captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lenkų politologas: lietuviams reikėtų mąstyti strategiškiau ir toliaregiškiau

Rusijos televizijos lengvai transliuoja melą Lietuvoje, bet čia sunku pamatyti Lenkijos televiziją. O jei „Orlen“ paliks Lietuvą, jos vieton ateis rusiška kompanija. Į tai dėmesį atkreipia Lenkijos tarptautinių santykių instituto direktorius Marcinas Zaborowskis ir pabrėžia, kad būtina galvoti apie saugumo aspektus ekonomikoje ir komunikacijoje su visuomene.
M. Zaborowskis (laidos kadras).
M. Zaborowskis (laidos kadras).

Rusijos televizijos lengvai transliuoja melą Lietuvoje, bet čia sunku pamatyti Lenkijos televiziją. O jei „Orlen“ paliks Lietuvą, jos vieton ateis rusiška kompanija. Į tai dėmesį atkreipia Lenkijos tarptautinių santykių instituto direktorius Marcinas Zaborowskis ir pabrėžia, kad būtina galvoti apie saugumo aspektus ekonomikoje ir komunikacijoje su visuomene.

„Noriu pasakyti, kad reikėtų mąstyti strategiškiau ir toliaregiškiau“, – interviu „Pasaulio panoramai“ tvirtina M. Zaborowskis.

– Kai prezidentavo Valdas Adamkus ir Lechas Kaczynskis, Lietuva ir Lenkija buvo strateginės partnerės, tačiau vėliau situacija iš esmės pasikeitė. Ko galime tikėtis iš naujojo Lenkijos prezidento  Andrzejaus Dudos? Ir ar vienas žmogus gali ką nors pakeisti?

– Kai L. Kaczynskis buvo Lenkijos, o V. Adamkus – Lietuvos prezidentas, matėme visiškai kitokią politinę situaciją – matėme du prezidentus, įsipareigojusius bendradarbiauti. Tai, kas sekė po to, labai glaudžiai susiję su 2010-ųjų susitarimu, kuriuo abu prezidentai sutarė, kad Lietuvos parlamentas priims Lenkų tautinės mažumos įstatymą. Dėl šio įstatymo derėjosi prezidentai, ir atrodė, kad svarbiausi Lietuvos politikos žaidėjai jam pritaria, tačiau Lietuvos Seimas įstatymo taip ir nepriėmė. Tai labai apsunkino padėtį tų, kurie Lenkijoje pasisakė už suartėjimą ir bendradarbiavimą su Lietuva, o prezidentas L. Kaczynskis liko be nieko.

– Kaip naujasis Lenkijos prezidentas vertina lenkų tautinės mažumos Lietuvoje padėtį? Ar manote, kad padėtis gali pagerėti ir kokius žingsnius turėtų žengti abi šalys?

– Esu visiškai įsitikinęs, kad tai ne tas atvejis, kai suartėjimas, bendradarbiavimas ir santykiai priklauso nuo vieno prezidento valios ir pastangų – taip nebūna. Nebuvo taip, kad L. Kaczynskis pasisakė už bendradarbiavimą ir tada atėjo kitas prezidentas, o naujasis prezidentas iš tos pačios partijos, kaip ir L. Kaczynskis, todėl viskas susitvarkys. Abi pusės turi nudirbti savus darbus. Jau minėjau, kad kai prezidentavo L. Kaczynskis, V. Adamkus labai stengėsi stiprinti santykius, tačiau po to padėtis pasikeitė, todėl nemanau, kad A. Dudos darbo ir pastangų pakaks santykiams pagerinti.

Priminsiu, kad Lietuvos valdžia įsipareigojo suteikti tam tikrų garantijų tautinėms mažumoms, kaip buvo numatyta 1994-ųjų dvišalėje sutartyje, tačiau tai nebuvo padaryta, o kad santykiai gerėtų, būtina įgyvendinti pažadus, ypač duotus valdžios ir dar taip seniai, prieš du dešimtmečius. Taigi iš pradžių reikia, kad Lietuva įvykdytų tai, ką pasižadėjo. Tai paskatintų naują postūmį ir galėtume eiti pirmyn.

Nereikia manyti, kad Lenkijos politinėje arenoje atsirado naujas politikas ir jis sugalvos, kad nori suartėjimo su Lietuva. Aišku, kad jis to nori, visi prezidentai to norėjo, o postą paliekančio prezidento Bronislawo Komorowskio net šeima kilusi iš Lietuvos, jo pirmoji asmeninė užsienio kelionė buvo į Lietuvą, tad jis tikrai būtų sveikinęs suartėjimą su Lietuva, tačiau niekaip negalėjo to pasiekti tokiomis aplinkybėmis, kai 2010-ųjų susitarimas buvo neįgyvendintas, o lenkų mažumos padėtis tik blogėjo.

– Viename pirmųjų savo interviu A. Duda pareiškė, kad Lenkija turėtų pakeisti savo statusą regione. Ką jis turėjo omenyje? Ar Lenkijos užsienio politika bus labiau orientuota į Rytų Europos politiką?

– Tradiciškai „Teisės ir teisingumo“ partija [kuriai priklauso A. Duda] orientuojasi į santykius regione, labiausiai – į santykius su Višegrado grupe ir Baltijos valstybėmis, kiek mažiau dėmesio skiriant santykiams su partneriais Vakarų Europoje, o valdančioji „Piliečių platforma“ daro atvirkščiai.

Bet kuriuo atveju realybė yra ta, kad politikos įgyvendinimas Europos Sąjungoje yra toks, koks yra, turi dirbti su visais – turi dirbti su Vokietija ir Prancūzija tiek pat, kiek ir su Lietuva ar Čekija. Vienaip atrodo, kai gyveni rinkimais ir deklaracijomis, kitaip – kai turi iš tiesų valdyti.

– Ar Lietuvos ir Lenkijos santykius paveikė Rusijos agresija Ukrainoje ir kaip?

– Smarkiai paveikė. Manau, kad ir lenkai, ir lietuviai dabar turi daugiau motyvacijos pamiršti skirtumus ir siekti daug geresnių santykių – bent tokių, kokie buvo prieš kelerius metus, vadovaujant V. Adamkui ir L. Kaczynskiui, jau nekalbant apie istorinius laikus, kai buvome suformavę labai sėkmingą dviejų valstybių sąjungą.

Daugybė istorinių dalykų, kuriais Lietuva didžiuojasi, yra tie patys, kuriais didžiuojasi ir Lenkija – turime tuos pačius nacionalinius herojus ir panašius praeities prisiminimus, todėl labai keista ir net paradoksalu, kad dvi tautos su tokia sėkminga praeitimi ir dabar susiduriančios su tuo pačiu pavojumi iš Rytų, vis dar neina išvien. Manau, kad dabar, kai susiduriame su labai rimta grėsme iš Rytų, privalome suprasti, jog ne laikas kreipti dėmesį į smulkius skirtumus, laikas judėti pirmyn.

– Kokios Jūsų prognozės dėl mūsų šalių bendradarbiavimo stiprinant regiono saugumą?

– Saugumą reikėtų vertinti plačiąja prasme: saugumas yra ir kariuomenė, ir karinis pasirengimas, ir NATO karių buvimas Lietuvoje bei Lenkijoje, ir jungtinis Baltijos šalių oro erdvės saugojimas, kur, beje, Lenkija yra viena aktyviausių dalyvių. Tai tik vienas saugumo aspektas. Jūs taip pat turite galvoti apie saugumo aspektus ekonomikoje ir komunikacijoje su visuomene. Rusijos televizijos pas jus laisvai transliuoja melą, o daugybė žmonių Lietuvoje jų klausosi. Tuo pat metu Lietuvoje labai sunku pamatyti Lenkijos televiziją, kurią galėtumėte vertinti kaip patrauklią alternatyvą ir net priešnuodį rusiškiems melams. Manau, kad čia reikėtų imtis veiksmų.

Taip pat būtina sparčiau plėtoti infrastruktūrą – iš Varšuvos atvykti į Vilnių vis dar daug sudėtingiau, negu nuvykti į Berlyną/ Tai labai keista. Ne mažiau svarbu ir energijos jungtys bei energetinis bendradarbiavimas. Kaip žinote, Lenkijos naftos koncernas „Orlen“ yra vienas stambiausių investuotojų Lietuvoje, tačiau jo veikla Lietuvoje balansuoja ant atsiperkamumo ribos, nes jūsų nacionalinės geležinkelių bendrovės taikomi mokesčiai už transportavimą tokie dideli, kad „Orlen“ svarsto galimybę pasitraukti. O jei „Orlen“ paliks Lietuvą, jos vieton ateis rusiška kompanija. Noriu pasakyti, kad reikėtų mąstyti strategiškiau ir toliaregiškiau.

– Lietuvoje kartais stebimės vietos lenkų politikais – kaip Varšuva vertina jų poziciją dėl įvykių Ukrainoje ir Rusijos veiksmų?

– Mes irgi labai stebimės lenkų politikais Lietuvoje, o jų solidarumą su rusų separatistais laikome visiškai nepriimtinu. Valdemaro Tomaševskio žodžiai ir veiksmai Lenkijoje smarkiai kritikuojami, juos vertiname kaip nepriimtinus ir nepateisinamus. Manau, kad lenkų mažumai Lietuvoje pats laikas suvienyti jėgas ir suvokti, kad susidūrėme su labai rimta grėsme iš Rytų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...