captcha

Jūsų klausimas priimtas

Estė Laima: kartais pradedu mąstyti ir lietuviškai

Lietuvių Estijoje sostinėje Taline – nemažai. Tačiau, kadangi atlyginimai Estijoje tik šiek tiek didesni nei Lietuvoje, vadinamųjų ekonominių emigrantų čia nėra. Dauguma tautiečių – Taline dirbantys įvairiausių sričių specialistai, taip pat studentai. „Emigrantai“ šįkart Taline susitiko su lietuviško kraujo turinčia este Laima, studente iš Lietuvos Aiste bei Belgijoje gyvenančia, tačiau į Estijos pašokti atvažiavusia lietuvaite Elžbieta.
Laima (laidos kadras).
Laima (laidos kadras).

Lietuvių Estijoje sostinėje Taline – nemažai. Tačiau, kadangi atlyginimai Estijoje tik šiek tiek didesni nei Lietuvoje, vadinamųjų ekonominių emigrantų čia nėra. Dauguma tautiečių – Taline dirbantys įvairiausių sričių specialistai, taip pat studentai. „Emigrantai“ šįkart Taline susitiko su lietuviško kraujo turinčia este Laima, studente iš Lietuvos Aiste bei Belgijoje gyvenančia, tačiau į Estijos pašokti atvažiavusia lietuvaite Elžbieta.

Taline – penktadienio vakaras. Renkami svingo karalius ir karalienė. Tarp porų sukasi ir renginio organizatorė Laima. Ji – ne lietuvė, o estė, tačiau vargu ar kalbininkai galėtų sukritikuoti Laimos lietuvių kalbą.

„Mano mama lietuvė studijavo Klaipėdoje ir ten atplaukė jūreivis estas. Jie vienoje kavinėje vieną gražią dieną susipažino, įsimylėjo, susituokė ir atvažiavo gyventi į Estiją. Tada gimiau aš. Dėl to ir kalbu lietuviškai“, – juokiasi Laima.

Mąsto estiškai, bet lietuviškai kalba puikiai

Nors gimė ir visą gyvenimą praleido Estijoje, apie Lietuvą Laima žino labai daug. Ten jauna moteris apsilanko bent vieną kartą per metus. Lietuvių kalbos užmiršti neleido mama, kuri ir su Laima, ir su jos seserimi nuolatos kalbėjo lietuviškai.

„Mąstau vis dėlto estiškai, nors, kai pabūnu ilgiau Lietuvoje arba ilgiau pabendrauju su lietuviais, tada kartais pradedu mąstyti ir lietuviškai. Bet, tarkime, jei ryte atsikeliu ir noriu pagalvoti, kad šiandien graži diena, tai tikriausiai pagalvoju estiškai“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.

Šiais laikais ne vienas lietuvis skundžiasi, kad, jei jo gimtoji kalba būtų, pavyzdžiui, anglų, atsivertų daug platesnės karjeros galimybės. Laima tokios teorijos net nedrįstų kelti. Kad ir kaip jai patinka šokti, pagrindines pajamas moteris gauna vertėjaudama iš lietuvių kalbos į estų bei dėstydama universitete. Laima sako, kad lengva vertėjauti, kai abi kalbos gimtosios. Ji tvirtina, kad lietuviškai mokys ir savo vaikus.

Ilgiau pasikalbėti su Laima nebuvo galimybės. Jau netrukus jai reikėjo teisėjauti komisijoje, renkančioje geriausius vakaro šokėjus.

„Šokis – trumpiausias būdas į laimę. Man atrodo, nesvarbu, kokia sunki buvo darbo diena, nueini vakare pašokti ir tiesiog viską pamiršti. Taip lengva ir gera pasidaro, ir labai smagu. Be to, man labai gražu, kai dviem žmonėms improvizuojant gaunasi kažkoks kūrinys“, – teigia Laima. 

Taline nuomos kainos – europietiškos

Apie dešimtą valandą vakaro, kai svingo vakarėlis jau buvo įgijęs pagreitį, Aistė Kalčytė tik pradėjo darbą. Ji – Baltijos kino ir medijų mokyklos studentė – vakarėlius su draugais dažniausiai praleidžia, nes reikia ir mokytis, ir dirbti. Svečių namų, kuriuose dirba, duris Aistė uždarys tik kitą rytą.

„Čia dirbti pradėjau prieš tris savaites. Tai pirmas nuolatinis darbas. Būtų buvę keista iš karto susirasti darbą, nes, kai atsikrausčiau, viskas buvo labai nauja ir būtų buvę per daug dar turėti ir darbą. Dabar jau pajaučiau, kad galiu kažką tokio veikti“, – pasakoja Aistė. 

Save išlaikyti Taline – šiek tiek sunkiau nei Vilniuje, todėl Aistė – tikrai ne vienintelė mergina, jau nuo pirmo kurso ieškojusi darbo.

„Daug mano kurso draugų yra iš Suomijos, tai kiekvienas suomis gauna 500 eurų per mėnesį pragyvenimui tik dėl to, kad jis studijuoja užsienyje. Tai jie gali normaliai išsilaikyti, praktiškai nereikia prašyti tėvų pagalbos. O man be tėvų pagalbos, vien dirbant čia, būtų sunku“, – sako Aistė.

500 eurų per mėnesį – maždaug tiek reikia studentui, kad galėtų išgyventi Estijos sostinėje. Deja, ką tik studijuoti atvykusių lietuvių tėvai ne visada gali sau leisti tiek pinigų investuoti į atžalų išsilavinimą. Juk reikia nepamiršti, kad vien studijų semestras Baltijos šalyje jau prestižine tapusioje audiovizualinių menų mokykloje kainuoja nuo 1,5 tūkst. iki 2,5 tūkst. eurų.

Verta – taip savo studijas apibūdina dauguma ten besimokančių lietuvių. Jie giria ir dėstytojus, ir mokyklos technines galimybes, ir yra linkę saugesnį ir turtingesnį gyvenimą tėvynėje iškeisti į universitetą Taline.

„Čia truputį brangiau negu Vilniuje. Sakykime, maždaug 20 proc. ir maistas brangesnis, ir alkoholis, ir visa kita. Kartais ir tie patys suomiai sako – nebeturime pinigų, einame į pigiausią barą“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Taline nuomos kainos – europietiškos. Jeigu už 200 eurų per mėnesį galima išsinuomoti butą miegamajame Vilniaus rajone, tai Talino kainos šokiruoja. 200 eurų kainuoja vienas kambarys. Bendrabutis, kurį daug kas įsivaizduoja kaip pigesnį studentišką variantą, atsieis nuo 120 iki 150 eurų per mėnesį.

„Nėra labai pigu. Bet turiu daug draugių, kurios studijuoja Londone – visi turbūt tokių turi. Tai ten transportas labai daug kainuoja. Turbūt tiek pat arba netgi daugiau negu maistas per mėnesį. O čia transportas visiškai nemokamas, tas yra labai gerai“, – pasakoja lietuvė. 

Aistė (laidos kadras).

Jeigu Lietuvos politikai vis diskutuoja, ką daryti su Vilniumi, kur gyventojų akivaizdžiai yra daug daugiau, nei skelbia oficiali statistika, estai analogišką problemą išsprendė nemokamu viešuoju transportu taliniečiams. Jau keletą metų Talino gyventojai nemokamai naudojasi tramvajais ir autobusais. Be to, visiems tapo aišku, koks tikslus miesto gyventojų skaičius – korteles, kurių savininkai gali važinėtis nemokamai, gauti buvo galima tik prisiregistravus Taline.

„Turime viešojo transporto kortelę – kaip Vilniečio kortelę. Įlipęs kiekvieną kartą turi pažymėti. Galbūt jie tiesiog nori matyti, kiek žmonių naudojasi tuo transportu. Nors man Talinas atrodo toks mažas, jaučiasi, kad mažesnis už Vilnių, tai aš beveik visur vaikštau pėsčiomis, tai daug viešuoju transportu nesinaudoju“, – sako studentė iš Lietuvos.

Telefono numerio nedalija

Aistė puikiai supranta, kad studijos Lietuvoje būtų kainavusios pigiau, tačiau mergina neslepia: Baltijos kino ir medijų mokykla Taline viliojo labiau nei Muzikos ir Teatro akademija.

„Galėjau studijuoti Muzikos ir teatro akademijoje, nes buvau įstojusi į prodiusavimą, buvau gavusi nemokamą vietą, bet tada nusprendžiau važiuoti čia. Būčiau gyvenusi namie, dabar nebūtų reikėję mokėti už jokį pragyvenimą, už mokslą. Bet pasirinkau kitaip. Tai dabar noriu užsidirbti, kad nereiktų tiek daug iš mamos prašyti“, – neslepia Aistė. 

Merginos darbo pamaina prasideda 10 valandą vakaro. Lietuvė niekada nevėluoja, kad neverstų laukti savo kolegės, kuri veikiausiai nekantrauja kuo greičiau eiti namo.

„Turiu suskaičiuoti pinigus kasoje, užrašyti, kiek buvo, į mūsų sistemą. Tada reikia pereiti per visus kambarius, dušus, tualetus, biliardo kambarį, virtuvę ir pažiūrėti, ar viskas tvarkinga, ar nereikia kažko išplauti. Jeigu viskas gerai, gali užsiimti savo reikalais“, – pasakoja Aistė. 

Jeigu svečių namuose ramu, niekas netriukšmauja ir viskas sutvarkyta, Aistė gali valandą kitą nusnūsti. Deja, tai pavyksta ne visada. Kartais iš darbo ji išeina nė minutės nepamiegojusi.

„Pavyzdžiui, šiandien dieną daug miegojau prieš čia ateidama, gal keturias valandas numigau, kad būtų lengviau. Jeigu nemiegojusi – būna sunku. Kai daug žmonių, kaip šiandien, tai vyksta kažkoks judėjimas. Tada pačiam nesinori miego, nes vis kažkas ateina – kažką perka, kažko prašo. Arba ateina su tavimi papramogauti“, – juokiasi Aistė. 

Žavią jauną panelę iš Lietuvos dažnai užkalbina svečių namų gyventojai. Aistė jau žino, ką atsakys užsieniečiui, prašančiam jos telefono numerio.

„Dažniausiai tenka pasakyti, kad turiu vaikiną, nes dažniausiai prašo tie žmonės, kuriems nelabai noriu duoti numerio. Be to, mes turime susitarimą, kad svečiai yra svečiai. Aišku, čia yra tavo asmeninis reikalas, ar tu nori duoti numerį, bet dažniausiai jie yra iš užsienio, o aš kol kas neplanuoju niekur kitur važiuoti gyventi, tai nematau reikalo dalinti savo numerio“, – „Emigrantams“ tvirtina Aistė.

Iš tokio darbo turtų nesusikrausi, sako Aistė, tačiau džiaugiasi turinti bet kokį darbą ir tuo, kad nėra tokia sunki našta savo tėvams.

„Gauname minimumą, bet minimumas Estijoje yra šiek tiek didesnis negu Lietuvoje. Nors [alga] priklauso nuo to, kiek pamainų dirbi, nes tu gali paprašyti, kad tau duotų 20 pamainų per mėnesį arba paprašyti 5 ar 7. Man tenka darbą derinti su studijomis, tai [iš to, kiek uždirbu] galiu užsimokėti už nuomą“, – pasakoja mergina.

Nors studentų iš Lietuvos į Taliną atvyksta pakankamai daug, baigus studijas gyventi Estijos sostinėje planuoja vos vienas kitas.

„Mes ir su kurso draugais kalbėjome, kad kiekvienas jau kuria planą, į kokią šalį važiuos, nors dar tik pirmi metai baigiasi. Aš planuoju tretiems metams važiuoti galbūt į Prahą pagal „Erasmus“ programą – labai norėčiau. Bet nežinau, ar pakliūsiu, nes iš mūsų universiteto tik vienas žmogus per vieną semestrą ten vyksta. Konkursas didelis, bet tikiuosi patekti. O po bakalauro – kur nors, bet ne čia“, – neslepia Aistė.

Jau keletą metų žiniasklaidoje girdisi diskusijų apie vis daugiau į užsienį studijuoti išvykstančių abiturientų. Daug kas mano, kad užsienyje geresnė studijų kokybė, daugiau galimybių ar pasirinkimų. Be to, tapti studentu tam tikruose universitetuose tapo tiesiog prestižo dalimi. Vidurinę mokyklą puikiais balais baigusi Aistė sako, kad jos draugai studijas užsienyje rinkosi ne tik dėl minėtų priežasčių.

„Pavyzdžiui, aš pati tiesiog norėjau pamėginti gyventi savarankiškai, nes visą laiką gyvenau tame pačiame mieste, toje pačioje Antakalnio gatvėje, ten į mokyklą ėjau, net gimiau toje pačioje gatvėje. Norėjau kažką pakeisti. Iš tikrųjų buvau per daug baili išvažiuoti kur nors toli. Nemėgstu didelių miestų, todėl, manau, kad čia buvo labai geras sprendimas, visiškai nesigailiu“, – tvirtina Aistė. 

Taliną ir Vilnių skiria vos 600 kilometrų, tačiau dažnai grįžti pas artimuosius Aistei neišeina. Iš pradžių ji manė, kad Taline bus trumpai, dažniau keliaus. O dabar jaučiasi kaip tikra emigrantė: „Kai išvažinėjau, mamai sakiau, kad bent vieną kartą per mėnesį tikrai grįšiu, kas čia yra – per naktį autobusu atvažiuoji. Tačiau grįžtu kartą per 2–3 mėnesius. Daug reikalų susikaupia, tad ištaikyti išvažiuoti kokioms keturioms dienoms būna sunku, ypatingai dabar, kai turiu darbą“, – sako Aistė.

Keliauja po Europą mokydami šokti lindihopą

Dabar atsisveikinkime su Aiste ir grįžkime atgal į svingo vakarėlį. Ten visai atsitiktinai sutikome Elžbietą. Ji, kaip ir šiame reportaže jau kalbėjusi Laima, – svingo šokėja. Tik Elžbieta Taline yra tik viešnia. Jau kelerius metus Elžbieta gyvena Belgijoje su savo vaikinu belgu Joriu.

„Susipažinome šokių festivalyje Vilniuje prieš ketverius metus. Po to buvau Briuselyje pagal „Erasmus“ programą ir tada pradėjome draugauti kaip pora. Dabar esame šokių partneriai, gyvename Belgijoje ir mokome šokti lindihopą“, – pasakoja mergina. 

Elžbietos gyvenimas primena svajonę: ir ji, ir jos vaikinas šoka lindihopą, keliauja po pasaulį, ir šokant užsidirbtų pinigų jiems visiškai pakanka pragyvenimui: „Niekada negalvojau, kad tai bus mano darbas, bet ilgainiui tai užėmė vis daugiau ir daugiau laiko ir kažkuriuo metu supratau, kad galiu iš to gyventi.“

Šokti svingą Elžbieta pradėjo palyginti vėlai – septyniolikos. Merginai taip patiko, kad ji net pati nepastebėjo, kiek daug laiko skiria šokiams. Ją žavėjo viskas – nuo šokėjų aprangos iki nuotaikos, muzikos ir, žinoma, žingsnelių.

„Lindihopas yra, sakyčiau, labai džiaugsmingas šokis. Žmonės šoka su šypsenomis, jie yra labai laimingi, kai jį šoka“, – tvirtina Elžbieta.

Elžbieta (laidos kadras).

Jeigu sportiniai šokiai reikalauja tam tikros figūros, technikos ir disciplinos, tai šokdami lindihopą su tokiais reikalavimais nesusidursite. Elžbietai dar tik 23-eji, bet mergina jau spėjo taip gerai įvaldyti šių šokių žingsnelius, jog lindihopo gali mokyti kitus.

Elžbieta ir jos vaikinas teisėjauja konkursuose, veda pamokas ne tik Belgijoje, bet ir visoje Europoje.

„Prieš tai mokėme Olandijoje, Italijoje. Būna taip, kad ketvirtadienį išskrendame, pirmadienį grįžtame, tada vedame pamokas Belgijoje ir ketvirtadienį vėl išskrendame į kitą vietą mokyti. Dabar kiekvienas savaitgalis kažkur kitur. Labai įdomu, nors kartais ir vargina“, – teigia Elžbieta.

Kelionėse ir ant parketo patikrintu savo vaikinu Joriu Elžbieta visiškai pasitiki. „Jis šoka šiek tiek ilgiau nei aš, tai yra jo pagrindinis darbas jau kelerius metus. [...] Jo geras charakteris. Mes juokaujame apie belgus: ramus kaip belgas – tas visai tiesa. Aišku, yra visokių skirtumų, nes esame iš skirtingų kultūrų“, – sako Elžbieta.

Šokant, keliaujant, namuose – su Joriu Elžbieta praleidžia tikriausiai visą laiką, kurį tik turi. Tačiau mergina teigia jau seniai atradusi laimingo gyvenimo kartu formulę, kuria vadovaujantis pavyksta išvengti trinties ir pykčių.

„Turi atrasti balansą, nes labai lengva visą laiką dirbti ir pamiršti, kad esame pora. Bet jeigu atrandi laiko, kurį gali skirti sau, ir laiko, kurį gali skirti darbui, tada viskas veikia“, – kalba „Emigrantų“ pašnekovė.

Tarpusavyje jiedu kalbasi anglų kalba. Abu moka ir prancūziškai, tad Elžbieta sako pati nesupranti, kodėl jie bendrauja angliškai.

Tiesioginiai skrydžiai Vilnius–Briuselis – dažni ir nebrangūs, todėl namo Elžbieta keliauja vos tik užsinorėjusi: „Kas pora mėnesių, nes ten mano draugai, šeima. Ir dėl šokių grįžtu. Tai kol kas nejaučiu, kad išvažiavau, kad turiu kaip ir naujus namus. Kai grįžtu į Vilnių, jaučiu, kad grįžtu namo.“

„Emigrantai“ rodomi antradieniais, 19.30 val., per LRT Televiziją. Laidą bet kuriuo metu galima peržiūrėti LRT Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...