captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkas: svetimžemiai gyvūnai ne visada griauna ekosistemą, o kartais gali būti ir naudingi

Dėl invazinių rainuotųjų vėžių vietiniams vėžiams gresia išnykimas, tačiau didelių ežerų ekosistemų naujosios rūšys nesugriauna, o kai kur atlieka senųjų funkcijas, LRT Radijui sako Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Vytautas Rakauskas. „Pavyzdžiui, labai užterštame vandens telkinyje mūsiškiai vėžiai negyvena, o rainuotieji gyvena ir atlieka vėžio funkciją. Sakykim, sunku tikėtis, kad plačiažnyplis vėžys kada nors gyvens Nemune, Kuršių mariose, o atėjęs rainuotasis gyvena“, – pastebi specialistas.
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

Dėl invazinių rainuotųjų vėžių vietiniams vėžiams gresia išnykimas, tačiau didelių ežerų ekosistemų naujosios rūšys nesugriauna, o kai kur atlieka senųjų funkcijas, LRT Radijui sako Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Vytautas Rakauskas. „Pavyzdžiui, labai užterštame vandens telkinyje mūsiškiai vėžiai negyvena, o rainuotieji gyvena ir atlieka vėžio funkciją. Sakykim, sunku tikėtis, kad plačiažnyplis vėžys kada nors gyvens Nemune, Kuršių mariose, o atėjęs rainuotasis gyvena“, – pastebi specialistas.

Kita vertus, pabrėžia V. Rakauskas, negalima pamiršti etinių aspektų – rūšys nėra blogos ir geros, be to, į Lietuvą jas atgabeno patys žmonės: „Tas vėžys Atlanto pats neperėjo – žmogus jį pernešė. Jei rainuotasis įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą, ar mes su vaiku, kažkur paplūdimyje radę vėžiuką, galim jį ištraukti ir kaukštelėti akmeniu ar sutrypti, nes jis – invazinis, blogas? Viena vertus, taip – jis daro kažką blogo, bet, kaip rūšis, ar ji bloga? Tai yra gyvūnas, jis nori gyventi ir tiesiog gyvena.“

– Ką pirmiausia gamtoje padaro atsiradusios invazinės rūšys?

– Atsiradęs kažkoks naujas gyvūnas, jeigu jo populiacija tampa gausi, pirmiausia gali kažką išvalgyti. Tad, jeigu jis kitą rūšį išvalgys, išstums, kiti gyvūnai, kurie ta rūšimi mito, gali išnykti. Žinoma, konkurencija yra ne tik mitybinė, pavyzdžiui, invazinė rūšis vietinę gali tiesiog išstumti iš buveinių, dėl ko pastaroji taip pat žus. Kitaip tariant, jei žiemą, kai -20 °C, į tavo namus ateis kažkas stipresnis, protingesnis ir išmes tave į gatvę, tu sušalsi ir sunyksi.

– Pagrindinis Jūsų tyrimų objektas buvo vėžiagyviai. Kodėl jie Jums įdomūs?

– Į Lietuvą dar sovietmečiu, siekiant pagerinti žuvų mitybinę bazę, buvo atvežta gana nemažai vėžiagyvių. Taigi vėžiagyvių privežė, jie pasidaugino, išstūmė vietines rūšis, o ar tikrai jie pagerino žuvų mitybinę bazę ir ar žuvys nuo to geriau maitinosi ir užaugo didesnės, niekas netyrė. Tai ir sudomino.

– Be vėžių, minite mizides ir šoniplaukas. Kokie tai gyvūnai?

– Vėžys yra iš aukštesniųjų vėžiagyvių. Šoniplaukos ir mizidės – truputį mažesnės ir ne taip atkreipia žmonių dėmesį, bet iš tiesų jų yra visur, tiek Lietuvos ežeruose, tiek upėse. Šoniplaukos yra pasagos formos ir plaukioja lyg gulėdamos ant šono (todėl taip ir vadinamos). O mizidės panašios į 1–2 centimetrų dydžio krevetes.

– Gėluose Lietuvos vandenyse yra daugiau kaip pusė svetimkraščių vėžiagyvių. Kiek tyrėjai žino apie tai, kas dedasi Lietuvos ežeruose?

– Šoniplaukos ir mizidės, vadinamieji ledynmečio reliktai, dideliuose Lietuvos ežeruose, kur geros deguonies sąlygos ir yra šalto vandens, gyveno nuo seno. Taip pat buvo manoma, kad mizidės ir šoniplaukos, atvežtos iš Ponto-Kaspijos regiono, nuo Juodosios jūros, Kaspijos jūros, gyvena ežerų priekrantėje, sekliai, todėl neturėtų konkuruoti su vietinėmis rūšimis, juo labiau kad truputį skiriasi ir jų mityba. Vis dėlto naujos šoniplaukos pasirodė truputį agresyvesnės, jos per sezoną dauginosi kelis kartus ir pamažu išstūmė vietines. Kai kuriuose ežeruose tas poveikis labai stiprus. Taigi kyla klausimas, ar dėl jų poveikio pasikeitė bendra ežero ekosistema, funkciniai ryšiai. Pavyzdžiui, ar nauja rūšis atlieka senosios vaidmenį ir kažkokių pokyčių sistemoje nėra, ar vis dėlto kažkas visoje darnioje sistemoje išsijudina, išsiklibina.

– Kokia buvo netikėčiausia įžvalga? Ar atsakymas toks, kad bėdos nėra, o svetimkraštės vėžiagyvių rūšys ne tokios jau baisios ir jų nereikia bijoti?

– Svetimkraščių vėžiagyvių bijoti nereikia, jie nesikandžioja, nėra nuodingi ir nieko blogo nepadarys. Nes būna, kad žmonės, pamatę mus traukiant iš ežero šoniplaukas ar mizides, paskui bijo net maudytis. Tačiau, kadangi invazinės rūšys vienokį ar kitokį poveikį daro, aš tyriau, ar tai gali išbalansuoti visą sistemą.

Tyriau gana didelius ežerus, kur gyvūnijos įvairovė didelė. Žuvys noriai maitinasi naujais gyvūnais, o tai reiškia, kad vietiniai gyvūnai jų mitybai daro jau mažesnę įtaką. Preliminarūs tyrimai parodė, kad vis dėlto nuo to žuvys geriau neauga, kažkokių gyvūnų atsiranda mažiau, kažkokių daugiau, bet tai neveda prie drastiškų pokyčių, t. y. sistemos naujos rūšys neišbalansuoja.

– Taigi, viena vertus, tikslas pasiūlyti vietinėms žuvims geresnio maisto, kad jos sparčiau augtų, neįgyvendintas, kita vertus, nuogąstavimas, kad bus visiškai išstumtos vietinės rūšys, irgi nepasitvirtino?

– Didžiuosiuose ežeruose nepasitvirtino. Vis dėlto Lietuvoje svetimkraštės rūšys išstumia nemažai vietinių rūšių, ir tai yra blogai. Bet labai užterštame vandens telkinyje mūsiškiai vėžiai negyvena, o rainuotieji gyvena ir atlieka vėžio funkciją. Sakykim, sunku tikėtis, kad plačiažnyplis vėžys kada nors gyvens Nemune, Kuršių mariose, o atėjęs rainuotasis gyvena.

Kita vertus, yra ir etinis aspektas – rūšys nėra blogos ir geros. Tas vėžys Atlanto pats neperėjo – žmogus jį pernešė. Jei rainuotasis vėžys įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą, ar mes su vaiku, kažkur paplūdimyje radę vėžiuką, galim jį ištraukti ir kaukštelėti akmeniu ar sutrypti, nes jis – invazinis, blogas? Viena vertus, taip – jis daro kažką blogo, bet, kaip rūšis, ar ji bloga? Tai yra gyvūnas, jis nori gyventi ir tiesiog gyvena.

– Kita vertus, ar mes padėtume, tarkim, Platelių ežerui, jei labiau gaudytume rainuotuosius vėžius ir tiesiog valgytume? Ar tai būtų pagalba ežerui, ar nelabai?

– Gal nebūsiu populiarus, bet pasakysiu, kad žmonės jų neišgaudys: jeigu jų yra ežere – jų bus. Mes tik galime šiek tiek sumažinti populiaciją. Vilniuje yra Balsio ežeras, kuriame gyvena tik rainuotieji vėžiai, todėl žmonės vasarą ten organizuoja vėžių gaudymo lenktynes. Taigi invaziniai vėžiai gaudomi ir naikinami ne vienus metus, bet jų vis tiek yra. Žinoma, tai suburia bendruomenę, tai – tarsi švietėjiška programa, tai parodo, kad žmonės stengiasi, daro, taigi viskas gerai. Bet jei mes išsikeliame tikslą, kad taip vieną dieną Plateliuose išnaikinsime vėžį, to nebus.

– Kodėl svarbu išsaugoti biologinę įvairovę?

– Žiūrint dideliu mastu, yra bendrija, arba ekosistema. Kad ji funkcionuotų, ją turi sudaryti atskiros funkcinės grupės. Paprastai sveikoje ekosistemoje vieną funkcinę grupę sudaro ne viena, o daug (keliolika, keliasdešimt) rūšių. Kadangi invazinės rūšys kažką išstumia, tą vieną funkcinę grupę jau sudaro mažiau rūšių. Laikui bėgant, jei gamtoje įvyks daugiau pokyčių, ta rūšis išnyks. Tada bus krachas, nes jos funkcijos toje ekosistemoje niekas nebeatliks. Biologinę įvairovę reikia palaikyti, nes, pradėjus nykti ne tik rūšims, bet ir funkcinėms grupėms, bendrija nebegali funkcionuoti. O kai ji pažeidžiama, kartu pažeidžiamas ir verslas, ekonomika. Viskas juk susiję.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...