captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Auštrevičius: tarp 30 ir 700 pabėgėlių – didžiulis skirtumas, kurį galima išspręsti protingai

Europos Komisija, mėgindama spręsti migrantų problemą Viduržemio jūroje, siūlo į Lietuvą perkelti 710-mt pabėgėlių. 207 žmonės būtų atvežti iš stovyklų Sirijoje ir Irake, o dar 503 – iš pabėgėlių stovyklų Graikijoje ir Italijoje. Tiksliau, Lietuva per dvejus metus turėtų apsvarstyti tų 503 prašymus suteikti jiems pabėgėlio statusą.
Migrantai iš Afrikos ilsisi Italijos Augustos mieste. Reuters/Scanpix nuotr.
Migrantai iš Afrikos ilsisi Italijos Augustos mieste. Reuters/Scanpix nuotr.

Europos Komisija, mėgindama spręsti migrantų problemą Viduržemio jūroje, siūlo į Lietuvą perkelti 710-mt pabėgėlių. 207 žmonės būtų atvežti iš stovyklų Sirijoje ir Irake, o dar 503 – iš pabėgėlių stovyklų Graikijoje ir Italijoje. Tiksliau, Lietuva per dvejus metus turėtų apsvarstyti tų 503 prašymus suteikti jiems pabėgėlio statusą.

Kiekvienam migrantui dvejiems metams Europos Komisija skirs 6 tūkstančius eurų. Lietuva nepritaria privalomam pabėgėlių perkėlimui – tokia buvo Prezidentės reakcija į kvotas. Lietuva nepasirengusi priimti 700 pabėgėlių, o tik 30–40, sakė Premjeras.

Tačiau viešoje erdvėje girdėti ir kita nuomonė, tiesa, ji nesusijusi su valstybinėmis institucijomis – tie skaičiai tikrai nėra per dideli mūsų valstybei ir mes privalome padėti Europos Sąjungai spręsti pabėgėlių problemą. Apie pabėgėlius laidos „Savaitė“ vedėja Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su europarlamentaru Petru Auštrevičiumi.

– Ar sutinkate, kad Lietuva solidariai su ES turi imtis spręsti pabėgėlių problemą?

–  Aš manau, kad taip. Jeigu mes laikome save katalikiška tauta, jeigu mes žinome kas yra atjauta, jeigu mes norime padėti žmonėms patekusiems į nelaimę, o didžioji dalis, be ekonominių pabėgėlių, būtent tokie, kurie bėga palikę viską vardan to, kad išliktų gyvi.

P. Auštrevičius. V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Aš nenoriu kalbėti apie skaičius, 300 ar 200, dėl to galime apsitarti, nes priimti pabėgėlius ir nesudaryti jiems sąlygų, tai, žinote, yra dar blogiau. Iš tikrųjų reikia priimti tiek, kiek mes galime normaliai priimti: juos apgyvendinti, suteikti jiems pastogę, pagaliau pagalvoti apie jų darbą, integraciją į visuomenę ir pan.

O kas gali žinoti, kokia situacija bus aplink Lietuvą?  Ar mums patiems nereikės kreiptis į Briuselį paramos ir kviestis pasidalinti pabėgėlius, kurie užplūs Lietuvos sienas.

–  „Caritas“ sako, kad per praėjusius metus suteikė pagalbą daugiau nei 460 žmonių, prašiusių pagalbos. Tai sugebėjo padaryti tokia organizacija, tuo metu premjeras sako, kad mes galime priimti nedaugiau 30–40. Man tokie skaičiai nelabai susieina, aš suprantu, kad jis kalba apie Ruklą ir Pabradę, bet gal yra kitų kelių?

– Būtent, yra kitų kelių. Ir, aš manau, mums reikia nustoti galvoti, kad pabėgėliai yra ta žmonių grupė, kuri kelia tam tikrą pavojų, kuriuos reikia kažkur izoliuotai laikyti. Jie yra normalūs žmonės.

Mano manymu, jie turėtų būti paskirstyti po Lietuvą, ypač į tuos regionus, į tas savivaldybės, kur šiuo metu yra žmonių trūkumas, kur nėra darbo rankų, kur, atsiprašau, vietos kandžiulninkai neina dirbti, o nėra ko pasikviesti į darbą.

Mes tuo metu išspręstume keletą problemų: mes humaniškai pasielgtume ir, kitas dalykas, padėtume vietos bendruomenei, verslui turėti kažką, ką gali pasikviesti darbui. Aš siūlyčiau paskirstyti juos.

Matote, Europa nukentėjo nuo pabėgėlių ta prasme, kad ji patyrė, jog integracija nėra automatinis dalykas. Vokiečiai tai pripažino, prancūzai tai pripažino, belgai. Kitaip tariant, jeigu jie koncentruojasi vienoje vietoje, jeigu jie gyvena tokį segreguotą gyvenimą, ir antra, trečia karta turi problemų su švietimu ir kultūrine integracija
tai yra pamoka mums. Nekoncentruokime jų nei Rukloje, nei Pabradėje. Tie, kuriems mes apsisprendžiame suteikti prieglobstį, turėtų būti paskirstyti kuo mažesnėmis grupėmis po savivaldybes, kurios suteiktų jiems tą pastogę, nes Lietuvoje yra daug tuščių namų.

– Bet čia turbūt ir yra viena iš tų baimių: jeigu kažkur į periferiją, kažkur į savivaldybę atvažiuos visiškai kito tikėjimo, kitos odos spalvos žmogus, ir jis visiškai nenorės pats integruotis. Neva to žmonės patys labai bijo.

– Tai nelaukime kol Lietuvai bus paskirta kvota. Parodykime iniciatyvą patys. Pasikvieskime asirus, katalikus, tuos pačius katalikus, kuriuos veja Islamo valstybės kovotojai iš Irako. (Jie) tikėjimo broliai. Tai kas mes esame? Prisimename tikėjimo, solidarumo ir žmogiškumo pagrindus per Kalėdas ir Velykas? Ar mes galime kažką pasakyti ir daugiau. Aš manau, kad jie integruosis pakankamai greitai. Aš tikiu, kad jų vaikai pradės kalbėti lietuviškai greičiau negu mes įsivaizduojame. Tūkstančiai čia, matyt, nevažiuos.

Migrantai iš Afrikos ilsisi Italijos Augustos mieste. Reuters/Scanpix nuotr.

– Nes jų galutinis tikslas, matyt, nėra Lietuva?

– Pagaliau, kiek jų pasiliks Lietuvoje ilguoju laikotarpiu, mes taip pat nežinome. Jie įsivaizduoja Europos gerovę pagal Vokietijos standartą. Jiems Lietuva bus savotiškas atradimas. Bet tie, kurie nuspręs čia pasilikti, aš sakyčiau, ištiesti tiems žmonėms pagalbos ranką, yra mūsų pareiga. Ką mes esame tokie biedni, kad nieko negalime padaryti? Netikiu, tuo pačiu sakydamas, kad galbūt 700 ir per daug, bet tarp 30 ir 700 yra labai didžiulis skirtumas, kurį galime išspręsti normaliai ir protingai.

– Bet tai nesprendžia pabėgėlių problemos iš esmės, nes nelegalūs migrantai plaukia tais kontrabandiniais laiveliais, yra žmonės, kurie už tai atsakingi, ir su jais taip pat reikia kovoti.

– Mes aptarėme pasekmes migracijos, kai pabėgėliai atvyksta pas tave į valstybę arba į Europos Sąjunga. Bet ES pramiegojo, galima sakyti, šį reikalą. Pietinės valstybės neįvertino tos rizikos, kurios atsirado dėl konfliktų, dėl nestabilumo Šiaurės Afrikoje ir netgi žemiau Afrikos žemyne ir Artimuosiuose Rytuose. Europa privalo stiprinti sienų kontrolę, neišvengiamai. Tai yra vienas sprendimas.

Antras sprendimas, ES privalo nusistatyti visai kitokią partnerystę ir bendradarbiavimą su tomis valstybėmis, iš kurių bėgama. Šiaurės Afrikoje reikėtų galvoti apie tam tikras pabėgėlių adaptacijos, paskirstymo stovyklas, investuoti ten. Ir, matyt, yra dar daugiau planų. Jie bus aptariami vėliau, birželio mėnesį.

Ne vien tik Europą mes turime matyti. Tose valstybėse turi būti ilgalaikis planas ir, aš neabejoju, labai brangus planas, nes mes kalbame kone apie milijono pabėgėlių potencialą, kuris kaupiasi tame regione. Ir tai vėlgi ne paskutinė banga, žinant, kas dedasi tose valstybėse.

– Ačiū už pokalbį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...