captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichologė: jei trys žmonės pasakė, kad esate darboholikas, – susirūpinkite

Darbščius žmones visi mėgsta, tačiau, jei trys skirtingi žmonės juokais ar rimtai jus pavadino darboholiku, derėtų susirūpinti. Apie tai perspėja psichologė Rita Zikienė. Jos teigimu, darboholikais žmonės tampa dėl įvairių priežasčių, tačiau meilės darbui ji nenurodo kaip vienos iš jų.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Darbščius žmones visi mėgsta, tačiau, jei trys skirtingi žmonės juokais ar rimtai jus pavadino darboholiku, derėtų susirūpinti. Apie tai perspėja psichologė Rita Zikienė. Jos teigimu, darboholikais žmonės tampa dėl įvairių priežasčių, tačiau meilės darbui ji nenurodo kaip vienos iš jų.

„Labai dažna priežastis, kaip pastebėjau savo darbo praktikoje, – darboholizmas pasirenkamas kaip analgetikas nuo skausmo. Žmogus prarado mylimą, jaučiama netektis, sielvartas. Į tą sukrėtimą jis reaguoja taip – dirbsiu, nes tai padeda užmiršti sielvartą, ir tai tęsiasi begalybę metų. Užuot kūręs naują gyvenimą, kad būtų išgyventas sielvartas, žmogus įklimpsta darbe“, – LRT RADIJUI sako psichologė ir prideda, kad kartais žmonės darboholizmu bando nugalėti kitas priklausomybes.

– Kalbėdami apie priklausomybes, dažniausiai omenyje turime priklausomybes nuo narkotikų ar alkoholio. Priklausomybė nuo darbo taip pat egzistuoja, tačiau apie ją tiek daug nekalbame. Galbūt tokio itin didelio darbštumo nelaikome priklausomybe, bet atvirkščiai – didžiuojamės. Turbūt netgi pokalbiuose madinga girtis – daug darbo, neturiu laiko. Tai – tarsi pridėtinė vertė?

– Norėčiau, kad žmonės nustotų girtis esantys darboholikais. Galima pasigirti, kad esi darboholikas ar darboholikė, jeigu tas problemas pripažįsti ir sprendi. Tuomet reikia pridėti žodelį – esu sveikstantis darboholikas. Taip pat, kaip žmonės sako, – esu sveikstantis alkoholikas, nevartoju jau 10 metų, esu sveikstantis narkomanas, nebeuostau kokaino.

Mūsų šalyje priimta tuo girtis. Tai – vertybė mūsų tautoje, tačiau pasauliniu mastu į priklausomybę, darbomaniją, darboholizmą arba darbo fanatizmą žiūrima kaip į priklausomybę, turinčią liūdnas pasekmes. Pasekmės tokios pačios, prie kurių priveda alkoholizmas, narkomanija, lošimai ar kitos priklausomybės: įvairios ligos, nelaimingi atsitikimai, santykių griūtys, skyrybos. Kartais pajuokauju – alkoholikas prageria kepenis, o darboholikas pradirba širdį.

– Priklausomybė nuo darbo turbūt yra labai specifiška – dirbant su kitomis priklausomybėmis, galima kažko atsisakyti ir toliau gyventi sveikai ir laimingai, o šiuo atveju atsisakyti dirbti – neįmanoma.

– Todėl, jeigu yra tokios problemos, jas įveikti sunkiau nei narkomaniją ar alkoholizmą. Tais atvejais galima kažko nebevartoti, o šiuo atveju – negali nedirbti. Dirbti reikia. Darboholizmas – daug sudėtingesnė problema, daug sunkiau įveikiama, yra daug mažiau pagalbos. Kaip ir sergant kitomis priklausomybėmis, sergant darbo fanatizmu, egzistuoja labai daug neigimo ir savęs apgaulės. Save apgaudinėjame – ne, viskas gerai, aš esu darbštus. Jeigu jau pripažįstame, kad esame darboholikai, surandame priežasčių, kaip pateisinti tokį savo elgesį. Mums atrodo, kad tos priežastys – labai logiškos.

– Kaip atskirti, kada yra meilė, atsidavimas darbui, o kada tai jau galima būtų įvardyti kaip priklausomybę?

– Visi darbštuoliai yra panašūs. Mes juos gerbiame ir mėgstame. Darboholikai – labai skirtingi. Nesinorėtų klijuoti etikečių, kad jie tokie ir anokie. Galima rasti įvairių straipsnių su įvairiomis etiketėmis. Svarbu, kad žmogus turėtų informaciją, galėtų atskirti, kur yra riba, galėtų nustatyti, ar jau reikia kreiptis pagalbos, ar viskas dar yra gerai.

Vienas iš darboholizmo ir meilės darbui skirtumų – ribų pažeidimai, jų nesilaikymas. Pavyzdžiui, žmogus galvoja – valandą padirbėsiu ir eisiu pabūti su draugais. Jis mato, kad praėjo ir valanda, ir dvi, ir trys, ir jis niekur su draugais nenuėjo, dirbo ir tebedirba. Be to, žmogus prisigalvoja kitų darbų. Prarandama savikontrolė, nebėra stabdžių, atsiranda ribų pažeidimai. Tai pasireiškia ne tik valandomis. Būna, kad žmogus septynerius ar dešimt metų neturėjo atostogų.

Kitas požymis – didelis susitapatinimas su darbu. Jeigu paklaustum žmogaus – kas tu esi – kiekvienas turbūt sakytų – aš esu žmogus. Darboholikas sakytų – aš esu darbuotojas, lyderis, kažkokios įmonės viršininkas. Atsiranda susitapatinimas. Grįžus namo, į asmeninę aplinką, labai sunku persijungti, kad esu tėtis, mama, dukra, sesuo. Vis dar galvojama apie darbą. Tada labai susiaurėja įvairūs įpročiai, pomėgiai, bendravimas.

Dar vienas požymis – didelis nerimastingumas. Darboholizmas pasireiškia nerimastingumu, atsiranda vidiniai sunkumai atsipalaiduoti, pabūti tyloje, pasimėgauti procesu, pasidžiaugti mažomis pergalėmis. Paskutinėse stadijose, kai jau visi pastebime darboholizmą, atsiranda pasekmės: fizinės, psichinės, socialinės, dvasinės – visose srityse. Jeigu pasekmės psichinės, tai – lėtinis nuovargio sindromas, depresija, iš depresijos gali išsivystyti psichozė su mąstymo sutrikimais.

Jeigu pasekmės fizinės – visos ligos, atsirandančios, kai nusilpsta imuninė sistema, taip pat – onkologinės, širdies ligos, inkstų nepakankamumas. Į gydymo procedūras galima pasižiūrėti simboliškai. Ar tai būtų chemoterapija, ar inkstų dializė, ar reabilitacija po infarkto – tai yra priverstinis sustojimas – gerbk savo kūną, pažiūrėk į visą gyvenimą, o ne vien tik į darbą.

– Ką tokiu atveju turėtų daryti šeima?

– Artimieji, kaip ir esant kitoms priklausomybėms – narkomanijai, alkoholizmui, tampa „kopriklausomi“ – jiems taip pat vystosi priklausomybė: jie žiūri, koks žmogus grįš, kada, ar turės laiko, ar girdės, kas sakoma, ar supras, ar bus kaip zombis, paskendęs savo mintyse.

Svarbu į tai atkreipti dėmesį, kai yra geras kontaktas, per humorą, pajuokaujant pabandyti tai pasakyti. Reikia parodyti įvairius straipsnius, laidų įrašus, duoti labai neįkyrų priminimą. Jeigu bent trys žmonės iš skirtingų šaltinių pasako (ar rimtai, ar juokais), kad tu esi darboholikas, reikia susimąstyti, kad tai – rimta. Šeimoje tai gali pasakyti žmona, vaikai, taip pat – kas nors darbe ir kas nors neutralus. Žmogus turi būti motyvuotas sveikti. Reikia apie tai kalbėti.

Galbūt situaciją sušvelnintų dėkingumas – reikia pripažinti darboholiko įnašą į šeimą, jo suteikiamą finansinį saugumą, reikia pripažinti, kad viskas yra labai gerai, tačiau pasakyti – norime tave matyti gyvą, ne sergantį, ne paralyžuotą, ne ligonį, o gyvą. Darbo rezultatais reikia džiaugtis visiems, visai šeimai [...]. Reikia išreikšti rūpestį, atjautą. Galbūt reikia nuvesti už rankos pas specialistą. Vargu ar jie patys kada nors nueis.

– Turbūt priklausomas nuo darbo žmogus užsiminimus įvardytų kaip priekaištus apie jo galimą darboholizmą, turbūt dažnai ir atsakytų – juk stengiuosi dėl jūsų, dėl šeimos. Kaip reaguoti į tokį pasakymą?

– Tai – viena iš savęs apgaulių – tai darau dėl jūsų. O dėl savęs? Kur tavo gyvenimas? Juk ir dėl savęs stengiesi taip pat. Galėčiau paminėti priežastis. Jeigu suprantame, kur yra priežastis, lengviau pripažįstame ir galime spręsti šią problemą. Jei šeimos nariai pamato priežastį, jie irgi gali apie tai kalbėtis su darboholiku. Jis pajus, kad jo nekaltina, o supranta, galbūt mažiau priešinsis pagalbai. Viena iš darboholizmo priežasčių – egzistencinė – neįsisąmoninta mirties baimė. Mes labai bijome mirties, bijome nebūti, stengiamės palikti kažkokį pėdsaką šiame pasaulyje savo darbais, knygomis, filmais, paveikslais, visuomenine, politine veikla, gerais savo darbais ir persistengiame.

Kita priežastis gali būti vertybių pasirinkime. Kartą vienas darbdavys pasakojo, kaip jis atrenka darbuotojus. Jis paklausė vienos kandidatės – kas jums svarbiau: darbas ar šeima. Tai – esminis vertybių klausimas. Ji atsakė, kad darbas. Jis jos nepriėmė dirbti ir teigė – gerbiu žmones, kuriems pirmoje vietoje yra šeima, santykiai, meilė, o darbas – tik po to. Vertybes renkamės sąmoningai. Visos vertybės svarbios, bet, jeigu reikia hierarchizuoti, kas svarbiau, darboholikai renkasi darbą, veiklą. Kai ištinka sunki liga, jie supranta, kad svarbiau – žmogiški ryšiai, santykiai. Jie suvokia, kad turi būti pusiausvyra.

Dar kita labai dažna priežastis, kaip pastebėjau savo darbo praktikoje, – darboholizmas pasirenkamas, kaip analgetikas nuo skausmo. Žmogus prarado mylimą, jaučiama netektis, sielvartas. Į tą sukrėtimą jis reaguoja taip – dirbsiu, nes tai padeda užmiršti sielvartą – ir tai tęsiasi begalybę metų. Užuot kūręs naują gyvenimą, kad būtų išgyventas sielvartas, žmogus įklimpsta darbe.

Jeigu įveikiame vieną priklausomybę, labai dažnai būna, kad ją keičia kita priklausomybė. Pavyzdžiui, žmogus įveikė alkoholizmą, bet tapo darboholiku. Vadinasi, terapijoje buvo ne viskas atlikta, ne viskas atskleista. Tai reiškia, kad fasadas buvo įveiktas, bet vidiniai dalykai – neišspręsti.

– Turbūt tokio gyvenimo būdo negalima pakeisti į jokį?

– Žinoma, darboholizmas geriau nei alkoholizmas, bet tai dar nereiškia, kad problemos išspręstos.

– Minėjote, kad po darboholizmu gali slėptis artumo baimė arba tai gali veikti kaip nuskausminamieji. Pakalbėkime plačiau – kaip tai vyksta?

– Tai – labai individualūs, asmeniški dalykai. Negalėčiau sakyti, kad tai būdinga visiems darboholikams. Reikėtų vis dėlto skirti laiko ir susitikti su specialistu. Kiekvienam tai vyksta individualiai. Jeigu sakau, kad priežastis gali būti vienokia, tai nereiškia, kad visiems tūkstančiams darboholikų tai būdinga. Gali būti aibė kitų priežasčių.

Galbūt universalu ne tai, kaip tai vyksta, bet tai, kaip iš to išeiti, padėti sau. Jeigu pastebime, kad taip vyksta, kad tai būdinga, reikia nelaužyti savęs, nemesti visų darbų, staigiai nemažinti darbo kiekio. Pasikeitimai turi būti laipsniški. Reikia vystyti jausmą „aš esu“. Ne tik tada, kai aš dirbu, veikiu, organizuoju, dalyvauju, esu vertingas, vertas pagarbos. Toks esu ir kai ilsiuosi, atostogauju, užsiimu hobiais. Lygiai tiek pat vertingas esu ir tada, kai tiesiog esu ir nieko neveikiu.

Yra labai gera Virginios Satir afirmacija. Dieną reikia pradėti nuo jos arba susikurti savo. Ji sako – pasaulis yra geresnė vieta, nes aš jame esu. Vadinasi, aš esu ir to pakanka, o jeigu dar kažką nuveiksiu, padirbsiu, tai bus labai gerai. Reikia pradėti nuo vertybių, režimo peržiūrėjimo. „Aš esu“ labai svarbus santykis su savimi ir su kitais – rūpinuosi, myliu, pritariu, palaikau. Nebūtina nuveikti kažką konkretaus, kas yra apčiuopiama ir apmokama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...