captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žuvų fabrike Škotijoje dirbantis lietuvis taikosi į pramogų pasaulį

Dvidešimt septynerių Žydrūnas Burčas, apie kurį šįkart pasakoja LRT Televizijos laida „Emigrantai“, į Škotiją persikėlė prieš pusantrų metų ir jo gyvenimas stipriai pagerėjo. Žydrūnas net pradėjo įgyvendinti savo svajonę dainuoti.
Žydrūnas (laidos kadras)
Žydrūnas (laidos kadras)

Dvidešimt septynerių Žydrūnas Burčas, apie kurį šįkart pasakoja LRT Televizijos laida „Emigrantai“, į Škotiją persikėlė prieš pusantrų metų ir jo gyvenimas stipriai pagerėjo. Žydrūnas net pradėjo įgyvendinti savo svajonę dainuoti.

Nuo tada, kai baigė mokyklą, Žydrūnas buvo ir iki šiol tebėra paprastas fabrikų darbininkas. Skirtumas tik tas, kad gyvendamas gimtajame Ruskių̃ kaime Šilalės rajone jautėsi nevisavertis. Rengdavosi kukliai, valgė taupydamas, o pramogoms pinigų beveik visai nelikdavo.

„Lietuvoje buvo blogos sąlygos – trejus metus dirbau mėsos išpjaustymo fabrike prie vištų, buvau iškaulintojas. Dirbau už minimumą – 1000 litų per mėnesį. Aš mėgėjas pasilinksminti vakarėliuose, man [algos pragyvenimui] neužtekdavo“, – pasakoja Žydrūnas. 

Jaučiasi laisvesnis

Tuo metu Škotijoje, į kurią Žydrūnas, draugams patarus, persikėlė gyventi vos prieš pusantrų metų, viskas pasikeitė.

„Čia normaliai užsidirbu. Ir toks laisvesnis jaučiuosi. Lietuvoje kažkaip sukaustytas buvau: nueini į klubus, pasimatymus, negali bet ko sau leisti, o čia viskas kitaip“, – teigia emigrantas. 

Uždirbdamas daugiau nei minimalus, bet gerokai mažiau nei vidutinis škotiškas atlyginimas lietuvis ėmė pirkti vardinius drabužius, valgyti restoranuose, siausti naktiniuose klubuose, o trumpam grįžęs į Lietuvą jis jaučiasi kone turtingiausiu savo kaimo žmogumi. O svarbiausia – Žydrūnas tapo populiarus tarp moterų, save jau net tituluoja mergišiumi.

„Uždirbu įvairiai – tai 400 svarų per savaitę, tai 350, tai 300. Priklauso nuo to, kiek valandų dirbu. Sau galiu leisti labai daug ką. Aš – žmogus, mėgstantis papramogauti: klubai, vakarėliai, nauji rūbai. Aš neskaičiuoju pinigų“, – neslepia „Emigrantų“ pašnekovas.

Ispanijoje apgavo

Sėkmė emigracijoje Žydrūnui nusišypsojo tik iš antro karto. Iš savo patirties jis gali pasakyti, kad toli gražu ne visoje Europoje yra tokios palankios sąlygos užsidirbti, kaip Škotijoje.

„Prieš tai buvau dar Ispanijoje, skyniau mandarinus. Nieko gero: nieko neužsidirbau, labai stipriai apgavo. Mes sumokėjome už įdarbinimą, už gyvenamąją vietą ir turėjome už tai atidirbti, be to, jie mums mokėdavo labai mažai. Sakydavo: [atskaičiuojame] už butą, už kelionę. Kai atėjo laikas mokėti tą didelį atlyginimą, mes gavome 50 eurų ir viskas. Turėjome net iš Lietuvos siųstis pinigų“, – nesėkminga pirmąja patirtimi emigracijoje dalijasi Žydrūnas. 

Škotijoje iš Žydrūno niekas nereikalavo jokių sugebėjimų ir žinių. Vietiniams darbdaviams tiesiog reikia darbo jėgos, daugiau į nieką jie nesigilina.

„Čia daug mano pažįstamų gyveno. Vieną dieną paskambino ir sako – bandyk atvažiuoti, vis tiek čia tų darbų yra. Tai ir pabandžiau. [...] Škotijos fabrikuose nėra taip, kad būtinai reikėtų anglų kalbos.

Iš pradžių pradėjau dirbti per agentūrą. Yra tokia lietuvių agentūra – labai populiari. Tai per ją įsidarbinau viename mažame fabrike – šaldžiau žuvį“, – pasakoja emigrantas.

Škotijos šiaurėje, mažuose miesteliuose prie Aberdyno, veikia daugybė žuvies ir jūros gėrybių perdirbimo fabrikų. Juose darbo krūviai tokie dideli, kad trys darbininkų pamainos sukasi ištisą parą.

Norint įsidarbinti viename iš fabrikų didelių pastangų nereikia. Dėl nepakeliamo krūvio čia vyksta nuolatinė žmonių kaita, todėl nuolat reikalingi naujokai.

Žydrūnas jau irgi spėjo pakeisti darbą, perėjo į kitą fabriką – į patį švariausią ir mažiausiai jėgos reikalaujantį produkcijos pakavimo skyrių.

„Fabrikas didelis, dirba labai daug lietuvių, lenkų. Aš plaunu dėžes – yra toks aparatas, dėžę kiši per viršų, ji apsiverčia, purkštukai išplauna ir [dėžė] grįžta tau, ir kiekvieną kartą padedi ant paletės“, – savo darbą apibūdina emigrantas.

Mėgaujasi uždirbtais pinigais  

Savo istoriją Žydrūnas vadina dėžių plovėjo sėkme. Darbe jis būna paprastas, sunkiai dirbantis vyras, bet vos tik baigia pamainą – prasideda mėgavimasis sunkiai uždirbtais pinigais: „Neskaičiuoju, perku bet ką, smagiai leidžiu laiką, žinot, naujos merginos kiekvieną kartą.“

Škotijoje uždirbamų pinigų kol kas lietuvis niekur neinvestuoja. Pajautęs, kad gali sau leisti daugiau nei anksčiau, audringai pramogauja: „Per vakarėlį kokius 200–300 svarų išleidžiu. Jeigu geras vakarėlis, negaila.“

Paklaustas, ar kam nors taupo, sako, kad taip: „Kažkada norėčiau nusipirkti namą Lietuvoje. Atgal grįžti į savo kaimą nelabai norėčiau, gal kokiame didesniame miestelyje. Manyčiau, tikrai kada nors pavyks.“

Lietuvoje jis būdavo kuklus vaikinas, o čia pinigai pridėjo drąsos. Žydrūnas tapo nevaldomu mergišiumi.

„Mūsų lietuvaitės, kaip ir daugelis žino, yra pačios gražiausios – bent jau man. Į klubus eina visokių, stengiuosi atsirinkti, nesinori su bet kuo. [...] Aš pats einu, stengiuosi užkalbinti, palaikyti pokalbį. [...] Užkimba, nors ne visada, priklauso nuo merginos“, – neslepia Žydrūnas. 

Gyvendamas Ruskių̃ kaime Lietuvoje Žydrūnas negalėdavo sau leisti nuolat atnaujinti garderobo, o dabar tam išleidžia didžiąją dalį atlyginimo. Jis sako pajautęs, kad net aplinkiniai dėl solidesnio stiliaus su juo ėmė bendrauti kitaip.

„Kai einu gatve, matau – iš pradžių jos pažiūri į batelius ir šypsosi. Su kažkokiais kedais, man atrodo, nepadarytum tokio įspūdžio. [...] Man patinka balta spalva, mano ir švarkai, ir marškiniai – balti. Stengiuosi apsirengti kuo geriau, drabužiams netaupau. [Eidamas į klubą] stengiuosi nebūti apsirengęs taip pat, kaip praeitą savaitę“, – pasakoja Žydrūnas. 

Įrašė dainą

Jau pusę metų Žydrūnas yra pasimetęs didžiulėje merginų pasiūloje. Nė vienai savęs atiduoti nenori, tad laukia naujų pasiūlymų. Sako – geriausia, kad ta vienintelė būtų taip pat emigrantė iš Lietuvos.

„[Norisi], kad būtų ir krūtinė, ir klubai, kad derėtų viskas, kad nebūtų taip, jog krūtinė didelė, o užpakalio nėra. Plaukų spalva  – nėra skirtumo“, – sako Žydrūnas.

Pusantrų metų atidavęs fabrikams dabar Žydrūnas nori versti naują savo gyvenimo lapą.

„Mano anglų kalba yra šioks toks minusas. Susikalbu, bet jei geriau mokėčiau, tai, be abejo, dairyčiausi kažko kito“, – „Emigrantams“ sako Žydrūnas. 

Savo istoriją visai Lietuvai jis norėjo papasakoti todėl, kad ketina tapti žymiu dainininku. Investavęs keletą tūkstančių eurų Žydrūnas pasamdė muzikos profesionalus Lietuvoje, kurie jam sukūrė dainos žodžius ir muziką.

„Nuo vaikystės turiu svajonę. Aš mėgstu padainuoti draugų kompanijoje, dar kažkur. Tai užsidirbau tų pinigėlių, susisiekiau su vienu Lietuvos prodiuseriu, pabandžiau įrašyti vieną dainą, kad pažiūrėčiau, kas gausis. Žiūriu – gal ir neblogai. Kiek žmonių vertino, sakė – gal ir nieko. Daina apie jausmus, pop žanro“, – pasakoja Žydrūnas.

Svajonė tapti garsiam emigrantui atsirado nuo didelio pomėgio sekti garsenybių gyvenimus. Jis kasdien skaito, kas su kuo draugauja, kas išsiskyrė ar kokį drabužį vakarėliui pasirinko. Žydrūnas tiki, kad ir apie jį spauda tokius dalykus kada nors rašys.

Su savo pop stiliaus dainomis Žydrūnas tikisi išgarsėti tiek naujais namais jam tapusioje Škotijoje, tiek Lietuvoje, kur dažnai grįžta lankyti draugų ir šeimos. Specialiai tam jis net sugalvojo tarptautinį slapyvardį, kuriuo pastaruoju metu visiems prisistato – Žyža. „Nuo vaikystės mane draugai taip vadina“, – slapyvardžio pasirinkimą paaiškina „Emigrantų“ pašnekovas.

Jeigu Žyžai pavyks tapti populiariam, labai gali būti, kad per artimiausią pusmetį jis atsisakys jam gerą gyvenimą garantavusio darbo fabrike.

„Emigrantai“ rodomi antradieniais, 19.30 val., per LRT Televiziją. Laidą bet kuriuo metu galima peržiūrėti LRT Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...