimės jausmas labai vidutiniškas – pagal 10 balų skalę lietuviai savo laimę vertina 6–7 balais. Taigi jis tikrai nėra stiprus. Nuo ko tai priklauso – didelė diskusija. Net ir 30 Europos šalių kontekste Lietuvos gyventojai atsiranda paskutiniame trečdalyje kartu su tokiomis šalimis, kaip Rusija, Ukraina, Bulgarija, Portugalija ir kt.

– Kodėl mes tokie nelaimingi?

A. Telešienė: Čia ir filosofinis klausimas. Sociologiniu požiūriu, atsakymai keleriopi. Galime kalbėti apie asmens, arba individo, lygmens veiksnius (kas lemia stipresnį ar mažiau stiprų jo laimės jausmą) ir apie makroveiksnius. Kalbant apie mikroveiksnius, stebime skirtumus tarp lyčių – įdomu, kad moterys dažniau sakosi esančios laimingos. Stebime skirtumus tarp kartų – jaunesni žmonės, be abejo, dažniausiai yra laimingesni. Nors labai įdomu, kad Lietuvoje ir vyriausioji karta (70 metų ir vyresni žmonės) taip pat yra gana laimingi, palyginti su kitomis kartomis. Išsilavinę žmonės taip pat sako esą laimingesni. Svarbu, kokioje aplinkoje gyvenama – ar tvarkingoje, kokybiškoje, švarioje aplinkoje. Svarbu yra ir pajamos, bet netiesiogiai. Makrolygmeniu svarbus šalies išsivystymo lygis. Jis susijęs su gerovės politika, plėtojama toje šalyje. Tiek šalies pajamos, tiek bendras kultūros ir išsilavinimo lygis, tiek visuomenės sveikatos lygis čia būtų svarbūs veiksniai.

– Koks filosofinis požiūris į tai, kodėl lietuviai savo laimingumą vertina kiek daugiau nei šešetu?

M. Paulikaitė: Matau žmones, kurie nori kažko daugiau, kurie žiūri į savo dabartį. Yra dalykų, dėl kurių jie džiaugiasi, taip pat yra pakankamai daug dalykų, kurių jie sakosi dar neturį ir norėtų gauti. Ir nori taip stipriai, kad mano, jog tol, kol neturi, negali jaustis laimingi. Čia gera proga paklausti, kas yra toji laimės prigimtis. Kas yra laimė? Sveikata, šeima, pinigai, suteikiantys saviraiškos galimybių. O ar neatkreipėte dėmesio, kad iš tiesų pati laimė yra daugiau reakcija į tuos dalykus? Tai yra tai, ką aš turiu. Ir ne tik tai, ką turiu, bet tai, kad man patinka, man svarbu, man yra gera turėti tuos dalykus. Nes, jei sveikata pati savaime būtų laimė, tuomet visi sveiki žmonės automatiškai būtų laimingi. O iš tiesų taip ne visai yra. Ir atvirkščiai – tuomet visi sirguliuojantys ar sunkiai sergantys žmonės niekaip nebegalėtų būti laimingi. O čia ir matome paradoksą – yra žmonių, kurie kartais, tik patyrę kažkokių sukrėtimų, tik išgirdę kokią baisią diagnozę, atsigręžia į save, permąsto vertybes ir pradeda laimę įžvelgti kituose dalykuose arba kitaip vertinti.

– Arba atvirkščiai – tie, kurie iš pažiūros turi viską, vis tiek kažkodėl nelaimingi?

M. Paulikaitė: Aš mėginčiau atskirti tai, kas teikia laimę, ir patį jausmą, kuris lydi tai, ką aš turiu, nes man labai įdomus vertinimo keitimasis. Jei žmogus, pavyzdžiui, labai smarkiai suserga, negali išeiti, dalyvauti svarbiuose renginiuose, negali savęs reikšti, tokiu atveju jis labai aiškiai įsivardija, kad sveikata yra tai, ko jam labai reikia, ir tai, ko jis labai aktyviai siekia. Taip yra su bet kuriais kitais dalykais. Jei išsikeliu tikslą, kad man reikia tam tikros pinigų sumos, kad galėčiau keliauti, dar kažką daryti, tai labai aišku ir bendražmogiška – turime tikslą, jo siekiame ir labai džiaugiamės, kai pasiekiame.

Bet man labai įdomus būtent pasiekimo aspektas. Kaip ir kiek laimės iš tikrųjų mums teikia pasiektas tikslas? Tarkim, toji pati įsigyta sveikata. Jei žmogus sveikatą įsigyja po ilgos ligos, paprastai ją ir vertina. Bet kiek sveikata realiai suteikia pasitenkinimo gyvenimu ir gyvenimo džiaugsmo kasdienybėje? Kiek procentų džiaugsmo kasdienybėje sudaro pasidžiaugimas tuo, kad, pavyzdžiui, tą dieną man nieko neskauda?

– Laimė turbūt dažnai tapatinama su gerove, gyvenimo kokybe, materialine padėtimi. Kiek iš tikrųjų kreditinė kortelė geba mus padaryti laimingus?

M. Paulikaitė: Bijau, kad labai trumpam. Pagrindinė vadinamojo sumaterialėjimo priežastis, mano požiūriu, kaip tik yra to materialumo praradimas. Nes, net kai laimė yra kažkoks norimas daiktas ir pinigai man tampa priemone jam įsigyti, didžiausia problema ne pats siekimas, pats dalykas, o tai, kad dažniausiai pasiektas daiktas džiugina labai neilgai. Todėl pačiu svarbiausiu dalyku tampa pasiekimas to, ko neturiu, ir tokiu atveju jis džiugina tol, kol švenčiamas pergalės įsigijus jausmas. Tarkim, jei įsigyjamas daiktas, mes kartais elgiamės kaip vaikai, gavę naują žaislą: mes labai džiaugiamės, žaidžiame keletą dienų, tačiau paskui tą žaislą numetame.

– Tai tarsi trumpalaikis pasitenkinimas?

M. Paulikaitė: Taip. Atkreipčiau dėmesį, kad tokiu atveju pasitenkinimą teikia ne įsigytas daiktas arba ne tas tikslas, kurio siekėme ir pasiekėme, bet pats medžioklės azartas. Siekimas, nepasiekiamo tikslo įveikimas, savo paties ribų peržengimas sukelia trofėjinį džiaugsmą. Ir natūralu, kad pats dalykas, daiktas, tampa tik priemone gauti adrenalino, bet jis pats iš tikrųjų didesnio vaidmens nevaidina, o, kai tas pasiekimo džiaugsmas nublanksta, ir pats daiktas eina į stalčių. Ne vienas žmogus susiduria su problema, kad namuose gausėja daiktų. Moterys perka drabužius: jie džiugina ne stiliumi, ne forma, ne spalva, bet naujumu, o, kai pasensta, reikia naujo drabužio. Taip yra ir su naujomis elektroninėms priemonėmis – mums reikia vis naujesnių telefonų, ir kitų daiktų.

Tą pačią tendenciją įžvelgiu visur. Galima kalbėti ir apie žmones, kurių draugystės arba meilės norime, siekiame. Viena didžiausių žavesio dedamųjų yra nepasiekiamumas. Tik pasiekę, labai džiaugiamės, bet kažkur fone ieškome naujo dirgiklio. Lygiai taip pat yra ir su kitais tikslais. Išsilavinimas – vertybė, galinti labai stipriai pakeisti mūsų gyvenimą. Bet, baigus universitetą, santykis truputėlį keičiasi, tampa daug funkcionalesnis: labai daug žmonių, baigę universitetus, įgiję išsilavinimą, paskui dirba ne pagal specialybę ir neįdarbina tų žinių – nepriverčia jų dirbti, uždirbti pinigų ir gerinti gyvenimo. Žinios nebemaitina ir nepadeda kurti laimės jausmo, nelydi per gyvenimą. Žinoma, kalbu tik apie tendencijas, jokiu būdu nekalbu apie konkrečius žmones.

– Kokią reikšmę laimei turi kasdieniai išgyvenimai, erzinantys trukdžiai, kliūtys?

A. Telešienė: Mes jau kalbėjome apie kontekstus ir dalykus, vidinius resursus. Trečias dalykas – mūsų socialiniai santykiai. LRT RADIJO pašnekovai minėjo korupciją, socialinio teisingumo klausimą. Socialinio teisingumo buvimas ir jautimas taip pat labai svarbus. Mes turime ir daugiau problemų, tokių kaip gerovės netolygumas – pajamos šalyje nėra pasiskirsčiusios tolygiai. O kuo didesnis atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų, tuo šalyje mažesnis laimės vidurkis. Turime ir kitų problemų, kurios lemia mūsų laimę makrolygmeniu. Turime daugybę kultūrinių traumų, kurios taip pat svarbios. Tai traumos, susijusios su abiem pasauliniais karais, okupacijos periodu, mūsų kultūros elementų draudimu ir panašiais dalykais.

M. Paulikaitė: Tada kyla klausimas, ką galima padaryti. Nes tam tikra prasme šie dalykai yra savotiška gyvenimo duotybė – aš gimstu tokioje šalyje, funkcionuoju tokioje visuomenėje ir kartais, pats vienas stovėdamas prieš sistemą, galiu jaustis bejėgis, nes nieko negaliu padaryti. Tada galiu tik pavydėti kitoms šalims ir sakyti – va, gimiau nelaimingoje valstybėje ir vienintelis būdas būti laimingam – nebent emigruoti į laimingą valstybę.

A. Telešienė: Lietuviams būdingas savo galios nejautimas. Tai – mano, kaip individo, kaip piliečio, galia ką nors keisti savo valstybėje. Taip pat yra pastebėta, kad laimingesni jaučiasi žmonės, kurie sako – aš galiu tai pakeisti. Kaip? Turėtume kalbėti apie savanorystę, apie kitas pilietinio dalyvavimo formas, kiek mes esame įsitraukę į bendruomenių gyvenimą.

M. Paulikaitė: Manau, kad tai pati svarbiausia kryptis, nes visi iššūkiai, kurie mus gaubia, tie patys dalykai, kurių neturime, kurie kliudo save realizuoti, yra ne vien kažkoks savaiminis negatyvus dalykas, kurį pašalinę neva jaustumės laimingi. Matau tendenciją labai negatyviai vertinti patį trūkumą, patį neturėjimą, pačią problemą, kažkokią įtampą. Tarkim, vyksta procesas, dirbu sunkų darbą ir svajoju, kaip jį pabaigsiu, švęsiu pergalę ir ilsėsiuosi (tokia orientacija į savaitgalį, atostogas, visų problemų ir įtampų pabaigą). Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į žodį „galia“. Argi mano galia kažką daryti nėra dar vienas turtas, dar vienas didžiulis ir malonumas, ir laimės šaltinis?

– Įsiminė sociologo Dainiaus Genio mintis, kad laimė yra kūrybos procesas, už kurį esame atsakingi mes patys. Kaip patartumėte stiprinti tikėjimą, kad mes patys esame atsakingi už savo laimę?

A. Telešienė: Pirmiausia ir pabandyti ką nors labai konkretaus pakeisti. Jei tau nepatinka, kaip kieme sutvarkytos šiukšlės, pabandyk ką nors padaryti pats ar, dar geriau, suburk bendraminčių grupę. Socialinėje terpėje (mūsų kuriamuose socialiniuose santykiuose ir mūsų aktyviame dalyvavime kartu su kitais) matau neišnaudotą resursą laimei.

M. Paulikaitė: Pirmiausia, užuot skaičiavę visa tai, ko neturime, pamėginkime padaryti kitaip ir pradėkime skaičiuoti tai, ką turime, įsivardykime dalykus, kurie jau yra mūsų gyvenime, kurie yra svarbūs ir teikia džiaugsmą. Raginčiau mokytis džiaugtis ir mėgautis tais dalykais, kurie yra, pavyzdžiui, ta pačia sveikata – atkreipkime dėmesį į kūną tol, kol neskauda, kol galime judėti. Galios momentas ir yra patirti jį veikiantį mankštinantis, šokant. Jei mes turime santykius, turime brangių žmonių, jei mums gera, kad jie yra, tą santykį reikia išgyventi aktyviai, patirti tuos žmones aktyviai, atsiverti jiems, daryti kažką kartu, švęsti šventes. Ir dar labai svarbu, kad vienas svarbiausių laimės ir džiaugsmo dalykų – pats ėjimą į priekį, pats siekimo procesas, kuris neįmanomas be to, kas tą siekimą įgalina.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...