captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vestuvių planuotoja: žmonės sako, kad nori atsisakyti tradicijų, bet iš tikro jų neatsisako

Nors atėję pas vestuvių planuotoją lietuviai visų pirma pasako, kad nenori tradicinių vestuvių, galiausiai paaiškėja, kad vestuvių tradicijų jie vis dėlto nori laikytis. Taip teigia vestuvių planuotoja Teresa Ulozienė. 
 
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Nors atėję pas vestuvių planuotoją lietuviai visų pirma pasako, kad nenori tradicinių vestuvių, galiausiai paaiškėja, kad vestuvių tradicijų jie vis dėlto nori laikytis. Taip teigia vestuvių planuotoja Teresa Ulozienė. 

„Kai pradedame klausti, pavyzdžiui, ar jūs norėtumėte, kad, išvažiuojant iš namų, jus palaimintų tėveliai, jie sako – taip, norėtume. Tai jau yra viena lietuviška tradicija. […] Kita tradicija – sutikimas pobūvio vietoje su druska, duona, vandeniu. Dažniausiai ir šios tradicijos niekas neatsisako. Tai yra labai graži tradicija, ateinanti iš senų laikų. 

Galėčiau vardinti daug dalykų ir prieiname prie to, kad vestuvių metu vis dėlto lietuviai neatsisako tradicijų, bet jas pritaikome šiuolaikiškai“, – pastebi vestuvių planuotoja T. Ulozienė. 

– Pone Uloziene, su kokiais pageidavimais ir norais pastaruoju metu pas Jus ateina susituokti norintys žmonės?

– Kai jaunavedžiai planuoja vestuves, ateina į pirmą susitikimą su vestuvių planuotoja ir dažniausiai pirmas teiginys, kurį pasako, – nenorime tradicinių vestuvių. Iš karto juos stabdau ir klausiu – kas jums yra tradicijos ir kokių tradicinių jūs nenorite? Dažniausias atsakymas – nenorime piršlio, pas mus bus liudininkai, mes jų visiškai neįpareigojame intensyviai dalyvauti vestuvėse, nenorime keistų žaidimų, norime kultūringai, elegantiškai, gražiai praleisti vestuvių vakarą.

Leisiu sau pasakyti, kad tai, ką dažniausiai pamini jaunavedžiai, yra tradicijos, susiformavusios prieš 50 metų. Mūsų karta išaugo būtent tuo laikotarpiu, kai buvo sovietmetis. Tada tradicijos buvo šiek tiek nutolusios [nuo lietuviškų tradicijų – LRT.lt]. Buvo įvedama kažkas naujo, ir galbūt tai mums buvo nepriimtina. Dėl to būtų klaidinga tradicijomis pavadinti tai, ko jie bando atsisakyti.

Kai pradedame klausti, pavyzdžiui, ar jūs norėtumėte, kad, išvažiuojant iš namų, jus palaimintų tėveliai, jie sako – taip, norėtume. Tai jau yra viena lietuviška tradicija. Galbūt vietos jau keičiasi: nebūtinai jaunieji išvažiuoja iš savo namų – tai gali daryti iš kitur, kartais – iš viešbučio ar kitos gražios aplinkos. Bet palaiminimas dažniausiai lieka visose vestuvėse. Neteko matyti vestuvių, kur tėvai jaunųjų nepalaimina. Kita tradicija – sutikimas pobūvio vietoje su druska, duona, vandeniu. Dažniausiai ir šios tradicijos niekas neatsisako. Tai yra labai graži tradicija, ateinanti iš senų laikų. 

Galėčiau vardinti daug dalykų ir prieiname prie to, kad vestuvių metu vis dėlto lietuviai neatsisako tradicijų, bet jas pritaikome šiuolaikiškai.

O ar esate organizavusi tradicines lietuviškas vestuves? Kaip jos turėtų atrodyti?

– Neteko organizuoti, bet šiek tiek tuo domiuosi. Norėčiau tokias vestuves suorganizuoti, padėti suorganizuoti. Kaip jos turėtų atrodyti? Tai labai priklauso nuo daug elementų, pavyzdžiui, iš kokio Lietuvos krašto jaunavedžiai kilę, nes yra daug skirtumų. Vestuvėse turėtų būti žmogus (ar tai vedėjas, ar piršlys – jų pasirinktas), kuris išmanytų visą ceremoniją, žinotų tradicijas. Bet net patys rūbai galėtų būti didžiulis akcentas vestuvių metu. Domintis lietuvių tradicijomis, tikrai gražiai ir nekaimiškai galima susituokti, naudojant tradicijas.

Iš to, ką kalbėjote pradžioje, atrodo, kad lietuviškos tradicijos ir papročiai nenyksta, tik žmonės nelabai susigaudo, kad tai ir yra lietuviškas paprotys?

– Taip. Tikrai labai taikliai pastebėjote. Iš tikrųjų norėčiau pastebėti, kad, jeigu vyksta skirtingų tautų atstovų vestuvės (pavyzdžiui, jaunikis yra lietuvis, jaunoji – atvykusi iš kitos šalies, tarkime, Prancūzijos), žmonės nori parodyti mūsų gražias tradicijas. Jaunoji nori parodyti būsimai savo šeimai, kaip yra pas mus, kaip išlydima, kaip sutinkama, netgi tas gražias sutiktuves su juostomis. Tada žmonės tai labai vertina ir labai nori kitiems parodyti, kaip gyvename, kaip linksminamės, kaip toje šventėje išnaudojame savo senolių patirtį, organizuojant vestuves. Būna labai įdomu. Kai tuokiasi lietuviai, tada jie iš karto sako – ne, ne, ne, jokių tradicijų nenorime, o, kai būna mišrios vestuvės, tada žmonės labai nori parodyti gražias tradicijas.

Kokios šalys daro didžiausią įtaką vestuvių tendencijoms Lietuvoje? Iš ko ir ką galbūt norima perimti? Kas atrodo patrauklu lietuviams, kurie kreipiasi pas Jus?

– Vestuvių tendencijos matyti daug kame: rūbuose, pavyzdžiui, kaip susodinti svečiai ir t. t. Kažkada neįsivaizdavome, kad svečiai gali sėdėti prie atskirų stalų, apvalių stalų. Sėdėdavo visi prie vieno stalo, suformuoto U raide. Dabar visa tai keičiasi. Pavyzdį galiu pateikti iš neseniai įvykusių vestuvių. Jaunieji nuo pat pradžių pasakė – nenorime sėdėti prie savo stalo, vakaro metu norime pabendrauti ir pabūti su visais svečiais. Sprendimą priėmėme – buvo apvalūs stalai, prie kiekvieno stalo buvo papildomos dvi kėdės, ir jaunieji viso vakaro metu keisdavo stalą: iš pradžių sėdėjo prie tėvelių stalo, po to – prie vienų draugų, vėliau – prie kitų. Jie viso vakaro metu tiesiog keitė savo buvimo vietą ir bendravo su svečiais.

Labai populiarūs saldūs stalai. Nustebinti svečius maisto kiekiu jau nėra taip būdinga, bandoma kažkaip kitaip, įdomiau pateikti maistą. Žinoma, būna šou elementų, įdomių dalykų vakaro metu.

Tie vėjai – iš įvairių šalių. Kartais idėjos gimsta mums patiems, neatsižvelgiant į tendencijas, tiesiog atsižvelgiant į žmonių lūkesčius, kaip jie įsivaizduoja šventę ir ko joje norėtų.

– Ar žmonės nori žaidimų? Jei nori, tai kokių?

– Žaidimų, be abejo, būna, jie neišėjo iš mados, bet jie yra kultūringesni, susieti su šokiais, dainomis, komandiniu darbu. Įtakos turi įvairūs projektai: chorai, šokių projektai. Vadinasi, žmonėms patinka ir jie to nori. Jie nori padainuoti, pašokti.

Yra įvairių šiuolaikiškų žaidimų, kuriuose žmonės mielai dalyvauja. Nemačiau, kad vakaro metu, vedėjui pranešus, kad planuojamas kažkoks žaidimas, niekas jame nesudalyvautų. Tikrai žmonės sudalyvauja. bet tai tikrai būna labai kultūringi, gražūs žaidimai. Ir visai ne per prievartą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...