captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kas padeda pastarosioms vyriausybėms išsilaikyti visą kadenciją?

Dabartinė vyriausybė greičiausiai bus antroji, išdirbusi visą kadenciją, mano politologas Vytautas Dumbliauskas ir apžvalgininkas Virginijus Savukynas. Kokios priežastys lėmė, kad pirmus du dešimtmečius vyriausybės byrėjo, o pastaruoju metu išsilaiko iki kadencijos pabaigos?
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Dabartinė vyriausybė greičiausiai bus antroji, išdirbusi visą kadenciją, mano politologas Vytautas Dumbliauskas ir apžvalgininkas Virginijus Savukynas. Kokios priežastys lėmė, kad pirmus du dešimtmečius vyriausybės byrėjo, o pastaruoju metu išsilaiko iki kadencijos pabaigos?

Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kai nuo 1992-ųjų iki 1996-ųjų valdė LDDP dauguma, o nuo 1996-ųjų iki 2000-ųjų – konservatorių, vyriausybių ir premjerų kaita daugiausia buvo susijusi su valdančiųjų partijų vidaus nesutarimais ir skandalingais premjerų poelgiais. 

Pavyzdžiui, 1996-aisiais Adolfas Šleževičius paliko vyriausybės vadovo postą po vadinamojo bankų skandalo. Teigiama, kad trejus metus ministro pirmininko pareigas ėjusio A. Šleževičiaus politinę karjerą sugriovė ne laiku iš banko atsiimtas 135 tūkst. litų indėlis. A. Šleževičių tuomet pakeitė kitas socdemas – Laurynas Mindaugas Stankevičius.

1996 m. rinkimuose į Seimą daugumą vietų iškovojo ir vyriausybę, kuriai vadovavo Gediminas Vagnorius, suformavo konservatoriai. 1999-aisias prezidentas Valdas Adamkus pareiškė nepasitikėjimą Vyriausybe ir pasiūlė G. Vagnoriui atsistatydinti. Po šio politiko atsistatydinimo premjero pareigos pavestos tuomečiam konservatoriui Rolandui Paksui. Šis, prabėgus keliems mėnesiams, taip pat atsistatydinimo, atsisakydamas pasirašyti sutartį dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo bendrovei „Williams International“. Premjerų kaitos tuomet stipriai siūbavo valdančiąsias partijas – jų viduje vyko smarkūs konfliktai.

Prasidėjus antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui, vyriausybių kaitas lėmė nebe tiek partijų vidaus nesutarimai, o nesutarimai tarp valdančiosios koalicijos partnerių. 2000-aisiais rinkimus laimėjo „Naujosios politikos“ blokas, o premjeru tapusio R. Pakso pasitraukimą iš Vyriausybės vadovo posto lėmė nesutarimai su Naująja sąjunga ir jos lyderiu Artūru Paulausku.

Po 2004 m. Seimo rinkimų koaliciją sudarė Darbo partija, Socialdemokratų partija, Naujoji sąjunga ir valstiečiai liaudininkai. Tačiau, kadencijai įpusėjus, „darbiečiai“ pasitraukė iš valdančiosios daugumos. Po Darbo partijos išėjimo iš pareigų pasitraukė ir tuometis premjeras Algirdas Brazauskas, o jį šiame poste pakeitė kitas socialdemokratas – Gediminas Kirkilas.

Vyriausybė išsilaikys iki kadencijos pabaigos?

2008–2012 m. Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė buvo pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuri išbuvo visus ketverius metus nepakeista. Manoma, kad tai įvyko dėl palankios Tėvynės sąjungai politinės partinės konjunktūros – Seime negalėjo susiformuoti kitokia dauguma, kuri galėjo iš šios daugumos perimti valdymo vairą. Opozicija buvo per silpna, per daug susiskaldžiusi pakeisti Vyriausybę. Be to, krizės akivaizdoje niekas per daug ir nenorėjo eiti į valdžią bei priimti nepopuliarių sprendimų.

Politikos apžvalgininkai sako, kad ir ši vyriausybė greičiausiai dirbs iki kadencijos pabaigos.

„Jau iš pat pradžių buvo suburta stipri koalicija, Seime ji turėjo pakankamai daug balsų. Tai lėmė, kad ji [vyriausybė] jautėsi pakankamai komfortabiliai, ir vienų partnerių – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – pasitraukimas nereiškė, kad vyriausybė tapo mažumos – ji iki šiol yra daugumos, todėl turi laisvę manevruoti ir nepasiduoti koalicijos partnerių šantažui“, – aiškina politikos apžvalgininkas Virginijus Savukynas.

Anot V. Savukyno, vieni iš koalicijos partnerių – Darbo partija – galvoja, kaip elgtis toliau ir kokius priimti sprendimus, nes krinta šios partijos reitingai, tačiau tai esą nereiškia, kad jie paliks koaliciją.

„Jiems reikia atrasti savo nišą ir viena galimybių – pasitraukti iš koalicijos, bet tai nėra taip paprasta. Norint pasitraukti iš koalicijos, reikia surasti labai svarią priežastį. Jei pasitrauki tik dėl to, kad geriau pasirodytum per kitus Seimo rinkimus, reiškia, jog tiesiog ardai vyriausybės darbą ir gali sulaukti dar blogesnių rezultatų. Tokie veiksniai rodo, kad ši koalicija dirbs iki galo“, – sako V. Savukynas.

Kaip teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas V. Dumbliauskas, „darbiečiai“ išties neturėtų palikti koalicijos, tačiau tikėtina, kad dar ką nors gali sugalvoti.

„Valentinas Mazuronis ar kiti „darbiečiai“ dar gali ką nors sugalvoti, kaip paimti balsų iš socdemų, nes šių partijų elektoratas yra panašus. Manau, V. Mazuronis turi uždavinį atvesti Darbo partiją į kitą Seimą. Neaišku, kaip tauta reaguos į socialinį modelį. „Darbiečiai“ gali pradėti ginti darbo žmones, pasisakyti prieš šį modelį, ir taip iš socdemų atimti balsų“, – spėjo MRU docentas.

Pasak V. Dumbliausko, keičiantis vyriausybėms atsirado ir politinė branda.

„Matyt, po truputį stabilizuojasi partinė sistema. Nežinau, ar tai reikėtų vertinti kaip didelį gėrį, bet, žinoma, vyriausybių kaita taip pat nėra geras dalykas. Formuojasi tam tikra tradicija – konservatoriai išbuvo visą kadenciją, dabar – socialdemokratai.

Pagaliau silpsta ir naujų partijų fenomenas – 2012-aisiais „Drąsos kelias“ pasirodė prasčiau nei 2008-aisiais Arūno Valinsko partija, o pastarasis pasirodė prasčiau nei 2004-aisiais Viktoro Uspaskicho partija“, – LRT.lt kalbėjo politologas. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...