captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichoterapeutė: paaugliai mus girdi, tik neturi apie ką su mumis kalbėtis

Paaugliai suaugusiuosius girdi ir tėvai tikrai nenustoja jiems būti autoritetais, tačiau ne visada nori sutikti su tuo, ką mes sakome, ne visada paklūsta, LRT RADIJO laidoje „Dešimt balų“ sako Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė. „Jie nori, kad jų nuomonė būtų išgirsta, kad į ją būtų atsižvelgta, [...]. Paauglys turi kritinį mąstymą – turime džiaugtis, kad jis tokį turi ir abejoja. Jis abejoja tėvų vertybėmis, mintimis, nuomone, tik tai ne visada lengva girdėti. Be to, vaikai galėtų pasakyti – mūsų tėvai nustoja mus girdėti, jie nustoja mūsų klausytis, todėl mes neturime apie ką su jais šnekėti“, – neslepia psichologė psichoterapeutė.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Paaugliai suaugusiuosius girdi ir tėvai tikrai nenustoja jiems būti autoritetais, tačiau ne visada nori sutikti su tuo, ką mes sakome, ne visada paklūsta, LRT RADIJO laidoje „Dešimt balų“ sako Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė. „Jie nori, kad jų nuomonė būtų išgirsta, kad į ją būtų atsižvelgta, [...]. Paauglys turi kritinį mąstymą – turime džiaugtis, kad jis tokį turi ir abejoja. Jis abejoja tėvų vertybėmis, mintimis, nuomone, tik tai ne visada lengva girdėti. Be to, vaikai galėtų pasakyti – mūsų tėvai nustoja mus girdėti, jie nustoja mūsų klausytis, todėl mes neturime apie ką su jais šnekėti“, – neslepia psichologė psichoterapeutė.

Paradoksalu, pastebi A. Kurienė, bet bendrauti su vaikais suaugusieji galėtų pasimokyti iš kompiuterinių žaidimų: žaidžiant kompiuterio ekrane niekada nebus užrašo „durnius, kvailys, tau nepavyko, tau kaip visada nesiseka“. „Todėl vaikas sėdi valandų valandas ir galų gale įveikia tą lygį. Ką tada daro kompiuteris? Jo ekrane pasipila konfeti, atsiranda užrašas „šaunuolis, esi didvyris“, – kalba psichoterapeutė. – Vaikas gali parą sėdėti. O kur yra mokytojas, kuris taip motyvuoja?“

– Psichologinėje literatūroje teko skaityti, kad paaugliams maždaug apie 13-us metus tėvai nustoja būti autoritetais ir jie tėvų nebegirdi. Ką galėtume padaryti, kad vaikai mus girdėtų ir kad būtų mažiau konfliktų?

– Neabejokime, kad mūsų vaikai mus girdi, be to, mes tikrai nenustojame jiems būti autoritetais. Autoritetu tėvai mums lieka visą gyvenimą – ar mums 13, ar 33, ar 63 metai. Taigi vaikai nenustoja girdėti, jie nebenori klausytis, ne visada nori sutikti su tuo, ką mes sakome, ne visada paklūsta. Reikia suprasti, kad paauglystėje įprasto paklusnumo santykis, kai tėtis ir mama žino ir pasako, ką vaikas turi daryti ir vaikas tai daro, pasikeičia. Jis žymi lygiavertiškesnį bendravimą, koks yra būdingas suaugusiųjų pasauliui, kai mes tikrai labai mažai vienas su kitu kalbame nurodymais, deriname dalykus, diskutuojame, tariamės, išklausome vienas kito nuomonę, ginčijamės.

Mūsų vaikai ateina į tokį laiką, kai jaučia, kad jų nuomonė irgi yra svarbi. Jie nori, kad jų nuomonė būtų išgirsta, kad į ją būtų atsižvelgta, kad ji būtų suprasta, kad apie ją galima būtų diskutuoti. Paauglys turi kritinį mąstymą – turime džiaugtis, kad jis tokį turi ir abejoja. Jis abejoja tėvų vertybėmis, mintimis, nuomone, tik tai ne visada lengva girdėti. Be to, vaikai galėtų pasakyti – mūsų tėvai nustoja mus girdėti, jie nustoja mūsų klausytis, todėl mes neturime apie ką su jais šnekėti.

– Šiandieninių vaikų ir paauglių seneliai neretai priekaištauja, girdi, tėvai nemoka auklėti vaikų. Anksčiau būdavo tvarka – pasakydavo mums, ką reikia padaryti, ir mes be jokių atsikalbinėjimų vykdydavome. Taigi, anot dalies senelių, paauglystė yra ne kas kita, kaip išsigalvojimas, – vaikai neturi kuo užsiimti, todėl ir priešgyniauja. O psichologai mums aiškina, kad, jei norime, kad vaikai taptų kūrėjais, o ne paklusniais vykdytojais, turime nebauginti, nešaukti, nemušti. Taigi kiek laiko trunka toji paauglystė? Kaip mums derinti mylintį žodį ir mylintį žvilgsnį su reikliu žodžiu ir reikliu žvilgsniu, kad vaikas užaugtų kūrybingas, bet nenueitų šunkeliais?

– Palietėte daug vaikų ugdymo aspektų. Pirma – du tėvystės įgūdžių aspektai, t. y. jautrumas ir struktūra. Jautrumas yra tada, kai mes suprantame vaiko emocinius poreikius, atsižvelgiame į jo nuotaiką, norus, kūrybingumą ir t. t. Struktūra yra tai, kaip mes sugebame nustatyti ribas, duoti nurodymus, pareikalauti tvarkos ir t. t. Idealas – maksimaliai struktūruotas ir maksimaliai jautrus tėtis ar mama, bet realybėje tokių žmonių nėra, o pusiausvyra – tikrai nelengvas tėvystės iššūkis. Paauglių tėvams labai svarbu atsirinkti, kas būtina, ką vaikas privalo atlikti, kokios yra jo pareigos ar atsakomybės, o dėl ko neverta laužyti iečių, kas yra smulkmenos, dėl kurių neverta kariauti.

Taip pat palietėte ir kitą labai svarbų aspektą, kai seneliai sako, kad paauglystė – iš dyko buvimo. Paauglystė yra raidos etapas, jis visada yra ir gali būti maištingas, labai karingas, labai konfliktiškas arba labai taikus ir labai įdomus. Iš dalies galima sakyti, kad mano ir mano tėvų karta paauglystės neturėjo, nes labai anksti atėjo suaugystė. Jau 13–15 metų vaikai tada turėjo prisiimti tikrai labai rimtą atsakomybę: ir padėti ūkiuose, ir tvarkyti namus, ir dirbti darbus. Atsimenu, mano vaikystėje buvo prestižas įsidarbinti sulaukus 14 metų, nes tai buvo pripažinimas, kad esi subrendęs žmogus.

Todėl dabartiniai vaikai kažkuria prasme yra nuskriausti, nes mes dažnai į juos žiūrime kaip į mažus, nelabai pajėgius, nelabai galinčius, labai rūpinamės jų lavinimu ir kūrybiškumu, bet neleidžiame jiems vystyti suaugystės galių ir daryti rimtų dalykų. Paauglys namuose gali būti lygiavertis pagalbininkas, pavyzdžiui, mokėti mokesčius, padėti prižiūrėti mažesnius vaikus, gaminti maistą, nudirbti kažkokius darbus. Bet tikrai neužteks laistyti gėles – tai penkiamečio pareiga. Paauglys turi turėti galimybę dirbti ir užsidirbti pinigų, ir tada konfliktiškų santykių tikrai labai sumažės, o kūrybingumas padidės.

– Paminėjote konfliktus ir kovas dėl smulkmenų. Neretai tie konfliktai būna dėl būrelių. Tėtis ar mama atveda septynerių metų vaiką į muzikos mokyklą, pasodina prie fortepijono, o po kelerių metų vaikas pasako – aš nebenoriu, aš noriu lankyti futbolą, tapybą. Ar reikėtų kovoti su vaiku tokiu atveju ir reikalauti baigti muzikos mokyklą?

– Turbūt atskirą traktatą galima būtų parašyti, kaip mes visi Lietuvoje baigiame muzikos mokyklas ir apeiname pianiną net nepastebėdami, kad jis yra namuose. Čia sudėtingesnis klausimas. Ar tęsti mokslus muzikoje mokykloje, tėvai turėtų pasitarti su muzikos mokytojais. Jei mokytojai mano, kad vaikas tikrai turi gabumų ir reikia puoselėti tą talentą, tada galima rasti būdų, kaip išlaikyti ir skatinti motyvaciją. Bet jei tai labiau tėvų noras, patarčiau leisti vaikui pabandyti kitus būrelius.

Kalbant apie būrelius, daug tėvų tikrai yra sutrikę, ką daryti, kokių imtis priemonių, kad vaikas nemestų. Manau, kad pradinėje mokykloje vaikas gali išbandyti įvairius dalykus. Penkiametė, norinti būti balerina, tikrai nežino, kad jai dėl to skaudės kojas, kad ji turės sunkiai dirbti, kad bus visokių nemalonių pojūčių. Ji tik mato sceną ir įsivaizduoja, kaip ten šoks. Nereikia ant vaiko supykti, kad jis nebenori sunkaus, kankinančio patyrimo. Gal jis nori eiti pabandyti piešti. Taigi pradinėje mokykloje vaikas gali bandyti ieškoti savo sporto, savo meninės veiklos, savo mokslo.

Bet, pabaigus tas paieškas, tarkim, kokioje ketvirtoje ar penktoje klasėje, tėvai galėtų pasakyti: „Tu išbandei daug dalykų, ir dabar turėtum lankyti vieną sporto ir vieną meno ar mokslo būrelį. Tu žinai, kas tai yra, tad nuspręsk ir turėsi lankyti mažiausiai metus ar dvejus, nepriklausomai nuo to, kaip norėsis ar nesinorės.“ Manau, kad labai sveika turėti užklasinės veiklos, tik, jei, pavyzdžiui, sporto būrelis yra tik čempionams gaminti, jis taps dar viena nemalonia prievartine veikla. Šiuo atveju tėvai turi būti atidūs ir neleisti savo vaikų kankinti, kai bet koks malonumas paverčiamas sunkiu, nemaloniu kažkokio rezultato siekimu, kurio iš esmės niekam nereikia.

– Viename interviu esate sakiusi, kad šiandieniniai tėvai, nors nemažai domisi, kaip ugdyti vaikus, nebemoka džiaugtis dabarties akimirka. Daugelis koncentruojasi tik į didelius ateities tikslus, skubina vaikus gyventi, t. y. darželinukui aiškina, kad jis, atėjęs į mokyklą, turės gerai mokytis, siekti aukštų akademinių rezultatų, nes tik tokiu atveju patirs sėkmę, įstos į prestižinį universitetą, gaus gerai apmokamą darbą, galbūt net gyvens Vakaruose, nieko nestokos. O tas vaikiukas klausosi ir galvoja, ką tie tėvai šneka. Taigi mes bandome vaikus motyvuoti tokiais dalykais, kurie gali nutikti po kelių dešimčių metų, todėl nei paaugliai, nei mažyliai mūsų ir negirdi. Taigi kaip vaiką skatinti, motyvuoti?

– Geriausia visų laikų motyvacijos priemonė – įvertinimas to, kas mums jau pavyko ir įvyko, to, kas mes esame šiandien ir dabar. Mano pažįstama mergaitė pradėjo mokytis nelietuviškoje mokykloje, visiškai nesuprasdama kalbos. Būdama labai mažutė, ji nuėjo į tolimo krašto mokyklą ir po pirmos dienos grįžo su tokiais mokytojos atsiliepimais: labai gerai sekasi skaičiuoti, talentinga šachmatuose, labai sociali ir komunikabili. Be to, kai jai sportuojant buvo liepta pereiti į kitą grupę, ji pasakė „ne“. Tačiau ir ketvirtas mokytojos įvertinimas buvo pozityvus – ji turi savo nuomonę ir drįsta ją pasakyti net pirmą dieną. Aš klausiau ir galvojau, kiek Lietuvoje vaikas turėtų atvežti medalių iš šachmatų čempionatų, kad jam pasakytų, jog jis talentingas. Taigi ši maža mergaitė labai motyvuota vėl eiti į visiškai naują aplinką ir mokytis, nes ji žino, kad tai, ką daro, mokytojai ir tėvams tinka ir patinka.

O mes, jei vaikas atneša matematikos uždavinių lapą, kuriame septyni uždaviniai išspręsti teisingai ir du su klaidomis, beveik galiu duoti galvą nukirsti, pirmiausia pasakome „yra dvi klaidos“. Tikrai nei tėtis, nei mama, nei mokytoja nepasako „šaunuolis, septynis išsprendei puikiai, bet yra dar dvi klaidos, todėl pataisyk, nes gali pats pataisyti.“ Kai vaikas stengiasi, kažką daro, pastangos turi būti įvertintos.

Nesakau, kad reikia girti tuščiai – jokiu būdu. Bet kai pamatome ir įvertiname kad ir nedidelius vaiko pasiekimus, jis jaučiasi laukiamas ir norimas toje mokykloje. O jei vaikas eina į mokyklą žinodamas, kad vėl bus kritikuojamas, baramas ar bus paskutinis, kad jam vėl nepavyks... Aš stebiuosi, kad tie vaikai kiekvieną dieną dar eina šito klausytis. Nors daug jų nebeina. Jie nustoja norėti eiti į mokyklą gana anksti. Ir tai labai tragiška.

– O kaip motyvuoti vyresnius vaikus?

– Vienintelis receptas – kalbėtis. Kalbėjimasis apie tai jau nebėra motyvavimas, kad jie turėtų mokytis. Daug svarbiau suprasti, kodėl jie nenori, kodėl nemato prasmės mokytis, kas yra sunku, kas nesiseka. [...]

– Ar tiesa, kad vaikai tikrai negirdi mūsų draudimų, t. y. priešdėlio ne- (nedaryk, netingėk, nesimušk)?

– Viską jie girdi. Nereikia turėti iliuzijų, kad negirdi. Jie girdi daugiau, negu kartais mums norisi. Bet draudimas vaikui nepasako, ką reikia daryti. Užuot draudę muštis, rėkti, spardytis, pasakykime, ką jis turi daryti. Jeigu jam pasakysime „nemušk brolio, geriau paskaityk su juo knygutę“, jis žinos, ką toliau daryti. Taigi paprasčiau duoti vaikui aiškų nurodymą, koks elgesys yra pageidautinas. Užuot pasakę „nerėk“, pasakykime „kalbėk ramiai“. Ir jis tada žinos, ko mes tikimės. Taigi draudimai tikrai girdimi, bet juos reikia pakeisti.

– Labai netikėtai nuskambėjo Jūsų mintis, kad kompiuteris vaikams tapo geriausiu draugu tik dėl to, kad mes dažnai neturime kantrybės, esame empatijos autsaideriai, neišklausome, neįsijaučiame į savo vaikų sunkumus, troškimus, svajones ir tik nuo ryto iki vakaro veikiame taip, tarsi būtume kokios gyvos didaktinės knygos. Taip pat sakėte, kad mes dar galėtume pasimokyti iš kompiuterinių žaidimų, kaip bendrauti su vaikais. Ką turite omenyje? Ko mes galėtume išmokti?

– Pavyzdžiui, motyvuoti. Ką daro kompiuteris, kai vaikas žaidžia ir jam nesiseka pereiti lygio? Kompiuteris užrašo „nenusimink, bandyk dar“, duoda papildomų gyvybių, pasiūlo nusipirkti papildomų galių ir pan. Jis nesako „durnius, kvailys, tau nepavyko, tau kaip visada nesiseka“. Todėl vaikas sėdi valandų valandas ir galų gale įveikia tą lygį. Ką tada daro kompiuteris? Jo ekrane pasipila konfeti, atsiranda užrašas „šaunuolis, esi didvyris“ ir pan. Vaikas gali parą sėdėti. O kur yra mokytojas, kuris taip motyvuoja ir sako „nenusimink, tau pavyks, dar truputį pabandyk, va, žiūrėk – vienas žingsnelis, ir jau būsi ten“?

– Kaip kasdieniame bėgime rasti galimybių ir laiko mokytis būti tėvais ir būti kantriais tėvais?

– Padėkite visas priemones („iPadą“, „iPhone`ą“, televizorių, kompiuterį) į šoną ir pamatysite, kiek laiko atsiras stalo žaidimams, pokalbiams, pasivaikščiojimams, šuns vedžiojimui. Marios visiems labai sveiko laiko.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...