captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tarp „Misijos Sibiras 2015“ tikslų – leidimas Tomske statyti paminklą Lietuvos tremtiniams

Liepą jaunimo komanda iš Lietuvos jau dešimtą kartą leisis lietuvių tremties keliais. Šiemet „Misijos Sibiras“ dalyviai lankys lietuvių tremties vietas ir kapines Tomsko srityje. Kai kurios palaidojimo vietos sunkiai pasiekiamos, tad dalį atstumo teks įveikti motorinėmis valtimis. Be to, šįkart, be kapų tvarkymo, misijos dalyviai turi ir dar vieną svarbų uždavinį – sutvarkyti reikalus, kad Tomske būtų leista pastatyti paminklą Lietuvos tremtiniams.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Liepą jaunimo komanda iš Lietuvos jau dešimtą kartą leisis lietuvių tremties keliais. Šiemet „Misijos Sibiras“ dalyviai lankys lietuvių tremties vietas ir kapines Tomsko srityje. Kai kurios palaidojimo vietos sunkiai pasiekiamos, tad dalį atstumo teks įveikti motorinėmis valtimis. Be to, šįkart, be kapų tvarkymo, misijos dalyviai turi ir dar vieną svarbų uždavinį – sutvarkyti reikalus, kad Tomske būtų leista pastatyti paminklą Lietuvos tremtiniams.

Idėja rengti misijas į Sibirą, į kur buvo masiškai tremiami lietuviai, kilo 2005 m. Lietuvos jaunimo organizacijų tarybai, priėmus rezoliuciją dėl jaunimo patriotiškumo.

Lietuvos istorikų paskaičiavimais, jei ne trėmimai ir stalininis teroras, mūsų šalyje šiuo metu gyventų apie 5 mln. žmonių. 1940–1958 m. Lietuva neteko 1 mln. 100 tūkst. gyventojų.

Deportacija į Sibirą nurodymu iš Maskvos prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., trečią valandą nakties. Didžiausia tremties banga Lietuvą nusiaubė 1948 m. gegužės 22 d. – į gyvulinius vagonus iš anksto niekam nežinoma kryptimi, dažniausiai kaip stovi arba su labai nedidele manta, buvo sugrūsta apie 40 tūkst. lietuvių.

Kažin ar šiandien kas nors galėtų tiksliai atsakyti, kiek lietuvių sugrįžo į tėvynę ir kiek jų dar yra likę Sibiro platybėse. Manoma, jog iki 1970 m. sugrįžti pavyko apie 80 tūkst. lietuvių.

1989 m. liepos 28 d. Kėdainių kariniame aerodrome vyko skausminga ceremonija – iš Sibiro į Lietuvą lėktuvais buvo pargabenta šimto ten palaidotų lietuvių palaikai, kuriuos pasitiko daugiatūkstantinė minia. Naktį iš Kėdainių įvairiomis kryptimis po visą šalį buvo gabenami tremtinių karstai, visam laikui sugrįžę namo.

Tačiau tūkstančiai lietuvių kapų amžiams yra likę ir Sibire. Todėl „Misijos Sibiras“ kasmetinės paieškos, kur ir kiek lietuvių kapų būtų galima sutvarkyti, kur galima būtų pastatyti paminklus tėvynainiams atminti, prilygsta istorinėms misijoms, kurių reikšmę pajus ne viena ateities karta.

Per bandomąjį žygį tvarkė partizanų bunkerius 

Liepos 17 d. iš Vilniaus į Maskvą traukiniu, o iš ten lėktuvu į Tomską išvyks šešiolika jaunuolių.

Šių metų „Misija Sibiras“ ypatinga tuo, kad prie jos prisijungė ir po vieną Latvijos bei Estijos atstovą.

Šio projekto metai kasmet prasideda kovo-balandžio mėnesiais, kai vyksta galimų žygeivių atranka. Norintys dalyvauti misijoje turi užpildyti specialias anketas, kuriose būtina nurodyti, kokiais motyvais vedini jaunuoliai nori leistis į tolimą kelionę Sibire.

Šiemet buvo gauta beveik 800 anketų. Iš jų ir buvo atrinkta 16 dalyvių. Tiesa, prieš paskelbiant pavardes tų, kurie keliaus lietuvių tremties keliais, septyniasdešimt kandidatų dar dalyvavo bandomajame žygyje. Šiais metais buvo pasirinkta Dzūkija. Per dvi žygio dienas kandidatai privalėjo įrodyti, kad ne tik sugeba nešti dvidešimties kilogramų kuprines, bet ir suvokia, ką reiškia būti komandos žmogumi. Kitaip tariant, ar galima su būsimais misijos dalyviais „leistis į kalnus“.

Be to, bandomojo žygio metu Dzūkijoje, kur prasidėjus sovietinei okupacijai vyko didelė rezistencija, buvo tvarkomi partizanų bunkeriai. Žygio dalyviai lankėsi vieno iš partizanų vadų Vanago būrio bunkerio vietoje ir ją taip pat sutvarkė.

„Vykdydami misijos dalyvių atranką ir vertindami jų motyvaciją, pirmiausia kreipėme dėmesį į tai, kaip jie supranta patriotiškumą šiandien, kodėl renkasi tokį projektą, kodėl jo reikia, kuo jis prisideda prie mūsų tautos atminties ir istorijos išsaugojimo. Taip pat svarbus žygeivių supratimas, jog, sugrįžus iš Sibiro, reikės įgyta patirtimi bei žiniomis pasidalinti su bendraamžiais Lietuvoje“, – apie pasirengimą misijai į Sibirą LRT.lt pasakojo vienas jos organizatorių ir dalyvių Ignas Rusilas.

A.Kaušpėdas: vykstu, nes įdomu bendrauti su jaunimu

Prie šių metų misijos prisijungė ir žinomas architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Tomsko sritis jam svarbi tuo, kad į ją septyneriems metams buvo ištemta jo motinos šeima.

„Bet nutariau leistis į šią kelionę pirmiausiai dėl to, kad man įdomu ir per „Anties“ koncertus, ir kitomis progomis bendrauti su jaunimu. Šios kelionės man reikia dar ir todėl, kad noriu savo akimis pamatyti, ką Sibire patyrė lietuviai, kokiais keliais jie ten keliavo, kaip išgyveno, pabendrauti su ten dar gyvenančiais tautiečiais.

Tiesiog noriu parsivežti dalį mūsų tautos istorijos ir apie ją papasakoti Lietuvoje gyvenantiems žmonėms. Žinau, kad kelionė bus nelengva, bet aš esu senas turistas. Neseniai su žmona keliavome po Peru kalnus, tai dar turiu sveikatos“, – tvirtina A. Kaušpėdas.

Kryžius meistraus patys

Šiemet „Misija Sibiras“ pasirinko Tomsko sritį ne dėl to, kad ji skaitlingiausia lietuvių tremties vietomis – čia buvo apie 300 trėmimo vietų. Vienas pagrindinių misijos uždavinių – sutvarkyti reikalus, kad Tomske būtų leista pastatyti paminklą Lietuvos tremtiniams, nes latviai ir estai savo tėvynainiams paminklus jau pastatė. Lietuvių kapavietėse bus statomi kryžiai, kuriuos žygeiviai meistraus patys, todėl šio amato jiems teko pasimokyti pas kryždirbius.

Šių metų misijos vadovas Arnoldas Fokas, vykstantis į Sibirą jau penktą kartą, prisipažino, jog jam kasmet vis norisi sugrįžti į tuos kraštus: „Net nežinau, kaip ir paaiškinti, kodėl mane traukia kiekvienais metais dalį atostogų skirti kelionei lietuvių tremtinių keliais Sibire. Tiesiog jaučiu kažkokią trauką. Kita vertus, matau ir didelę prasmę užfiksuoti ten dar gyvenančių mūsų tautiečių prisiminimus, išgyvenimus, o juk jų kiekvienais metais lieka vis mažiau.“

Tremtinių prisiminimus A. Fokas jau užrašinėjo ne vienerius metus. Paklaustas, kodėl Sibire iki šiol gyvenantys lietuviai nesugrįžta į Lietuvą, jis pastebėjo, jog daugelis tremtyje likusių tautiečių – jau garbingo amžiaus, jų vaikai ir anūkai tolimuose kraštuose dažniausiai neblogai įsikūrę, todėl vėl iš naujo kurtis Lietuvoje jiems būtų, ko gero, sudėtinga.

Tačiau A. Fokas Sibire yra girdėjęs ir istorijų apie tai, kaip lietuviai buvo sugrįžę į tėvynę, o po kurio laiko išvažiavo atgal į Sibirą jau savo noru: „Lietuvoje dažniausiai tremtiniai nesusiranda darbo, nenori giminėms būti našta, todėl grįžta vėl į Sibirą, kur randa ir darbo, ir kur apsigyventi“.

Dalį atstumo teks įveikti motorinėmis valtimis

Pasak A. Foko, šiemet ant jo, kaip misijos vadovo, pečių užgrius nemenka atsakomybė su itin motyvuota komanda aplankyti ne vieną sunkiai pasiekiamą lietuvių palaidojimo vietą: „Nuo Tomsko mums teks važiuoti dar maždaug 300–400 kilometrų. Ši sritis pasižymi tuo, kad ten daug pelkėtų vietų, todėl mums teks dalį atstumo įveikti motorinėmis valtimis.“

Jaunimo projektas „Misija Sibiras“ nėra pigus. Kaip pastebėjo jo organizatoriai ir dalyviai, už tuos pinigus, kuriuos per dvi savaites teks išleisti Sibire, galima būtų kelis kartus neblogai paatostogauti Turkijoje.

„Tačiau tai, kad tie jaunuoliai, kurie  dalyvauja šioje misijoje, nevažiuoja į Turkiją, o leidžiasi tremtinių keliais į Sibirą, yra dar vienas jų patriotiškumo įrodymas“, – atkreipė dėmesį I. Rusilas.

„Misijai Sibiras“ pinigus aukoja Lietuvos gyventojai, kelionei lėšos  renkamos per labdaros koncertus. Projektą taip pat paremia Krašto apsaugos, Užsienio reikalų ir Kultūros ministerijos.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...