captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Legkauskas: tiek vyrai, tiek moterys turi natūralų polinkį būti neištikimi

Jei žmogų vertinsime biologiniu aspektu, kaip gyvūną, tiek vyrai, tiek moterys turi natūralų polinkį būti neištikimi, mes nesame biologiškai monogamiški, LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas Visvaldas Legkauskas. „Santykių ir šeimos griovimas mažiau turtingoje visuomenėje, ypač agrarinėje, kokia buvo Lietuva tarpukariu ar pokariu, abiem pusėms reiškė labai didelį materialinės gerovės sumažėjimą. Dėl to skurdesnė visuomenė neištikimybės netoleruodavo. [...] Bet, kai visuomenė tampa turtinga [...], neištikimybė nebeturi tokių didelių griaunančių ekonominių pasekmių“, – pastebi  socialinių mokslų daktaras.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Jei žmogų vertinsime biologiniu aspektu, kaip gyvūną, tiek vyrai, tiek moterys turi natūralų polinkį būti neištikimi, mes nesame biologiškai monogamiški, LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas Visvaldas Legkauskas. „Santykių ir šeimos griovimas mažiau turtingoje visuomenėje, ypač agrarinėje, kokia buvo Lietuva tarpukariu ar pokariu, abiem pusėms reiškė labai didelį materialinės gerovės sumažėjimą. Dėl to skurdesnė visuomenė neištikimybės netoleruodavo. [...] Bet, kai visuomenė tampa turtinga [...], neištikimybė nebeturi tokių didelių griaunančių ekonominių pasekmių“, – pastebi  socialinių mokslų daktaras.

V. Legkausko teigimu, sprendžiant dėl neištikimybės kilusią santykių krizę, jokiu būdu negalima manyti, kad dabar viskas priklauso tik nuo vieno, partnerio neištikimybę išgyvenusio žmogaus: „Pirmiausia žmonės turi norėti ją įveikti. Ir svarbu, kad norėtų du žmonės – ne vienas. Standartinė klaida yra manyti, kad viskas priklauso nuo vieno žmogaus – nuo to, kuris patyrė neištikimybę: kad jis gali su tuo susitaikyti, gali atleisti, gali su tuo gyventi. Tokiu atveju neištikimybė kartojasi ir galiausiai santykiai vis tiek sugriūna.“

– Kodėl taip keblu ir nedrąsu kalbėti apie neištikimybę, jeigu ji jau yra?

– Apie neištikimybę kalbėti sunku dėl didžiulio emocinio krūvio, kurį ji sukelia. Su neištikimybe yra susiję daug stiprių jausmų, kurių mes nenorėtume rodyti: pyktis, baimė, neapykanta, kaltė, gėda. O kalbėti reikia ir tenka, nes su ja susiduria ne tiek mažai žmonių. Tyrimai rodo, kad per gyvenimą gana daug tiek vyrų, tiek moterų buvo neištikimi savo antrajai pusei. Be to, ši tema aktuali ne tik tiems žmonėms, kurie patys būna neištikimi, ar jų partneriams. Neištikimybė griauna santykius, o griūvantys santykiai sukelia domino efektą, todėl būna sunku visiems aplinkiniams, ypač vaikams.

– Paprastai manoma, kad neištikimybė reiškia bet kokių santykių pabaigą.         

– Neištikimybė nebūtinai reiškia santykių pabaigą, nors dažniausiai taip ir yra. Neištikimybė turi tokią stiprią griaunamąją jėga, kad senovės žmonės ją netgi patvirtino mituose. Pavyzdžiui, daugelis žino Trojos mitą, kuris pasakoja apie tai, kad neištikimybė turi tokią didžiulę neigiamą emocinę energiją, jog gali sugriauti ištisas civilizacijas. Juk Trojos karas, kilęs dėl to, kad kažkas pagrobė kažkieno žmoną, truko 10 metų.

– Kiek šiuolaikinėje visuomenėje neištikimybė yra toleruojama? Juk yra žmonių, kurie sako, kad ištikimybė jiems nėra svarbiausias dalykas.

– Vertybės liberalėja – geriausiai tai matyti muilo operose. Pirmuosiuose matytuose serialuose, tokiuose kaip „Vergė Izaura“ ar „Santa Barbara“, nepaisant visų bangų, posūkių ir dramų, žmogus likdavo ištikimas.  Šiandieninės muilo operos rodo kitokią istoriją: veikėjai myli vienas kitą, bet dažniausiai kažkuris vienas arba net abu ne tik turi santykių šone, bet ir kuria šeimas, susilaukia vaikų su kitais žmonėmis. Kaip matome, populiariojoje kultūroje absoliuti ištikimybė šiek tiek pastumta į šoną, o tas poslinkis turi aiškią banalią priežastį: neištikimybė turi didelę griaunančią jėgą, kuri daugeliui atvejų pajėgi sugriauti santykius.

Santykių ir šeimos griovimas mažiau turtingoje visuomenėje, ypač agrarinėje, kokia buvo Lietuva tarpukariu ar pokariu, abiem pusėms reiškė labai didelį materialinės gerovės sumažėjimą. Dėl to skurdesnė visuomenė neištikimybės netoleruodavo. O islamo pasaulyje už tai taikomos ypač žiaurios sankcijos – tarkim, užmušama akmenimis ir pan.

Bet, kai visuomenė tampa turtinga tiek, kad vienas žmogus uždirba tiek, kad užtenka ir jam, ir keliems jo palikuonims, neištikimybė nebeturi tokių didelių griaunančių ekonominių pasekmių. Žinoma, žmonių gyvenimas po skyrybų pasunkėja, bet nepasunkėja katastrofiškai, o tada ir visuomenė taip stipriai nebespaudžia. Tai patvirtina ir faktas, kad visuomenėje buvo pradėtos toleruoti skyrybos.

– Vakar užkliuvo žinutė „gyvenimas trumpas – užmegzk romaną“. Būtent taip šeimas turinčius žmones užmegzti romaną kviečia Ashley Madison pažinčių svetainė, kuri turi  beveik 37 mln. vartotojų ir yra populiari 50 šalių. Tačiau „hakeriai“, įsilaužę į svetainės duomenų bazę, grasina paviešinti klientų duomenis, jei veikla nebus nutraukta. Vadinasi, moralinės nuostatos tebėra svarbios, nors neištikimybė ir neša didžiulį pelną?

– Neištikimybės svarba, kalbant apie individą ir visuomenę, skiriasi. Vertybės formuoja visuomenę, o mūsų individualios vertybės yra paimtos arba iš visuomenės, arba iš atskirų jos segmentų. Žinoma, šeima gali turėti visai kitokias vertybes nei visuomenė, bet tai vis tiek aplinka. Vertybių mes patys nesusigalvojame ir nesukuriame. Jei žmogų vertinsime biologiniu aspektu, kaip gyvūną, tiek vyrai, tiek moterys turi natūralų polinkį būti neištikimi, mes nesame biologiškai monogamiški.

Kaip minėjau, daugiausia dėl ekonominių sumetimų visuomenė formuluoja tokias vertybes, o šiuolaikinėje praturtėjusioje visuomenėje, kai ekonominio intereso saugoti ištikimybę nebėra, atsiranda psichologinis motyvas: anksčiau mūsų palikuonių sėkmę lemdavo sveikata (kiek žmogus gali plūgą pakelti ar kardu pasišvaistyti), o dabar sėkmę lemia psichologiniai elementai. Net jei kalbame apie finansinę sėkmę, svarbiausia yra intelektas, psichikos sveikata ir taip toliau.

Kadangi neištikimybė griauna santykius, jos neigiamos pasekmės itin reikšmingos vaikams. Šeimos, kurios skiriasi dėl neištikimybės, vaikams padaro didelę meškos paslaugą, tarkim, jie neįgyja tų psichologinių privalumų, kuriuos galėtų įgyti, jei augtų stabilioje dviejų asmenų šeimoje. Dėl to barjerai, kurie palaiko ištikimybę, nors šiek tiek slenkasi, vis tiek yra. Trumpai tariant, ištikimybė vis dar vertinga kiekvienam žmogui, nors biologiškai gal ir norėtųsi kitaip.

– Knygos „Neištikimybė nėra banali“ autorius Yves`as Dalpe teigia, kad jo tikslas – ištirti sudėtingą neištikimybės pasaulį, o ne badyti pirštu į žmones kaip į nusikaltusius moraliai. Kiek neištikimybės pasaulis yra sudėtingas? Dažniau nuteisiame neištikimąjį, tačiau kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, kaip prieinama iki neištikimybės, kokios būdingiausios jos priežastys? Kitaip tariant, kas gi kaltas?

– Neištikimybė yra paprasta kaip trys kapeikos, kurios išsidėlioja maždaug taip. Viena kategorija žmonių patys būna neištikimi ir jie yra šventai įsitikinę, kad negali būti ištikimi. Kitaip tariant, jiems neištikimybė yra vertybė. Jie gali sakyti, kad tai jų biologinis poreikis,  kad biologiškai abi lytys yra linkusios turėti santykių su daugiau žmonių, kad tai žmogui natūralu, kad ištikimybė yra nenatūrali. Taigi žmogus taip žiūri į pasaulį ir tokios jo vertybės. Šių žmonių neištikimybė praktiškai visada baigiasi sugriuvusiais santykiais.

Kitą kategoriją apibūdinčiau taip: truputis nusivylimo, truputis alkoholio, patrauklus atsitiktinis žmogus šalia – ir neištikimybė. Santykiai tokią neištikimybę gali išgyventi tada, jei abu partneriai santykius mato kaip didesnę vertybę ir vienas kitu pasitiki labiau, negu bijo. Nes visada, kai turime artimą žmogų, kai jį mylime, kažkiek pasitikime ir kažkiek bijome. Bijome būti įskaudinti, palikti, nuvilti, ir ta baimė iš esmės niekada nepalieka.

Žinoma, antru atveju galima prisikabinti prie nusivylimo ir paklausti – o iš kur jis atsirado. Ar antra pusė kažką padarė? Taip, visada yra du žmonės, bet galutinis sprendimas yra to žmogaus, kuris „eina į kairę“, o badymas pirštu į antrą pusę yra pasiteisinimai, nes, jei galvoji, kad antra pusė tave nuvylė, reikia skirtis, o ne ieškoti džiaugsmų ar paguodų šone. Juk iš tikrųjų tie džiaugsmai ir paguodos būna labai trumpalaikiai. Dažniausiai yra tokia subkategorija žmonių, kurie realiai psichologiškai jau išsiskyrę, kurie norėtų „išeiti“ iš tų santykių, bet negali išeiti į niekur. Sakoma – kaip blusa, kuriai būtinai reikia šilto kūno. Tai ir šoka ant artimiausio šilto kūno (ar kelių kūnų) ieškodami, kuris čia bus naujas šeimininkas. Taigi iš tiesų šie žmonės jau yra priėmę sprendimą skirtis, tik bijo būti vieni.

– Kaip įveikti neištikimybės sukeltą krizę?

– Pirmiausia žmonės turi norėti ją įveikti. Ir svarbu, kad norėtų du žmonės – ne vienas. Standartinė klaida yra manyti, kad viskas priklauso nuo vieno žmogaus – nuo to, kuris patyrė neištikimybę: kad jis gali su tuo susitaikyti, gali atleisti, gali su tuo gyventi. Tokiu atveju neištikimybė kartojasi ir galiausiai santykiai vis tiek sugriūna.

O jei abu žmonės myli vienas kitą, žino, kad tai buvo vienkartinis atsitikimas (pabrėžiu –vienkartinis), ir mato savo santykių prasmę, jie gali tai įveikti. Mes labai gerai žinome vieną dalyką: vieną kartą žmogaus gyvenime gali atsitikti bet kas. Žmogus tikrai gali tai padaryti netyčia, bet, kai jis daro antrą ir trečią kartą, tai jau nėra netyčia. Jei žmogus kažką padarė trečią kartą, tikrai padarys ir ketvirtą, ir penktą. Taigi, jei kažkas svarsto apie atleidimus ir savo kilniadvasiškumą, tegu pataupo kilniadvasiškumą, nes jis nieko nepakeis.

– Ko iš neištikimybės galima pasimokyti?

– Pirmiausia – pažinti save. Juk tie, kurie buvo neištikimi, negalvojo, kad jiems taip gali nutikti. O tiems, kurie susiduria su partnerio neištikimybe, neatrodo, kad jie gali atleisti, nors, pasirodo, gali. Taip pat žmonės ima geriau pažinti vienas kitą, gali tapti artimesni. Nors atkurti santykius nelengva, žmonės gali imti dar labiau vienas kitu pasitikėti. Netiesa, kad neištikimybė negrįžtamai sugriauna pasitikėjimą – ji gali jį ir sustiprinti, bet, kaip sakiau, su sąlyga, kad abu žmonės mato santykių prasmę, gali išgirsti vienas kitą ir pasiruošti vienas kitą geriau pažinti. Neištikimybė visada sukelia šoką – „aš negalvojau, kad tu taip gali“. Tai reiškia, kad atsiranda naujų galimybių vienam kitą pažinti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...