captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apžiūrinėdami gyvulinį vagoną tremtiniai dalinosi šiurpiais prisiminimais

Birželio 15-ą dieną Lietuva mini okupacijos ir genocido dieną. Lygiai prieš 75-erius metus Sovietų sąjunga, sulaužydama tarptautines sutartis, okupavo Lietuvą. Po metų – 1941–ųjų birželio keturioliktosios naktį prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į atokiausias Sovietų Sąjungos vietas. Gyvulinis vagonas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje daugeliui – tik memorialas, tačiau ne tremtiniams. Jiems tai vieta, sukelianti šiurpius prisiminimus.
Gyvulinis vagonas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.
Gyvulinis vagonas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Birželio 15-ą dieną Lietuva mini okupacijos ir genocido dieną. Lygiai prieš 75-erius metus Sovietų sąjunga, sulaužydama tarptautines sutartis, okupavo Lietuvą. Po metų – 1941–ųjų birželio keturioliktosios naktį prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į atokiausias Sovietų Sąjungos vietas. Gyvulinis vagonas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje daugeliui – tik memorialas, tačiau ne tremtiniams. Jiems tai vieta, sukelianti šiurpius prisiminimus.

 „Aš buvau 6 metų, tai buvo 1951 m. spalio 2 d. – paskutinis vežimas iš Dzūkijos. Mus tikriausiai Naujojoj Vilnioj – aš tiksliai nežinojau – mus sunkvežimiu vežė ir paskui mes atsidūrėm pirmam aukšte (traukinio – red. past.). O čia aš matau lentyna šiek tiek paaukštinta, virš mūsų buvo dar 2 aukštai –tiek prisimenu. Virš mūsų buvo mergytė kuri buvo pusantrų metų ir kad ji krito, mes ją pasiėmėm pas save – man buvo draugė, bet, matot, buvo taip ankšta, kad mano broliukas vyresnis už mane turėjo keltis pas juos į antrą aukštą. Jis irgi krito – nosytė jo buvo visa sumušta ir visas ištinęs. Sunkiausia kai nuvežė – į tokį baraką – nei drabužių nieko neturim. Spalio 2-ą dieną vis tik vežė, barake užpuolė parazitai baisūs, kai aš šitą prisimenu, negaliu užmigti“, – prisiminimais dalinosi tremtinė Marytė Skupienė.

Vieni už tai, kad artimieji kovėsi su sovietų okupantais, kiti už tai, kad namą didesnį, ar žemės daugiau turėjo, treti – kad Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo pareigų, o ketvirti – kad sąrašus užpildyti reikėjo, o tariamų nusikaltėlių trūko. Pirmieji ešalonai su Lietuvos gyventojais pajudėjo 1941 birželio 14-osios naktį. Buvo praėję metai po to, kai Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą. Traukiniai į Sibirą ir kitas atokiausias sovietų sąjungos vietoves važiavo net trylika metų – iki 1953-ųjų.

 „Ištrėmė visą šeimą – mamytė su 7 vaikais, tėvelis jau buvo kalėjime, brolis buvo žuvęs. 2 broliai buvo partizanai, vienas jų – žuvęs, tėvelis – kalėjime o mus visą šeimą ištrėmė. Man buvo treji. Mus ištrėmė į Uralą – Permės sritis ir buvom ten 11 metų. 1945-ieji, pokaris  – labai sudėtingas laikotarpis, badas. Buvo tam miestely apie 150 lietuvių – iš bado mirė daug, iš bado, iš vargo. Mūsų mamytė auksinį žiedą iškeitė į 2 kibirus bulvių, kad galėtų kaip nors šeimą išgelbėti“, – prisiminė tremtinė Vitalė Rimkienė.

 „Buvau vienerių metų – pirmas trėmimas, ištrėmė į Laptevų jūrą. Savaitę prieš karą. Mes gyvenom šešių ant šešių kilometrų saloje – ten nieko nebuvo. Kaip Dievas leido, taip išgyvenom“, – sako tremtinys Vidas Kazimieras Gibavičius.

Iš Lietuvos į tremtį buvo išvežta ir sovietiniuose lageriuose kalėjo daugiau nei 280 tūkstančiai žmonių. Kiek nesulaukė leidimo grįžti – nežino niekas.

Pavakare Vilniaus Antakalnio kapinėse atidengtas monumentas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Juo įamžintas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose atminimas.

Antakalnio monumentas. LRT Televizijos reportažo stopkadras

Skulptūrinės kompozicijos autorius – Kazys Venclova. Jo sukurtame paminkliniame kryžiuje iškalti žodžiai: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui…“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...