captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šakalai Lietuvoje – piktadariai ar svečiai, kuriuos reikėtų priimti?

Pastaruoju metu Lietuvos gamtos ir gyvūnijos mylėtojai įsitraukė į diskusiją dėl šakalo – šis labiau Afrikoje ir Eurazijoje paplitęs gyvūnas balandžio viduryje sumedžiotas Šakių rajone. Iškart pradėta kalbėti apie plėšrūno žalą Lietuvos aplinkai, jo priskyrimą invazinėms rūšims ir medžiotojų paraginimą tokius žvėris šaudyti vos pamačius. Ar iš tiesų šie šuninių šeimos atstovai gali Lietuvos miškuose pridaryti bėdos?
Šakalas Afrikoje, Namibijoje. AFP/Scanpix nuotr.
Šakalas Afrikoje, Namibijoje. AFP/Scanpix nuotr.

Pastaruoju metu Lietuvos gamtos ir gyvūnijos mylėtojai įsitraukė į diskusiją dėl šakalo, kai labiau Afrikoje ir Eurazijoje paplitęs gyvūnas balandžio viduryje sumedžiotas Šakių rajone. Iškart pradėta kalbėti apie plėšrūno žalą Lietuvos aplinkai, jo priskyrimą invazinėms rūšims ir medžiotojų paraginimą tokius žvėris šaudyti vos pamačius. Ar iš tiesų šie šuninių šeimos atstovai gali Lietuvos miškuose pridaryti bėdos?

Lietuvoje gyvenantis gamtos mylėtojas iš Anglijos Josas Stratfordas parengė straipsnį apie šakalus ir jų kelionę iki Lietuvos. Mokslininkas mano, jog tam, kad šakalai būtų priskirti invazinei rūšiai trūksta argumentų ir šis Aplinkos ministerijos sprendimas yra kiek skubotas. Apžvelgęs Europos mokslininkų literatūrą J. Stratfordas rašo, jog šakalai nuo seno gyveno Šiaurės Afrikoje, pietų ir pietryčių Europoje, tačiau per paskutinius dešimtmečius natūraliai plinta į šiaurę. Kitaip tariant, jų pasirodymas Baltijos šalyse mokslininkų, ar bent kiek labiau su šių gyvūnų migracija susipažinusių žmonių neturėtų stebinti.

Apie 1960-uosius metus šakalai buvo išmedžioti ir išnuodyti dalyje Rytų Europos šalių, tokių kaip Makedonija, Vengrija. Netrukus tuo susirūpinta ir šie plėšrūnai pradėti saugoti. Jų populiacija greitai atsigavo Bulgarijoje, Rumunijoje ir Serbijoje. Pamažu gyvūnai pradėjo plisti į tokias šalis kaip Ukraina, Austrija ir vis tolo nuo savo tėvynės – Balkanų pusiasalio šalių. 2012-aisiais jie pastebėti Ukrainoje, Baltarusijoje ir Šveicarijoje. 2015-ųjų gegužę socialinius tinklus apskriejo Lenkijos nacionaliniame parke įamžinto šakalo nuotrauka. Balandį pirmasis šakalas sumedžiotas ir Lietuvoje.

Kodėl migruodami iš pietų pirmiausia nuklydo pas kaimynus?

Mokslininkas savo tinklaraštyje josstratford.co.uk pabrėžia, jog tarptautiniuose gamtosaugos dokumentuose invazinėmis rūšimis laikomi tie gyvūnai ar augalai, kuriuos į jiems nebūdingą vietą atvežė žmogus. Kitaip tariant, tai – rūšys, kurios konkrečiame regione paplito nenatūraliai.

Europos Sąjungos taisyklėse rašoma: „Kai kurios rūšys natūraliai migruoja dėl klimato kaitos poveikio. Jos neturėtų būti laikomos invazinėmis.“

Kita vertus, kadangi 2013-aisiais kaimyninėje Estijoje sumedžiotas šakalas kažkokiu būdu atsidūrė per 1200 kilometrų į šiaurę nuo iki tol mokslininkų žinotos savo paplitimo ribos, iškart kilo klausimų, ar kas nors nebus šių gyvūnų atvežęs.

Šakalo portretas. AFP/Scanpix nuotr.

Vis tik mokslininkai patvirtina, jog šakalai jau tris dešimtmečius migravo į šiaurę, be to, nepasirodė jokios informacijos, kad šakalai kur nors būtų ištrūkę iš aptvaro ar paleisti į laukinę gamtą. Mokslininkai spėja, jog šakalai į šiaurę plito pagal Dauguvos upės baseiną, todėl visų pirma jų atsirado Latvijoje ir tik vėliau jie atklydo į Lietuvą.

J. Statfordas, peržvelgęs gausybę mokslinių publikacijų daro išvadą, jog šie žvėrys į Lietuvą atklydo natūraliai migruodami. Kadangi jie nei buvo atvežti, nei kelia didesnę grėsmę Lietuvos gamtai, nebūtų logiška jų traktuoti kaip invazinės rūšies.

Ėda viską, nuo bulvių lupenų iki kiškių

Šakalai minta įvairiais smulkiais gyvūnais, dažniausiai – nedideliais graužikais ir kiškiais. Jų racionas labai panašus į lapių. Bulgarijoje atlikti kruopštūs šakalų mitybos tyrimai (tirtas gyvūnų skrandžių turinys) parodė, jog didžiąją dalį (daugiau nei pusę) jų raciono sudaro smulkūs graužikai, dešimtadalį – kiškiai ir retais atvejais šie plėšrūnai susimedžioja paukščių. Tiriant šakalų skrandžio turinį rasta ir naminių paukščiu likučių, tačiau mokslininkai padarė išvadą, jog šakalas juos rado nugaišusius ir išmestus, o ne susimedžiojo.

Kiti mokslininkai pabrėžia, jog šakalai neretai suėsdavo medžiotojų išdarinėtų kanopinių žvėrių liekanas. Kadangi Rytų Europos šalyse vyko intensyvios medžioklės, šakalai turėjo pakankamai maisto, kad galėtų veistis ir iškeliauti gardumynų ieškoti tolyn į šiaurę.

Šakalų skrandžiuose rasta mažų šerniukų, taip pat naminių šunų, kačių, kiaulių liekanų. Mokslininkas teigia, jog šakalai dažnai lankosi sąvartynuose ir ėda įvairias žmonių išmestas atliekas. Užfiksuota, jog jie yra ėdę net bulvių žieveles, sugedusias pieniškas dešreles, paukščių plunksnas ar odeles. Kai kurie mokslininkai mano, jog šakalai išgyvena ir sėkmingai plinta dėl kuriamų savartynų.

Šakalas. Lyacon (CC BY-SA 4.0/Wikimedia Commons) nuotr.

Šakalai taip pat ėda ir augalinį maistą: uogas, giles, grūdus, vaisius. Toks maistas sudaro nuo penktadalio iki 40 proc. šakalo raciono.

Ne šaudyti, o priimti

Taigi ko šakalai gali pridirbti Lietuvoje? Po pirmojo šakalo sumedžiojimo pasigirdo kalbų, jog šie plėšrūnai pakenks ant žemės lizdus sukantiems paukščiams, vandens paukščiams, aršiai konkuruos su lapėmis bei vilkais dėl maisto. Portalui GRYNAS.lt tokius nuogąstavimus dėl aršios konkurencijos su kitais plėšrūnais padarinių pateikė zoologijos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis.

J. Statfordo nuomone, šakalų pasirodymas neturės reikšmingos įtakos Lietuvos gamtai, išskyrus tikėtinai sumažėsiantį lapių skaičių, mat su jomis šakalai konkuruos dėl gyvenamos teritorijos ir maisto. Nuogąstavimai dėl didelės žalos kitoms rūšims pagrįsti tik lyginant šakalą su kitomis anksčiau į Lietuvą atklydusiomis rūšimis: Amerikos audine, usūriniu šunimi. J. Stratfordas teigia, jog tai – silpni argumentai.

„Nors visuomet sudėtinga nuspėti, kaip būtent rūšis elgsis naujoje aplinkoje, galima tiesiog patyrinėti, kokią įtaką šakalų atsiradimas turėjo kitose Europos vietose, šalyse, kur jie anksčiau negyveno“, – rašo J. Statfordas.

Gamtininkas vardija, kad per keliolika metų Lietuvą ir Latviją pasiekė ne viena nauja rūšis, anksčiau gyvenusi tik Pietų Europoje, antai didysis baltasis garnys ir bitininkas (paukščių rūšis).

Pasak J. Stratfordo, šakalų pasirodymas Baltijos šalyse turėtų būti priimamas kaip natūralus reiškinys, kurį galėjo lemti šiltėjančios žiemos ir sumažėjęs vilkų skaičius. Šakalas turėtų būti traktuojamas kaip nauja, o ne invazinė rūšis.

Dėl konkurencijos su kitomis rūšimis, iki šiol mokslininkų atlikti tyrimai rodo, jog vietose, kur vilkai, šakalai ir lapės gyvena toje pačioje teritorijoje, vilkai dažniausiai nustelbia šakalus konkurencinėje kovoje, tačiau atėjūnai apėda lapes.

Taigi šakalai traukiasi iš gausiai vilkų gyvenamų teritorijų, tačiau gali lemti lapių populiacijos mažėjimą arba jų išstūmimą iš jų gyvenamų teritorijų. Vis tik mokslininkai pabrėžia, jog lapės yra plačiai paplitusios, joms gali tekti tiesiog pakeisti gyvenamą vietą, tačiau grėsmės rūšies išlikimui nėra.

J. Stratfordas daro išvadą, jog vilkų populiacijai šakalų atsiradimas Lietuvoje įtakos neturės, o lapių populiacija gali sumažėti.

Europoje nėra atlikta tyrimų, kokią įtaką vienas kitam daro Lietuvoje itin saugoma paprastoji lūšis ir šakalas. Greičiausiai šie plėšrūnai taip ir nesusitinka, nes lūšys gyvena dideliuose miškų masyvuose ir maitinasi stambesniais žvėrimis, nei šakalai.

Su barsukais šakalai sugyvena nekonkuruodami, netgi slepiasi tose pačiose slėptuvėse.

Vienos rūšys natūraliai užleidžia vietą kitoms

Vertinant šakalą kaip plėšrūną, tikėtina, jog jo atsiradimas gali lempti smulkių graužikų sumažėjimą. Tuo pačiu tai gali turėti įtakos tuo pačiu maistu mintančioms pelėdoms.

Kita vertus, jei pagausėjus šakalų populiacijai mažėja lapių populiacija, plėšrūnų skaičius stipriai neišauga. J. Stratfordas prognozuoja, jog smulkių graužikų skaičiui šakalų atsiradimas didelės žalos nepadarys.

Šakalai mėgsta gyventi prie vandens telkinio, todėl nerimauta, jog gali padaryti žalos retiems vandens paukščiams.

Vis tik antai saugomų rudakaklių berniklių populiacijai šakalai įtakos nepadarė (tirta situacija paukščių žiemojimo vietose Rumunijoje ir Bulgarijoje, ten, kur gyvena ir šakalai).

J. Stratfordas daro išvadą, jog šakalų įtaka Lietuvos gamtai ir kitoms rūšims bus minimali. Jie gali nebent sumažinti lapių populiaciją, taip pat sumažinti šernų ir jaunų elnių prieauglį sumedžiodami jų jauniklius.

Gamtininkas prieštarauja sprendimui šakalą traktuoti kaip invazinę rūšį, nes tai yra į Lietuvą savo kojomis atkeliavęs gyvūnas, o gamta yra kintantis organizmas ir joje vienos rūšys išnyksta, kitos – užkariauja jų vietą ir apsigyvena tose pačiose teritorijose. Pavyzdžiui, Lietuvoje išnyko ąžuolinė miegapelė, o gražuolio žalvarnio gyvenamas teritorijas užgrobia didysis baltasis garnys.

Šakalų įtraukimui į invazinių rūšių sąrašą aktyviai priešinasi ir gamtosauginė organizacija „Baltijos vilkas“. Šios organizacijos nariai savo poziciją be anksčiau mokslininko J. Stratfordo jau paminėtų argumentų sustiprina faktu, jog šakalas yra įtrauktas į Tarptautinę (IUCN) raudonąją knygą, jo statusas Europos Sąjungos šalyse yra įvardintas kategorija „NT“ – rūšis, kuriai gali grėsti išnykimas.

Tekstą parengė Inga Labutytė-Atkočaitienė

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...