captcha

Jūsų klausimas priimtas

Škotijoje kavinei vadovaujanti lietuvė tautiečių nesamdo

Beveik prieš devynerius metus, būdama 21-erių, lietuvė Lina į Škotiją atvyko trumpam – užsidirbti studijoms Lietuvoje. Ir ji – vis dar Škotijoje. Tačiau joje „Emigrantų“ pašnekovę sulaikė ne tik neblogas uždarbis, bet ir meilė marokiečiui. Moteris už jo ištekėjo ir susilaukė sūnaus. Pasak Linos, keltis iš Škotijos į Maroką jie tikrai neplanuoja, o štai apie Lietuvą pagalvoja. Linos vyras Lietuvoje norėtų pradėti kurti kokį nors savo versliuką.
Lina (reportažo kadras).
Lina (reportažo kadras).

Beveik prieš devynerius metus, būdama 21-erių, lietuvė Lina į Škotiją atvyko trumpam – užsidirbti studijoms Lietuvoje. Ir ji – vis dar Škotijoje. Tačiau joje „Emigrantų“ pašnekovę sulaikė ne tik neblogas uždarbis, bet ir meilė marokiečiui. Moteris už jo ištekėjo ir susilaukė sūnaus. Pasak Linos, keltis iš Škotijos į Maroką jie tikrai neplanuoja, o štai apie Lietuvą pagalvoja. Linos vyras Lietuvoje norėtų pradėti kurti kokį nors savo versliuką.

Aberdyno šlaitas, skalaujamas Šiaurės jūros. Čia atsiveriantis vaizdas užgniaužia kvapą, ypač tuomet, kai saulė teka ar leidžiasi. Tūkstančiai turistų kasdien atvažiuoja čia praleisti kelių valandų, kad stebėtų, kaip pro šlaitą plaukiantys naftininkų ir žvejybos laivai įsuka į Aberdyno uosto vartus.

Toje pačioje vietoje, vos už poros dešimčių metrų, stovi senas, bet šiuolaikiškai restauruotas šio miesto švyturys. Kartais norinčiųjų nusifotografuoti prie jo net eilė nusidriekia.

Sumišę turistai trypčioja iš džiaugsmo dėl ką tik matytų reginių. O štai trisdešimtmetė lietuvė Lina Eigirdaitė-Joumani į visą tai jau seniai nebekreipia dėmesio. Ant garsiojo šlaito stovi jos namas, todėl kasdien važiuodama į darbą ir grįždama pamato įspūdingąją panoramą, o muzikos grandų nudainuotas švyturys šiai moteriai tik pastatas kaimynystėje.

„Kai čia atsikraustėme, buvo gražu, aš kiekvieną dieną pro savo miegamojo langą žiūrėdavau, kaip plaukia laivai. O dabar jau viskas įprasta, dabar jau net nepastebiu, kaip jie plaukia“, – sako Lina.

Teko prašyti pagalbos iš Lietuvos  

„Emigrantų“ pašnekovė nėra milijonierė, o jos namas, nors ir įspūdingoje vietoje, visai paprastas. Jai tiesiog pasisekė būti laiku ir vietoje.

„Planavau atvažiuoti [į Škotiją] vasaros pradžioje, bet planas neišdegė. Aš atvažiavau rugsėjį, tai planas buvo pabūti iki Naujųjų metų ir užsidirbti. Tuo metu man buvo tik 21 metai ir galima sakyti, kad tai buvo mano pirmas darbas, kuris buvo gana pelningas. Dirbau žuvies fabrike, pakavau žuvį. Fabrike buvo šalta, daugiausiai 5 laipsniai šilumos, bet pripratau“, – pasakoja Lina.

Trumputės atostogos iš Šiaulių kilusiai Linai užsitęsė jau devintus metus. Iš pradžių į Škotiją žiūrėjusi tik kaip į vietą užsidirbti, dabar ji pakeitė požiūrį ir mano, kad tai viena geriausių vietų gyventi.

„Lietuvoje nebuvo blogai. Baigusi vidurinę mokyklą norėjau stoti į universitetą, bet nepasisekė. Įstojau į mokamą vietą kolegijoje, bet buvo labai brangu. Mano tėvai gyveno kaime ir negalėjo sumokėti. Tai planas buvo atvažiuoti čia, užsidirbti kažkiek pinigų ir tada grįžti į mokslus.

Padirbau porą mėnesių, supratau, kad čia visai neblogai. Aišku, per šituos devynis metus buvo ir sunkių akimirkų. Bet nutariau pabūti dar truputį, dar truputį ir vis dar esu čia, į Lietuvą grįžtu tik trumpam“, – sako emigrantė.

Lina atvira – tam, kad užsitarnautų vietą po saule svetimoje žemėje, teko nemažai iškentėti. Pereiti ir ugnį, ir ledą. Bet tikėjimas, kad po audros ateina šviesa, išsipildė.

„Buvo tokių momentų, kad nebuvo darbo, teko net iš Lietuvos finansinės pagalbos prašyti, bet po to vėl viskas susitvarkė – po truputį laipteliais kilom aukštyn“, – teigia Lina.

Meluoja tie, kurie sako, kad tik Lietuvoje žmonės skaičiuoja paskutinius centus duonos kepalui, Škotijoje irgi taip būna, prisipažįsta Lina.

„Kodėl tuo metu negrįžau? Nes pinigų bilietui neturėjau. Be to, kažkaip visada tikėjau, kad gali būti geriau, na, negali visada būti blogai. Stengiausi, ieškojau darbo kiekvieną dieną, buvo viltis, gal paskambins. Ir atėjo ta diena – paskambino iš ten pat, iš kur atleido. Baigėsi tie trys mėnesiai – sausis, vasaris, kovas, kai fabrikuose būna ramuma, prasidėjo sezonas, vėl reikėjo darbuotojų. Grįžau ir tada dirbau jau ilgai – daugiau kaip trejus metus“, – prisimena moteris.

Aplinkinių pasakojamos istorijos neišgąsdino

Lina atvirauja niekada negalvojusi, kad taps juodadarbe, svajonės buvo visai kitokios. Moteris įsitikinusi – jeigu ne meilė, netikėtai užgimusi kitam emigrantui, greičiausiai jos jau seniai čia nebūtų.

„Aš dirbau žuvies fabrike ir nuomojausi butą virš kebabinės, o mano vyras dirbo šitoje kebabinėje. Tai kiekvieną dieną, kai grįždavau namo, jis atidarydavo kebabinės duris, visada labas – labas, padovanojo ne vieną kebabą. Taip pradėjome bendrauti, bendravome daugiau kaip metus, po to bandėme gyventi kartu, vėliau susituokėme“, – „Emigrantams“ pasakoja Lina.

Lina su vyru ir sūnumi (reportažo kadras).

Linos meilę užsitarnavęs vyras į Škotiją atvyko iš Maroko. Nuo lietuvės jis skiriasi ne tik odos spalva, ne tik kultūriniais skirtumais, bet ir religija. Jis – musulmonas.

„Mane aplinkiniai gąsdino, pasakojo istorijas, kaip mane išveš, kaip atims mano vaikus, nors net negalvojau tada apie vaikus, kaip man uždės skarą. Bet aš abejoju, ar kuris iš tų žmonių, kurie mane gąsdino, buvo nors kiek bendravę su mano vyru. Žmonės daugiausiai gąsdina istorijomis iš laikraščių, televizijos. Jeigu pasakai žodį „musulmonas“, tai pirmiausiai pagalvos apie blogąsias puses. Bet neišsigandau“, – sako Lina.

Draugų ir giminaičių perspėjimai, kuriuos Lina girdėjo pirmaisiais santykių metais, nepasitvirtino. Į meilės žabangas moteris nėrė tik tada, kai įsitikino, kad bus gerbiama tokia, kokia yra.

„[Apie skaras ir pan. dalykus] pradėjome kalbėtis ne tada, kai pradėjome gyventi, o tikriausiai tada, kai jis man pasiūlė pirmą kebabą. Mano žodžiai buvo, kad, jeigu mes norime kažką bandyti, [tai jis turi žinoti, kad] aš niekada nekeisiu savo religijos, nes man yra gerai, aš esu patenkinta, aš nenoriu būti kažkuo kitu.

Mano vyro žodžiai buvo, kad jis gerbs mano religiją ir niekada manęs nevers kažko keisti, nes negalima priversti žmogaus keistis. Tikras musulmonas niekada tavęs nevers keisti religijos, kol tu pati to nenorėsi“, – tvirtina Lina. 

Musulmonai romantiškesni ir rūpestingesni

Moteris teigia religijos nesureikšminanti ir priduria, kad netiesa, jog dviejų skirtingų tikėjimų žmonės negali sugyventi po vienu stogu. Ji su vyru – puikus pavyzdys: „Sekmadieniais į bažnyčią nevaikštau, bet per šventes į bažnyčią nueinam – švenčiam Kalėdas, Velykas, švenčiam daugumą švenčių. Jis – praktikuojantis musulmonas, meldžiasi penkis kartus per dieną, eina į mečetę, ne kiekvieną penktadienį, nes pas juos einama penktadieniais, bet eina, kada gali, nes šiaip dirba.“

Paklausta, ar neturėjo minčių pasigilinti į islamo religiją, Lina atsako: „Aš klausinėju vyro, man įdomu, kodėl tas, kodėl anas. Jeigu išgirstu kažką, tarkime, per televizorių apie moteris ar kažką kitą, paklausiu jo, jis man atsako. Bet pati nesigilinu, manęs tas netraukia, man yra gerai, kaip yra.“

Kodėl šimtai gražuolių Lietuvos auksaplaukių merginų pasirenka santuoką su musulmonais vyrais? Lina tam turi paaiškinimą.

„Jie gal labiau romantiški, labiau rūpestingi. Jeigu man kažkas negerai, ir jam yra kartu negerai. Jie bando neužgesinti šeimos židinio, kaip tik jį kurstyti – vakarienėmis, kavos atnešimu į lovą, mažučiais romantiškais dalykėliais“, – tikina Lina.

Lietuvė namuose gauna tiek dėmesio, kad, jeigu norėtų, galėtų visai nedirbti. Vyras ją nesunkiai ir be jokių priekaištų išlaikytų.

„Dabar mano vyras dirba naftos kompanijoje. Seniai išėjo iš kebabinės. Bet jis dirba su maistu, sakykime, yra kaip mažutės kavinės vedėjas, nes naftos kompanijos turi kavines“, – sako Lina.

Pasiūlymą vadovauti kavinei priėmė iš trečio karto

Prieš ketverius metus Lina su vyru susilaukė sūnaus Harono. Tai iš esmės pakeitė jaunos šeimos gyvenimą. Iš mažo miestelio jie nusprendė keltis į Aberdyną, kur didesnė darbų pasiūla. Moteris sako, kad jai užteko penkerių metų, praleistų fabrike: „Ieškojau kažko geresnio negu fabrikas. Pradėjau dirbti kavinėje, tai buvo paprasčiausias darbas – valyti staliukus, plauti lėkštes, nešioti užsakymus.“

Fabrikuose žmonės metų metus dirba tą patį darbą, per tą laiką daugeliui nestipriai pakyla atlyginimas, o pareigos vis lieka tos pačios. Bet kavinių versle Škotijoje viskas kitaip. Karjeros laipteliais žmonės ima kilti per keletą mėnesių.

„Po metų laiko mano vadovė man pasiūlė tapti kavinės vedėja. Per tuos metus laiko teko visko išmokti – ir barmenė būdavau, ir valgyti tekdavo gaminti. Taigi man pasiūlė tapti kavinės vadove, bet aš atsisakiau, nes būtų buvęs nereguliarus grafikas, kuris man netiko, nes auginu vaiką, nespėčiau jo nuvežti į darželį ar pasiimti.

Praėjus 3 ar 4 mėnesiams, aš vėl gavau tą patį pasiūlymą. Jame buvo pokyčių – turėčiau dirbti penkias dienas per savaitę (o dirbau tuo metu tris) ir man būtų fiksuotas grafikas. Aš vėl atsisakiau pakalbėjusi su vyru, nes vyras dirbo ir jam tekdavo išvažiuoti, tai man būtų buvę problemų“, – pasakoja Lina.

Moteris juokiasi, kad dažniausiai visi prašo paaukštinimo, o ji spyriojosi. Ji pripažįsta, kad toks užsispyrimas pakėlė jos vertę vadovų akyse. Ir jie vis labiau taikėsi prie jos diktuojamų sąlygų: „Kai pasiūlė trečią kartą, tai pasiūlė tokias valandas, kokių aš norėjau. Aš neturėjau daug sąlygų –  duokit man valandas, kada dirba darželis, ir viskas, man daugiau nereikia.“

Nusivylė tautiečiais  

Dėl didesnio atlyginimo ar geresnių pareigų niekada nesižeminsiu – sau kažkada yra pažadėjusi ši lietuvė. Ir pažadą ištesėjo, savo vertybių niekada nebuvo atsisakiusi.

„Aš labai mėgstu ginčytis, jeigu matau, kad kažkas yra neteisingai. Aš ginčijausi su visais, man buvo vienodai, ar tai viršininkas, ar klientas. Ginčydavausi ir dabar ginčijuosi“, – neslepia Lina. 

Ilgai paklususi kitiems, dabar Lina pati vadovauja kavinės prekybos centre personalui. „Man pavaldžių žmonių tikriausiai yra 19–20. Dar trūksta mažiausiai keturių ir nerandame. Ne visi nori plauti indus, valyti staliukus, ne visi nori bendrauti su klientais. Mokame daugiau negu minimumą. Jeigu žmogus dirba per savaitę visas darbo valandas, gauna apie 1200 svarų“, – sako Lina.

Susigundėte atlyginimu? Dirbti Linos komandoje nesitikėkite. Principinga moteris mūsų tautiečiais yra nusivylusi: „Aš esu vienintelė lietuvė savo prekybos centre ir tegul taip būna. Kaip sakoma, lietuvis lietuviui gerklę gali perkąsti. Teko kelis kartus susidurti, tiesioginių grasinimų nebuvo, bet labai daug apkalbų. Labai daug fantazijos lietuviai turi, tai tegul būsiu aš viena.“

Kovoti už savo teisybę Linai teko jau ne kartą. O pats sunkiausias žygis buvo laimėti teismą prieš Aberdyno valdžią, kuri skirsto socialinį būstą emigrantams.

„Susidūrėme su diskriminacija, rasizmu, mums nebuvo paaiškinti visi punktai, kurie turėjo būti paaiškinti. Kai nueidavome į biurą, kur pildėme popierius, mums pasakydavo, kad jūs turite tik tiek ir tiek taškų ir jums nieko nesišviečia, ačiū, viso gero. Jeigu kažkas domina ir pradedi klausinėti, kodėl, kas, kaip, mums paprasčiausiai neatsakydavo.

Gal pajudėjo viskas tada, kai atsirado vaikelis, nes buvo jau privalumas. Prieš tai mes nuomojomės butą, kur gyveno šeši ar septyni žmonės. Pagal jų įstatymus vaikas negali gyventi su svetimais žmonėmis, be to, mes turėjome labai gerus šeimininkus, kurie mums labai daug padėjo. Šeimininkų dukra buvo advokatė, ji mums pagelbėjo, nes aš buvau kreipusis į teismą, mes laimėjome bylą ir tada gavome butą“, – pasakoja Lina.

Maroke nepriprastų

Iš pradžių kentėjusi, pagaliau Lina nuskynė patį saldžiausią vaisių – namą vienoje gražiausių miesto vietų. Tai gana rami vieta auginti vaiką – kaip tik to ir siekė Lina. Mažylis Haronas ištisas dienas žaidžia lauke.

„Jis moka lietuviškai, moka arabiškai, pagrindinė kalba yra anglų. Aš visada su vaiku kalbu lietuviškai, mano vyras visada kalba arabiškai, angliškai kalbame tada, kai kalbame visi trys“, – sako Lina.

Kokia bus sūnaus religija, kurios šalies Lietuvos ar Maroko kultūros ir papročių Haronas mokės daugiau, Lina nežino. Leis jam pačiam rinktis, kas arčiau širdies.

„Į Maroką gyventi nevažiuosime, mes ten vykstame atostogų, bet gyventi – ne. Aš ten niekada nepriprasčiau, man ten viskas kitaip. [Man nepatinka] jų tradicijos, kultūra, vyrų žvilgsniai“, – teigia Lina.

Maroke Linos šeima tikrai neįsikurs. O štai Lietuvos ji neatmeta. Gali būti, kad per kelerius metus ji sugrįš į tėvynę.

„Vyras gal ir norėtų. Jis domisi galimybe Lietuvoje kurti kažką savo. Gal būnant čia bandyti kažką kurti, kažkiek laiko pabūti Lietuvoj, surasti žmonių, kurie būtų atsakingi Lietuvoje už, tarkime, kokią mažą maisto prekių parduotuvę“, – planus atskleidžia Lina.

„Emigrantai“ rodomi antradieniais, 19.30 val., per LRT Televiziją. Laidą bet kuriuo metu galima peržiūrėti LRT Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...