captcha

Jūsų klausimas priimtas

Stokholme gyvenusi Šarūnė: grįžimas į Lietuvą man – kaip antra emigracija

Septyneri metai – tiek Šarūnė Galdikaitė praleido Švedijos sostinėje Stokholme. Švedijoje ji jau buvo įsitvirtinusi, o Lietuvoje, be artimųjų ir keleto draugų, nieko neturėjo. Jos planas buvo toks: pirmiausia Vilniuje susirasti darbą, bet ne prastesnį, nei turi Stokholme.
Laidos kadras
Laidos kadras

Septyneri metai – tiek Šarūnė Galdikaitė praleido Švedijos sostinėje Stokholme. Švedijoje ji jau buvo įsitvirtinusi, o Lietuvoje, be artimųjų ir keleto draugų, nieko neturėjo. Jos planas buvo toks: pirmiausia Vilniuje susirasti darbą, bet ne prastesnį, nei turi Stokholme.

Per septynerius metus, praleistus tame pačiame banke, Šarūnei ne kartą buvo paskirtos aukštesnės pareigos. Galiausiai ji dirbo vyresniąja verslo analitike.

Kadangi banko, kuriame dirbo Šarūnė, filialų yra ir Lietuvoje, ji tikėjosi tiesiog persikelti ten. Deja, jos trokštamos pozicijos buvo užimtos. Teko imtis plano „B“ – siuntinėti gyvenimo aprašymus ir tikėtis, kad kas nors atsilieps. Atsiliepė. Vienas bankas pasiūlė Šarūnei tas pačias pareigas, kokias ji ėjo Stokholme. Atlyginimas, suprantama, mažesnis, tačiau iš pajūrio kilusi jauna moteris net nesuabejojo: ji labai nori grįžti į Lietuvą, ir jokie pinigai nepradžiugins labiau už namus.

Prieš grįžtant į Lietuvą netrūko ir nerimo

„Per tą laiką, kai esi išvykęs, labai nutolsti nuo draugų. Atsiranda visai kiti išgyvenimai, kiti pojūčiai, ir tu natūraliai nutolsti vienas nuo kito. To iš tikrųjų labiausiai bijau“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakojo moteris.

Kai, būdama 23 metų, Šarūnė nusprendė apsigyventi Švedijoje, ten jau laukė mylimasis ir jo draugai. Didelių sunkumų emigracijos pradžioje mergina nepatyrė. Per mėnesį susirado darbą, bendravo su savo vaikino draugais, nereikėjo rūpintis buto paieškomis ir visais kitais klausimais, su kuriais dažniausiai susiduria emigrantai.

Šarūnė neslepia: ji tikėjosi, kad su tuo pačiu vyru praleis visą gyvenimą. Būdama dvidešimt trejų tiksliai žinojo, kaip gyvens trisdešimties. Deja, mylimųjų keliai išsiskyrė. Ir staiga emigrantė, kuri turėjo visus socialinius ryšius, liko ne tik be vyro, bet ir be draugų, be jo artimųjų, kurie jau ir pačiai Šarūnei buvo artimi.

Švedijoje ji įveikė ir tai – susirado naujų draugų, įsigijo būstą, įsitvirtino. Tačiau vis tiek nesijautė laiminga. Butą, kuriame gyveno, Šarūnė pardavė, dalį daiktų atsigabeno į Lietuvą, kai kuriuos padovanojo Stokholme gyvenantiems draugams.

O štai dabar Šarūnė – jau Vilniuje. Nuo moters veido šypsena nedingsta, tačiau ji neslepia: pirmosios dienos Vilniuje veikiau priminė sapną nei realybę.

Sunkiausia buvo palikti žmonės

Skrisdama į Lietuvą, Šarūnė žinojo: jos jau laukia darbas banke. Taip pat žinojo, kad turi išnuomotą butą, kuriame gyvens, kol įsigys nuosavą būstą. Pastarajam pinigų netrūko – pardavus butą Stokholme, nusipirkti butą Vilniuje tikrai nesunku. Sąlygas grįžti moteris turėjo kone idealias, tačiau vis tiek nerimavo.

„Sunkiausia buvo palikti žmones. Paskutinė savaitė buvo pati sunkiausia. Atsirado žinojimas, kad viskas – dabar aš čia jau paskutinį kartą, ir mes turime atsisveikinti. Tai buvo labai sunku. Vienu metu jau aš tiesiog norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, nes nebegalėjau pakelti tos emocinės perkrovos“, – „Emigrantams“ pasakoja pašnekovė.

Tame pačiame darbe Stokholme Šarūnė praleido daugiau kaip septynerius metus. Jos tikslas, atvykus į Švediją, buvo imtis kvalifikuoto darbo. „Juk Vilniuje ekonomiką studijavau ne šiaip sau“, – pasakoja moteris. Tame banke lietuvė pradėjo nuo pačių paprasčiausių užduočių, tačiau, atsistojusi ant pirmojo laiptelio, siekė vis daugiau ir daugiau. Viršininkas jos pastangas įvertindavo, todėl merginai būdavo paskiriamos vis aukštesnės pareigos.

Dabar, grįžus į Lietuvą, nuo nulio pradėti nereikėjo. Pareigos jau yra, bet pasitikėjimą ir autoritetą tenka įgyti iš naujo.

Negrįžo tam, kad dirbtų „už bet kiek“

„Manau, kad kartais mano optimizmas ir pozityvus požiūris į gyvenimą tikriausia labai veda iš kantrybės. Bet esu išmokusi, kad visiems neįtiksi, ir tu tiesiog pats pasirenki žmones, kurių nuomonė tau yra svarbi, o visi kiti gali galvoti, ką jie nori“, – tikina Šarūnė.

Tačiau ji nedejuoja ir dėl to, kad gauna mažesnę algą nei Švedijoje. Juk pati žinojo, ką pasirinko.

„Aš vadinuosi verslo analitike. Grįžau turėdama tam tikrų reikalavimų ir kriterijų savo būsimam darbdaviui. Aš turėjau ir savo kainą. Tai labai daug kam kliūva. Aš negrįžau į bet kokias pareigas, aš negrįžau [dirbti] už bet kiek“, – teigia moteris.

Vilniuje mergina dirba analogišką darbą, kaip dirbo Stokholme. „Visiškai savęs neriboju. Tikrai nesiskundžiu: užtenka ir buitiniams dalykams, ir pramogoms“, – tikina jau keletą mėnesių naujoje kėdėje sėdinti moteris.

Šarūnė mano, kad nemaža dalis lietuvių pakankamai neuždirba, nes tiesiog nemoka išsireikalauti to, ko yra verti.

„Aš tikrai galiu labai atvirai ir nuoširdžiai pasakyti, kad galvojau, jog manęs čia, Lietuvoje, visi norės. Tik išsiųsiu savo CV, ir bus milijonas pasiūlymų. Taip nebuvo, labai mažai kas „užsikabino“. Bet manau, kad, jeigu tu sieki savo tikslo ir turi galimybę tai daryti, tai kodėl nepabandyti“, – laidoje „Emigrantai“ sakė Šarūnė.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad, jeigu sukaupei daug patirties užsienyje, įsidarbinti Lietuvoje bus vieni juokai. Iš Šarūnės pavyzdžio neatrodo, kad tai būtų tiesa. Jau veikiau atvirkščiai. Gyvenimo aprašymų ji išsiuntė kelias dešimtis, o iš darbdavių atsakė vos vienas kitas.

„Išsiunčiau gal apie 40 [gyvenimo aprašymų]. Siunčiau tiesiogiai kelioms kompanijoms, net jeigu jie ir neturėjo laisvų pareigybių. Atsiliepė, atrodo, 3 ar 4“, – pasakoja ji.

Laidos kadras

„Lietuviams dažnai pritrūksta diplomatijos“

Nors darbo santykiai Lietuvoje pamažu artėja prie skandinaviškų, bet kol kas vis dar atsilieka. Darbo kultūros Vilniuje ir Stokholme – labai skirtingos. Dėl to Šarūnė kartais pasijunta nejaukiai.

„Matau, kad darbo kultūra visų kitų žmonių ir mano skiriasi. Ir nėra taip, kad vieni yra geri, kiti yra blogi, bet mes tiesiog turime skirtingas mokyklas“, – tikina moteris.

Per porą mėnesių Vilniuje ji pastebėjo, kad lietuviams dažnai pritrūksta diplomatijos.

„Kartais reikia pašnekėti apie orą, paskui šnekėti apie reikalus, o paskui vėl apie orą. Paklausti kolegos, kaip jam sekasi. Atsiranda artimesnio ryšio palaikymas, kuris visiškai nereiškia, kad mes su tuo kolega eisim gerti kavos ar eisim į vakarėlį“, – aiškina pašnekovė.

Lietuviai užsieniečiams stengiasi palikti kuo geresnį įspūdį, bet, pasak Šarūnės, jiems pavyksta ne visada.

„Kartais mes jiems atrodome labai tiesmukiški, nemandagūs ir pikti. Aš tai matau, nes nesu pratusi to matyti“, – „Emigrantams“ teigia Šarūnė.

Per septynerius metus Lietuvoje daug kas pasikeitė į gerąją pusę

Niekas nežino, kiek kvietimų į darbo pokalbį mergina būtų gavusi, jei niekada nebūtų gyvenusi Švedijoje.

„Pirmosios dienos buvo ganėtinai intensyvios, nes grįžau į brolio žmonos gimtadienį iš karto tą pačią dieną. Ir paskui buvo savaitgalis, vyko įsikūrimas. Atėjo pirmadienis, ir aš išėjau į darbą“, – prisimena pašnekovė.

Pasibaigus persikraustymo darbams, Šarūnė galėjo ramiai pasivaikščioti Vilniuje.

„Aš Stokholmą myliu, mylėsiu visada. Su Vilniumi yra visai kitas santykis. Vilnius yra labai pasikeitęs ir išgražėjęs per tą laiką, žmonės mielesni, nei buvo. Dabar tiesiog su nepažįstamais žmonėmis apie nieką pasišneku“, – džiaugiasi moteris.

Per septynerius metus, kuriuos moteris praleido Stokholme, Lietuvoje daug kas spėjo pasikeisti į gerąją pusę.

„Vilniuje labai daug statybų visur. Man atrodo, žmonės pradeda tautėti. Ta prasme, kad yra laisvesni, nebėra standartų, kurie mus apriboja. Akiai džiugu, kai matau įvairių stilių aprangą ir įvairių tautybių žmones. Niekam tai neberėžia akies. Jei prieš tai praeidavo koks nors užsienietis, kuris labiau „išsišoka“ iš minios, tai matydavau, kad žmonės atsisukdavo arba kažką pakomentuodavo, o dabar tai yra pasidarę natūralu“, – tikina buvusi emigrantė.

Vakarų Europos miestuose šiek tiek laiko praleidę lietuviai grįžę dažnai kalba apie ten tvyrančią atmosferą. Sako, kad Londone, Paryžiuje ar Osle žmonės daugiau šypsosi ir sveikinasi net su nepažįstamaisiais. Šarūnė sako, kad ilgiau pabuvusi Vilniuje irgi jaučiasi kaip Vakarų Europoje.

„Aš tiek daug apie nieką su nepažįstamais nesu šnekėjusi: ir taksi, ir parduotuvėje. To buvau iš tikrųjų labai pasiilgusi“, – laidoje „Emigrantai“ pasakojo Šarūnė.

Jau įkyrėjęs klausimas: „Tai ko čia grįžai?“

Išgirdę apie tai, kad Stokholme įsitvirtinusi trisdešimtmetė nusprendė grįžti ir viską pradėti iš naujo, ne vienas ties smilkiniu pasukiojo pirštą. Kažkodėl pasiekimai užsienyje daugumai lietuvių vis dar daro didesnį įspūdį nei panašūs nuopelnai Tėvynėje. 

„Giminaičių dar labai daug susitikti nespėjau, o draugai reagavo normaliai. Bet tiek kartų, kiek teko atsakyti į klausimą „Tai ko čia grįžai?“, tai tikriausiai niekada nebuvo. Jau vienu metu galvojau, kad pasiimsiu iš raštelį, užsirašysiu ir, išgirdusi klausimą, duosiu ir sakysiu – skaitykit“, – teigia moteris.

Kam tau to reikėjo? Šį klausimą iš draugų ir pažįstamų Šarūnė vis dar girdi kasdien.

„Aš visiems sakau, kad grįžau, nes labai pasiilgau šeimos, pasiilgau savo vietų. Su drauge labai gerai padiskutavome ir padarėme išvadą, kad mes labai pavargome tiesiog visą laiką daryti tokį „catch up“. Tu susitinki su žmonėmis tam tikrą kiekį kartų per metus ir vis bandai išgauti, kas įvyko, užuot dalyvaudamas visame gyvenime“, – aiškina mergina.

Apsigyventi Švedijoje buvo morališkai lengviau

„Šis žingsnis man – kaip antra emigracija. Tiesą sakant, net apsigyventi Švedijoje morališkai buvo lengviau“ – savo pradžią ten ir čia lygina pašnekovė.

Ilgą laiką emigracijoje praleidusi moteris šypsosi: Stokholme jau viską žinojo, o Vilniuje dažnai prireikia konsultacijų. Pavyzdžiui, draugai pasako kavinės pavadinimą, o Šarūnė jį girdi pirmą kartą gyvenime.

Pastaraisiais metais statistika vis labiau džiugina. Pavyzdžiui, pernai į Lietuvą grįžo net dviem tūkstančiais daugiau emigrantų nei užpernai. Grįžimo priežastimi daugelis įvardijo tai, kad labai pasiilgo artimųjų bei jiems artimos kultūros. Lygiai kaip ir Šarūnė. Bet ši pašnekovė nesitiki, kad Tėvynė jai bus tarytum pasakų pasaulis. Ji net neabejoja: laimę žmogus susikuria pats ir visiškai nesvarbu, kur.

„Aš jaučiuos ramesnė, jaučiu vidinę harmoniją, vidinę ramumą. Ar aš Švedijoj jaučiausi laiminga? Taip. Ar įvyko natūralus mano perėjimas iš vienos šalies į kitą? Taip“, – sako pašnekovė.

„Emigrantai“ transliuojami trečiadieniais 21.00 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...