captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kalbos specialistė: nesakyčiau, kad „tipo“ – blogai

Tokius žodelius, kaip „tipo“, galima vertinti kaip kalbos šiukšles, nes jie kalboje neturi prasmės, tačiau to daryti nereikėtų. Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių kalbos katedros dėstytoja Agnė Blažienė. Jos nuomone, tokių žodelių vertinimas priklauso nuo kalbėjimo situacijos.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Tokius žodelius, kaip „tipo“, galima vertinti kaip kalbos šiukšles, nes jie kalboje neturi prasmės, tačiau to daryti nereikėtų. Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių kalbos katedros dėstytoja Agnė Blažienė. Jos nuomone, tokių žodelių vertinimas priklauso nuo kalbėjimo situacijos.

„Grįžtu prie minties, kuri yra pagrindinė šio pokalbio idėja – kalbant viešame renginyje, reikia pagalvoti, koks bus kalbėjimas, bet, jeigu kalbu su draugu, esame atsipalaidavę, neformalioje aplinkoje, kodėl gi nepaprašyti jo pritarimo su pertaru „žinai“, kodėl nepasakyti „tipo“, jeigu taip išpuola? Negalėčiau teigti, kad tai – blogai.“, – LRT RADIJO laidoje aiškina A. Blažienė.

– Kokias prizmes šiandien įgyja raštingumas? Kokia buvo ir yra raštingumo samprata? Kaip jis suvokiamas, kokia jo svarba?

– Į šį klausimą galėčiau atsakyti, remdamasi tuo, ką pastebiu, apie raštingumą, viešąjį kalbėjimą, specialybės kalbą dėstydama studentams. Nors jaunoji karta (negaliu sakyti, kad visi, bet tikrai pasitaiko tokių jaunų žmonių, studentų) į raštingumą žiūri gana atsainiai ir galvoja, kad tolimesniame gyvenime jiems reikalingos tam tikros profesijos žinios, o raštingumas, koks jis bebūtų, toks tegul būna. Jie galvoja, jog ne visada bus reikalaujama, kad tekstas būtų tvarkingas (su lietuviškais rašmenimis, padėtais kableliais), konstruktyvus, išsamus.

Bendraujant su įmonių atstovais, tam tikras pareigas užimančiais asmenimis, galima pastebėti – vis dėlto reikalaujama, kad žmogus gebėtų taktiškai bendrauti, prisiderindamas prie aplinkos, gebėtų parinkti situacijai reikalingus žodžius, frazes, gebėtų parašyti tvarkingą elektroninį laišką, kuriame būtų aiškiai išdėstytas tekstas. Taip pat norima, kad jaunas žmogus, ypač tas, kuris ieško darbo, pradeda dirbti, gebėtų parašyti taisyklingą gyvenimo aprašymą. Iš jauno žmogaus reikalaujama, kad jis turėtų ne tik profesinių žinių, bet ir gebėtų valdyti kalbą. To tikimasi tikrai dažnai.

Dėstant atrodo, kad gal mano laikais buvo vienaip, o dabar – kitaip, bet iš tikrųjų galima matyti, kad jauni žmonės (ne visi, bet didelė dauguma) negalvoja, jog raštingumas gali jiems pasitarnauti ateityje. Dėl to pasitaiko, kad, net rašydami laiškus, pavyzdžiui, dėstytojui, jie nerašo lietuviškų rašmenų, nesilaiko formalumo. Manau, kad tai – naujas bendravimo būdas – bendrauju, kaip su draugu, kaip internete rašydamas komentarus, bendraudamas pokalbių svetainėje.

Šie įgūdžiai perkeliami ir į formalią erdvę. Vis dėlto manau, kad dabar raštingumo suvokimas yra pakitęs, žiūrint iš jauno žmogaus pozicijos. Gal jaunam žmogui tai atrodo ne taip reikšminga, bet vis dėlto visuomenėje raštingas, tvarkingai, taisyklingai kalbą vartojantis žmogus tikrai yra labai vertinamas.

– Sakoma, kad kas blaiviam žmogui galvoje, tas girtam – ant liežuvio. Ar tokia taisyklė galioja ir įprastinėje kalboje? Tokiu atveju – kas pas mus galvoje, kad mūsų kalba, požiūris į raštingumą, taisyklingą kalbą, keliami lūkesčiai ar reikalavimai sklandžiai kalbėti ir rašyti yra šiek tiek pakitę?

– Manyčiau, kad raštingas ar kultūringas žmogus yra tas, kuris galvoja, ką, kur, kaip pasakyti, nes raštingu žmogumi galima pavadinti tokį, kuris tam tikroje situacijoje atsižvelgia, kas yra pašnekovas, klausytojas, kokia kalbėjimo vieta, situacija.

Jei, vesdama paskaitą ar viešą renginį, susijaudinusi nusikeikiu ar, nuėjusi į darželį, bendraudama su vaikais, kalbu labai sudėtinga kalba, kurioje yra daug terminų, tiek vienu, tiek kitu atveju galėčiau pasakyti – kas ant liežuvio, tą ir kalbu.

Manyčiau, kad kalbant vis dėlto derėtų galvoti apie tai, kas yra pašnekovas, kokia situacija. Galbūt vienoje situacijoje reikia, kad asmuo parodytų savo žinias, vartotų terminus, o kitoje – bendraujant su draugu, galbūt tinkama ir pasakyti „žinai“, „reiškias“, bendraujant su vaiku turbūt neišvengiama truputį pasijausti tuo vaiku, vartoti daugiau deminutyvų.

Bendraujant reikėtų siekti susikalbėti. Nemanau, kad viskas turi būti ant liežuvio – kada ką noriu, tada tą ir sakau. Manau, kad tai rodo asmens, pokalbio kultūrą, asmens išsilavinimą, ar jis atsižvelgia ir ne visada daro tai, kas jam patinka, ko jis tuo metu nori.

– Sakoma, kad akys – sielos veidrodis. Kuo tuomet galėtume įvardyti kalbą?

– Tiek sakytinė, tiek rašytinė kalba iš tikrųjų daug ką pasako apie žmogų. Jeigu išgirsčiau kur nors už kampo ar sienos kalbantį žmogų, galėčiau pagal jo kalbėjimą susidaryti tam tikrą nuomonę. Nematyčiau, kaip žmogus atrodo, koks jo veidas, gestai, bet jį girdėčiau. Tada galima susidaryti nuomonę apie žmogų. Taip pat ir su rašytine kalba.

Kaip pavyzdį galėtume galvoti apie socialinį tinklą „Facebook“. Matau žmogaus nuotrauką, kuri man jau šį tą pasako. Taip pat daug atskleisti gali tai, koks yra jo komentaras, kaip jis bendrauja. Parašytas tekstas irgi apie žmogų sudaro tam tikrą nuomonę. Ar kableliai dedami bet kur, ar sakinys pradedamas didžiąja, ar mažąja raide, ar sakinių pabaigoje nėra taškų? Su tuo siejama internete vartojama kalba. Jeigu asmuo nepagalvoja, kaip jis atrodys kitam žmogui, ką tekstas pasakys apie jį, galima susidaryti nekokią nuomonę.

Tikrai sutikčiau su tuo teiginiu – taip, kalba daug pasako apie žmogų ir kartais gali sudaryti neigiamą nuomonę. Gal žmogus yra išsilavinęs, bet ne toje vietoje ne tokioje situacijoje parašė tekstą, kuris sukuria blogą nuomonę.

Daug įmonių atstovų, ieškančių darbuotojų, pirmą vaizdą susidaro iš gyvenimo aprašymo. Jeigu tekstas nėra struktūruotas, jame yra klaidų, toks žmogus iš karto vertinamas kaip nesugebantis sukurti tvarkingo teksto. Vadinasi, toks žmogus ir darbo vietoje elgsis padrikai, netinkamai atstovaus įmonę. Nors tas žmogus turi labai daug gerų profesinių kompetencijų, jo gyvenimo aprašymas bus padėtas į šoną vien dėl to, koks buvo gyvenimo aprašymo tekstas, kaip jis buvo sukurtas, kaip suformuluotos mintys ir t. t.

– Ne vieną šimtmetį gyvuojanti rašysenos analizė sėkmingai perkeliama ir analizuojamas kompiuteriu rašytas tekstas, tik tie ženklai-išdavikai kitokie – ne raidžių formos ar dydis, o skyryba, rašmenys, galų gale – minčių sklandumas. Tam tikra prasme, rašysenos analizė vyksta kita forma?

– Sutikčiau su tuo. Kai tyrinėjame, kokia internete vartojama kalba, pastebime, kad yra įvairių dalykų, kurių negalėčiau vertinti, kaip gerų ar blogų, nes vadovaujuosi nuomone, kad svarbu atsižvelgti į tai, kam, kokiu tikslu rašoma. Jeigu bendrauju su draugu ir noriu jam parašyti greitai, galioja vienokios taisyklės [...]. Pastebime, kad lietuviškų rašmenų mažėja, nebededami taškai sakinio pabaigoje, dažnai didžiąja raide pradedamas ne sakinys, o bet kuri sakinio vieta, kai to užsimano rašantysis.

Sugrįšiu prie tos pačios minties – kas tinka, bendraujant su draugu, ne visada tinka, bendraujant formaliai. Kartais, jeigu elektroninis laiškas, skirtas formaliam bendravimui, parašomas su tais ženklais-išdavikais, tikrai galima susidaryti neigiamą nuomonę apie žmogų, nes jis nesilaiko kultūringo, etiško pokalbio tradicijų ir neatsižvelgia į tai, kokia yra aplinka, kas yra laiško gavėjas.

– Kokias išskirtumėte kultūringo pokalbio tradicijas, esminius elementus?

– Galėčiau pateiktį pavyzdį, grįždama prie minties, kad pokalbio kultūra, etika siejasi su tuo, kas yra pokalbio dalyviai, kokia situacija ir aplinka. Jeigu mama bendrauja su vaiku (tai jau įrodė tyrimai ir galime pastebėti patys), naudojama labai daug deminutyvų. Sakoma – suvalgyk sriubytę, užsirišk batukus, pasiimk knygutę, eisim į laukelį, su šaukšteliu valgysime košytę, dar vieną kąsnelį.

Įsivaizduokime, vyksta dvyliktokų išleistuvės ir direktorė sako viešą sveikinimą – mieli dvyliktokai, jums visi atestačiukai, padėkite parašiuką, tėveliai, dabar galite įteikti gėlytes, visi einame laukelį, sustokime nuotraukytei, greitai visi paspauskime fotoaparačiukus ir visi greitai galime pasidaryti bendrą nuotraukytę. Turbūt tai būtų vertinama su šypsena. Jeigu deminutyvų būtų labai daug, pradėtume galvoti, kad direktorė yra labai „mamiška“. Tokioje vietoje, tokioje šventėje, iš jos nesitikima tokio bendravimo.

– Regis, tie deminutyvai pastaraisiais metais labai užkariavo viešąją erdvę –  gausu ir supermamyčių, ir besityčiojančių iš to, kurie taip pat atkreipia didžiulį dėmesį į deminutyvus. Kas nutiko, kad jie taip įsiveržė į mūsų erdvę, kasdienybę ir net išėjo už virtuvių sienų?

– Atsakymo, kas nutiko, neturiu. Galbūt mamos turi daugiau erdvės pasireikšti, internete diskutuodamos apie vaikus. Labai dažnai ne tik bendraudamos su vaikais, bet ir diskutuodamos internete jos vartoja labai daug deminutyvų, kalbėdamos apie su vaikais susijusias gyvenimiškas situacijas.

Mūsų Lietuvių kalbos katedros dėstytojai atliko tyrimų ir nustatė, kad dažnai suaugusiųjų gyvenime deminutyvai yra vartojami, kai norima kažko paprašyti, kai jaučiama, kad žmogus bus trukdomas. Pavyzdžiui, mums reikalingas kolegos parašas, greitai pribėgame ir sakome – gal padėtum padėti parašiuką? Kalbos tyrimai rodo, kad deminutyvus vartoja ne tik mamos, bet tam tikrose situacijose nejausdami tai daro ir kiti – ta situacija tarsi sušvelninama.

Kita visuomenės dalis deminutyvų nevartoja, bet juos pastebi. Manau, deminutyvai tampa kaip reklama – ar gera, ar bloga, bet daro poveikį. Vartoti deminutyvus ar į juos atkreipti dėmesį – labai gerai. Lietuvių kalba tuo pasižymi, tai kodėl vienokiu ar kitokiu būdu nekalbėti apie deminutyvus?

– Paskutiniu metu pastebiu, kad kalboje gausu pertarų: „reiškia“, „ta prasme“. Labai populiariu tapo „ar ne“. Ką jie rodo ir kam jie reikalingi? Kokią funkciją jie atlieka kalboje?

– Galėčiau remtis tyrimais, kuriuos ir pati esu atlikusi, stebėdama, analizuodama lietuvių kalbą. Iš vienos pusės, taip, pertarus galima pavadinti kalbos šiukšlėmis. Jie tarsi nereikalingi, bet tai priklauso nuo situacijos, kurioje bendraujama. Žinoma, viešame renginyje ausį tikrai rėžia nuolatinis kalbėtojo klausimas „ar ne“. Po kurio laiko norisi sakyti – ne, ne, ne. Taip pat nuolatinis sakymas „ta prasme“.

Kalbantis su pašnekovu, kuris vartoja daug pertarų, labai dažnai pradedama skaičiuoti, kaip sako vienas mano draugas. Jis tvirtina – nebegirdžiu, ką man sako, bet pradedu laukti, kada vėl pasakys „žinai“, „reiškias“ ir t. t. Iš kitos pusės, tyrimai rodo, kad žmogus vartoja pertarus ne tik dėl įpročio. Yra funkcijų, dėl kurių tai darome. Pavyzdžiui, tyrimas rodo, kad dažnai „žinai“ įterpiamas, kai norima sujungti kelias mintis, nepasakoti to, ką pašnekovas jau žino, todėl sakoma – žinai, man nutiko tas ir anas. Tokiu būdu tarsi prašoma pritarimo.

Taip pat dažnai pertarų, kalbos šiukšlių, įterpimas rodo, kad žmogus formuluoja mintį. Kai kalbame, tuo pat metu dirba ir smegenys, ir kalbos padargai. Kartais tarsi persikrauna kompiuteris – noriu pasakyti mintį, pamirštu ją, todėl, nenorėdama savo kalbėjimo eilės perleisti kitam, kuris turbūt tuoj pat įsiterptų, noriu tęsti savo mintį, nors ir neprisimenu, apie ką kalbėjau. Tuo metu laukiu, kol mano smegenys, vaizdžiai tariant, persikraus, todėl sakau „tai... ar ne... žinai... ta prasme... aš nuėjau į tą darbą...“

Tie žodelyčiai leidžia žmogui užpildyti tarpą, kol jis prisimins, ką kalbėjo, sugalvos, ką kalbėti. Kartais jie gali ir gelbėti iš įvairių situacijų, pavyzdžiui, kai užduodamas klausimas ir žmogus nori pagalvoti, nenori tiesiogiai atsakyti. Tai padeda sugalvoti, kaip tinkamai tai padaryti. Vis dėlto laikausi nuomonės, kad nereikia apie kalbą sakyti – tai yra gerai, o tai – blogai, negalima.

Grįžtu prie minties, kuri yra pagrindinė šio pokalbio idėja – kalbant viešame renginyje, reikia pagalvoti, koks bus kalbėjimas, bet, jeigu kalbu su draugu, esame atsipalaidavę, neformalioje aplinkoje, kodėl gi nepaprašyti jo pritarimo su pertaru „žinai“, kodėl nepasakyti „tipo“, jeigu taip išpuola? Negalėčiau teigti, kad tai – blogai.

– Ne kartą užsiminėti apie atliekamus tyrimus. Kuo dabar labiausiai domitės? Kokiais kalbos reiškiniais?

– Šiuo metu atlieku gana didelį tyrimą, rašau disertaciją. Tyrimas – apie lietuvių kalbos raidą, kaitą emigracijoje. Tiriu vaikų, gyvenančių anglų kalbos aplinkoje, lietuvių kalbos įsisavinimą, kitimą. Taip pat – kas nutinka su lietuvių kalba, kai vaikai pradeda lankyti anglų kalbos mokyklą ar darželį. Lietuvoje dažnai kalbama, kad, išvykę iš Lietuvos ar ten lietuvių šeimoje gimę vaikai pamiršta lietuvių kalbą, tėvai jos nemoko vaikų. Galima girdėti kitų neigiamų nuostatų.

Tyrimas parodė, kad ten namuose tikrai vartojama lietuvių kalba, vaikai jos mokomi. Gal ne kiekvienoje šeimoje tai vyksta sėkmingai, ne kiekvienoje šeimoje turima kantrybės mokyti, tačiau 9–10 metų vaikai nepraranda lietuvių kalbos įgūdžių. Taip, galima pastebėti anglų kalbos įtaką – vaikas verčia iš anglų kalbos, kalbėdamas lietuviškai. Norėčiau pridėti, kad, tie tėvai kartais jaučia nuoskaudą, girdėdami, kad apie juos Lietuvoje atsiliepiama blogai – neva jie nemoko lietuvių kalbos, nepuoselėja lietuviškumo.

Kai kuriose šeimose lietuvybė puoselėjama netgi labiau nei čia, Lietuvoje. Kalbėdama su viena šeima save pabariau – negalima blogai kalbėti apie ten esančius lietuvius. Vienas tėtis sakė – neįsivaizduojate, kiek mums kainuoja ir finansiškai, ir psichologiškai, kad šeima būtų darni, draugiška. Vaikas gali lankyti plaukimą, muziką, šokius, dailę ir visokius kitokius būrelius anglų kalba ir nori į juos eiti, nes ten eina draugai. Jiems norisi bendravimo, socializavimosi.

Vaikų prašoma lankyti lituanistinę mokyklą, kur dažnai dėstomos lietuvių kalbos taisyklės, veiksmažodžiai, daiktavardžiai. Vaikui kyla klausimų, kodėl jam reikia to mokytis. Taip pat tai kainuoja, nes tai – tikrai nepigu. Nuo finansų iki aiškinimo, kodėl vaikui reikia lietuvių kalbos, kodėl tai yra svarbu, veikia labai daug veiksnių ir tėvai taiko labai daug strategijų, kad vaikai išmoktų lietuvių kalbos ar jos nepamirštų. Taip, lietuvių kalba kinta, ji ten kitokia, bet tikrai negaliu sakyti, kad vaikai pamiršta ir nesimoko.

– Užsiminėte apie kalbos svarbą, todėl norėčiau paklausti apie kalbų mokėjimą. Vienoje kelionėje sutiktas vyriškis pasakė – vaikeli, kiek moki kalbų, tiek esi žmogus. Ką manote apie tokią mintį?

– Kalbų mokėjimas labai svarbus. Remiuosi savo atliktu tyrimu. Jaunam žmogui nebeužtenka mokėti vien tik anglų kalbą, nes anglų kalbos mokėjimas jau yra savaime suprantamas – nieko nebenustebinsi, mokėdamas anglų kalbą. Mokėdamas kitą – vokiečių, prancūzų, ypač kaimynų – lenkų, latvių, estų, rusų kalbą, ispanų, italų kalbas (galbūt nedažnai pasirenkamas mokytis), gyvenime gali padaryti didelę karjerą ir daug greičiau susirasti darbą.

Kultūrų, kitų šalių pažinimas per kalbą suteikia platesnį matymą, požiūrį, tolerantiškumą. Tai praplečia akis. Žmogus turi platesni požiūrį tiek praktinių dalykų, tiek asmeninio tobulėjimo atžvilgiu. Kalbų mokėjimas, gebėjimas bendrauti kuria nors papildoma viena ar dviem kalbomis duoda tik naudos. Kaip sako – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Galėčiau perfrazuoti – išmokęs kalbą tikrai jos ant pečių nenešiosi, tai taps privalumu, tiek ieškantis darbo, tiek dirbant, tiek bendraujant ir matant pasaulį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...