captcha

Jūsų klausimas priimtas

Grįžo į Lietuvą, metęs karjerą ir gerą algą Anglijoje

Dvidešimt trejų metų virėjas Gabrielius Račys visus nustebino: spjovė į perspektyvų darbą Londone ir grįžo į Lietuvą, kur niekas nieko jam nežadėjo. Ketverių metų emigracijos patirtį turintis vaikinas viską paaiškino LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“: „Čia nėra viskas paklota, mūsų šalis, galima sakyti, kaip ir paauglystės stadijoje, jai dar labai mažai metų, bet, manau, viskas ateityje susitvarkys. Šiandien labai sunku rasti savo vietą, o aš kaip tik radau – ir esu labai patenkintas“.
Laidos kadras
Laidos kadras

Dvidešimt trejų metų virėjas Gabrielius Račys visus nustebino: spjovė į perspektyvų darbą Londone ir grįžo į Lietuvą, kur niekas nieko jam nežadėjo. Ketverių metų emigracijos patirtį turintis vaikinas viską paaiškino LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai: „Čia nėra viskas paklota, mūsų šalis, galima sakyti, kaip ir paauglystės stadijoje, jai dar labai mažai metų, bet, manau, viskas ateityje susitvarkys. Šiandien labai sunku rasti savo vietą, o aš kaip tik radau – ir esu labai patenkintas“.

„The Gallery“ – angliškai pavadintas restoranas Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje – yra naujoji Gabrieliaus darbo vieta. Čia – stilingas interjeras, skanus, iš kokybiškų produktų paruoštas maistas ir svarbiausia – lietuviškai kalbantys kolegos ir klientai. Tai – priežastys, dėl kurių jaunas, iniciatyvus vaikinas apsisprendė likti gimtinėje. Pinigų čia tikrai ne daugiau, bet Gabrieliui ne pinigai – svarbiausia.

„Rytų Londone, kai gyvenau, jaučiausi taip, lyg Vilniuje gyvenčiau: lenkiškai, lietuviškai kalba kas antras žmogus, lietuvių parduotuvės – ant kiekvieno kampo. Todėl, kai gyvenau rytų Londone, net nejutau, kad esu išsikraustęs iš Lietuvos“, – prisimena laidos „Emigrantai“ pašnekovas.

Pasak Gabrieliaus, Lietuvoje galima susikurti ne prastesnę finansinę gerovę nei Londone, jei tik atsiduodi savo darbui.

2014-aisias, dar gyvendamas Londone, iš Šiaulių kilęs vaikinas vardijo problemas, su kuriomis susiduria emigrantai, tarp jų ir jis pats: „Kai atvažiavau, čia man iš tikrųjų nesisekė. Planavau, kad važiuosiu atgal, nes bijau angliškai kalbėti, nežinau, kaip ieškoti darbo. Draugai kaip ir dingo, kai atvažiavome. Ten visi dėl to svaro gal pamišę, pažadų – daug, jauni žmonės tikisi, kad ten jų ten su plakatais lauks. Bet iš tikrųjų situacija yra visiškai kitokia. Kai atvažiavau, niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Tokių, kaip tu, ten dar yra tūkstančiai. Atsiduri aplinkoje, kurioje esi niekam nereikalingas“.

Gabrielius „Emigrantams“ 2014-aisias atvirai prisipažino, kad jis kurį laiką net buvęs benamis, miegodavęs po Londoną kursuojančiuose naktiniuose autobusuose.

„Visi pasakoja, kad čia sninga pinigais, darbų – daug, o iš tikrųjų čia yra labai sunku išgyventi, – dalijasi savo patirtimis emigrantas. – Lietuviai mane buvo apvogę, tad porą dienų panakvojau autobuse, nenorėdamas apsunkinti draugų“.

Gabrielius juokiasi iš tų, kurie meta neblogą darbą Lietuvoje, tikėdamiesi Anglijoje rasti tokį pat ar net geresnį. Jo įsitikinimu, niekam Anglijoje nerūpi, kokias pareigas ėjote Lietuvoje – kaip niekam nerūpėjo ir paties Gabrieliaus kulinarinis diplomas.

Žodį „emigracija“ vaikinas lygina su pirma klase. Vos tik nusprendęs išvykti į užsienį, iškart priimi iššūkį viską pradėti nuo nulio, kai neatsižvelgiama į tavo asmeninius gebėjimus ar patirtį. Starto linija Anglijoje ar kur nors kitur Vakaruose visiems būna tokia pati.

Juodoji, košmarui prilyginama pradžia statistiniam emigrantui užtrunka apie pusę metų, sako Gabrielius. Tik tada ledai pradeda judėti: vieniems – sparčiai, kitiems – po truputį, banguodami.

Laidos pašnekovo nuomone, Londone, norint išsikovoti vietą po saule, negalima sakyti žodžio „ne”. Jeigu vadovas ko nors paprašo, vadinasi, reikia tai padaryti. Į emigrantus, ypač atvykusius iš Rytų Europos, daug kas žiūri įtariai.

Anglijoje ir Lietuvoje virėjų atlyginimai skiriasi du, tris ar net keturis kartus. Tačiau tai dar nieko nereiškia, sako sugrįžęs emigrantas.

„Ten žmogus skiria sau minimalų komfortą ir daugiau dirba. Jei nori komforto, tai tiek neuždirbsi, kad gyventum ten labai komfortiškai. Jeigu gyventum panašiomis sąlygomis, kaip Lietuvoje, tai ir gyventum ne ką geriau“, – skaičiuoja Gabrielius.

Jei negyveni susispaudęs su keliais ar net keliolika nuomininkų viename name – o Gabrieliui yra tekę nuomotis namą drauge su 13 žmonių – ir ieškaisi patogumų, tai po nuomos mokesčių lieką ne ką daugiau pinigų kitoms išlaidoms, nei dirbant Lietuvoje. Tai Gabrielius patyrė savo kailiu, kai su drauge išsinuomojo namą Vakarų Londone. Daugeliui lietuvių, kol prakunta, tenka gyventi „barako" sąlygomis, jei nori kažkiek susitaupyti.

Vis dėlto prieš pusantrų metų, kai „Emigrantai“ kalbino Gabrielių Londone, jis atrodė laimingas. Ir savo laime lietuvis kiek įmanydamas stengėsi dalintis su kitais tautiečiais. Eidamas aukštas pareigas restorano virtuvėje, jis nuolat padėdavo ten pat įsidarbinti kitiems, net nepažįstamiems lietuviams.

„Man geriau padėti lietuviui nei kažkam kitam. Šiek tiek gal patriotizmo yra išlikę – tiesiog savam kažkaip maloniau padėti. Aš esu ne vieną dešimtį įdarbinęs“, – anuomet pasakojo „Emigrantų“ pašnekovas.

Iki šiol Gabrieliui už tuo metu suteiktą pagalbą yra dėkingi dešimtys lietuvių emigrantų. Visų jų svajonė buvo ta pati – praturtėti svetimoje šalyje. Pats Gabrielius tokią galimybę turėjo prieš pat išvykdamas iš Anglijos. Bet jis visko atsisakė – nors netrukus turėjo tapti vyriausiuoju virėju restorane.

Tuo metu Gabrielius uždirbdavo daugiau kaip 2 tūkst. svarų sterlingų, arba beveik 3 tūkst. eurų į rankas per mėnesį. Tačiau tai jam nieko nereiškia. Greičiau nei per savaitę jis nusprendė viską apversti aukštyn kojomis ir grįžti į tėvynę. 

„Aš šimtą metų planavau grįžti į Lietuvą. Bet užpernai, kai grįžau, supratau, kad dar šiek tiek per anksti: buvau nepasirengęs, reikėjo užsidirbti pinigų, kad galėčiau išsinuomoti butą tam laikui, kol ieškosiuosi darbo. Reikėjo pinigų ir gydymui, nes turiu šiek tiek sveikatos problemų. Manau, Lietuvoje ir gydymas geresnis. [Šis ir kiti] kriterijai lėmė mano galutinį metų apsisprendimą grįžti į Lietuvą“, – pasakoja buvęs emigrantas.

Netrukus bus lygiai metai, kai Gabrielius su savo mylimąja, taip pat lietuve, grįžo iš Londono. Jie žinojo, kad bus sunku, kad niekas stebuklų nepasiūlys. Taip ir buvo. Atlyginimas, kurį jam siūlė mūsų šalies darbdaviai, buvo kelis kartus mažesnis už anglišką.

Kritikos strėles į Anglijos pusę laidantis Gabrielius nelinkęs per daug saldžiai kalbėti ir apie Lietuvą. Savo šalyje jam geriausia, bet ir čia jis mato nemažai problemų.

„Mano profesijoje yra labai daug nesąžiningų darbdavių, nepalyginsi su Anglija, kur žmonės specialiai ieško legalaus darbo, kad gautų daugiau pinigų. O čia yra tokia situacija, kad visur – neteisybė, „švogerių“ kraštas ar dar kažkas“, – piktinasi lietuvis.

Būtent dėl užkulisinių kalbų, nesąžiningų paaukštinimų ir nesąžiningos konkurencijos sugrįžęs į Lietuvą Gabrielius ilgą laiką blaškėsi, ieškodamas sau tinkamos vietos dirbti. „Iš viso pakeičiau keturias darbo vietas per beveik metus, ir čia yra mano geriausia vieta“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas.

Per metus, ieškodamas darbo, Gabrielius patyrė tiek nuotykių, kiek kiti nepatiria ir per visus dešimt metų: „Buvo, kad ir pinigų neišmokėjo, kontraktų nedavė, turėjau dirbti už „juodus“ pinigus, bet, kaip sakau, sukandi tiesiog dantis ir dirbi toliau“.

Daug pažinčių Londone užmezgęs Gabrielius yra nuolat viliojamas ten grįžti, jam žada didesnius pinigus, lengvesnį darbą. Bet jis neperkalbamas – Lietuva yra ta šalis, kurioje jam gyventi geriausia.

„Emigrantai“ transliuojami trečiadieniais 21.00 val. per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...