captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Juozaitis: gal Lietuvą galėtų išgelbėti kokia nors auka už Tėvynę?

„Padėtis yra tragiška. Pabaigos pradžia. Gal galima būtų gelbėtis humoru ir pasijuokti iš to, ką dabar išgyvename, kad štai tokia mūsų mylimos tautos lemtis?“ – minint Sąjūdžio 27-ąsias metines svarsto vienas iš šio judėjimo architektų, filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis.
A. Juozaitis. A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Juozaitis. A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Padėtis yra tragiška. Pabaigos pradžia. Gal galima būtų gelbėtis humoru ir pasijuokti iš to, ką dabar išgyvename, kad štai tokia mūsų mylimos tautos lemtis?“ – minint Sąjūdžio 27-ąsias metines svarsto vienas iš šio judėjimo architektų, filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis.

Jo mintys siejasi su visuomenės problemomis, kurios trečiadienį Lietuvos Mokslų akademijoje aptariamos forume, skirtame Sąjūdžio 27-osioms metinėms paminėti: „Lietuvos Mokslų akademijos siūlymai dėl šalies strateginio tikslo suformulavimo“. „Lietuva – liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose“. „Lietuvos Respublika: ar egzistuoja piliečių valstybės atgimimo galimybė“.

Apie tai, ką Lietuva per 27-erius išsivadavimo iš sovietinio režimo metus patyrė, ko pasimokė, ką prarado ir kokia mūsų šalies ateitis, LRT.lt forumo išvakarėse kalbėjosi su A. Juozaičiu, pastaruoju metu itin retai kalbančiu apie politiką bei nepriklausomybės atkūrimo istorijos įvykius.

„Kaip neprisiminsi, kaip nenuklysi mintimis į tuos laikus, kai kūrėsi Sąjūdis? Žinoma, kad ir prisimenu, ir pagalvoju, tačiau jau nuo to laiko, kai buvo minimas Sąjūdžio dešimtmetis, ignoruoju bet kokius renginius, susijusius su Sąjūdžiu. Po to baigiau savo, kaip sąjūdiečio, veiklą“, – prisipažino A. Juozaitis.

– Tačiau politiniame ir visuomeniniame gyvenime Jūs dar ilgokai dalyvavote.

– Nelaikiau ir nelaikau savęs profesionaliu politiku, bet gal iki 2004 m. dalyvavau politikoje tik dėl to, kad iškovojus Lietuvai laisvę, reikėjo jai dar ir demokratijos, kad laisvė nevirstų autoritarizmu. Todėl reikėjo pristabdyti kai kuriuos savo Sąjūdžio draugus.

Po Sąjūdžio padėjau nemažai pastangų, kad Lietuvoje neįsigaliotų autoritarizmas. Prisiminkime kuo diktatūra baigėsi Gruzijoje – pilietinis karas pareikalavo apie 30 tūkst. aukų. Nereikėjo net Rusijos armijos – savi išsipjovė.

Lietuvoje irgi buvo grėsmė pilietiniam karui. Baisu ir pagalvot, kas būtų buvę. Ačiū Dievui, to brolžudiškos kovos išvengėte.

– Jūs turėjote puikų startą ir galimybes ilgam, kaip ir daugelis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, įsitvirtinti didžiojoje politikoje. Kodėl to atsisakėte?

– Nors žinojau, kad į politiką neisiu, turėčiau prisipažinti, kad kažkoks velnias vienu laiku buvo sugundęs ir mintyse buvo atsiradęs prezidentavimo miražas, bet truko  neilgai.

Visada svajojau apie literatūrą, nes laisvė man – pirmiausia kūryba, o ne galimybė dalyvauti politikoje. Tą dabar su savo laiku ir darau. Literatūra man – šventas užsiėmimas. Palaipsniui jis išsirutuliojo į dramų rašymą. Džiaugiuosi, kad šiemet Klaipėdos dramos teatras po rekonstrukcijos bus atidarytas mano dramos „Karalienė Luizė“ pastatymu.

– Kaip šiandien vertinate savo kalbą „Istorinė klaida“, sakytą po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. kovą?

– Buvo dvi panašios mano kalbos. Viena „Lietuvos politinė kultūra“ – iki Sąjūdžiui gimstant, 1988 m. balandžio 20 d., ir kita – 1990 m. kovo 15 d. „Istorinė klaida“.

Nors už pastarąją buvau koneveikiamas ir smerkiamas, tačiau ir šiandien manau, kad laiku perspėjau, kad mūsų visų laivę gali uzurpuoti diktatorius.

Į kai kurių bičiulių perspėjimus, esą būtų buvę geriau patylėti, net po 25-erių metų galėčiau pasakyti, kad savo „Istorinės klaidos“ nė kiek nesigailiu, nes tylėdami būtume sulaukę panašių įvykių, kaip Gruzijoje. Tai turėjo pasakyti žmogus iš Sajūdžio, o ne – iš pašalies.

– Kokias Sąjūdžio pamokas išmokote ir iš kokių klaidų pasimokėte?

– Kaip ir daugelis sąjūdiečių, supratau, kad žmonų valia labai daug ką reiškia, kad vieni inteligentai nieko nebūtų padarę, jei tauta nebūtų pritarusi mūsų idėjoms.

Kita vertus, labai gerai, kad inteligentai laiku užšoko ant balno ir laiku pradėjo vadovauti protestui prieš SSRS valdžią.

Teko išmokti ir dar vieną svarbią pamoką: yra pasaulio politinių įvykių kalendorius, kuris, deja, nuo Lietuvos nepriklauso. Sąjūdis nieko nebūtų padaręs, jei buvęs SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas nebūtų pradėjęs visos SSRS deformavimo procesų, savo perestroikos.

Kai dabar kalbame apie pačių pirmųjų ir svarbiausių Sąjūdžio mitingų datas, suprantame, kad jos susiję su tam tikrais įvykiais SSRS – pirmasis mitingas įvyko 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, Vilniuje, kai į Maskvą buvo išlydimi Lietuvos delegatai, išrinkti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Antrasis mitingas įvyko 1988 m. liepos 9 d. tuos delegatus pasitikome, o 1988 m. rugpjūčio 23 m. surinkome tautą į daugiatūkstantinį mitingą Vingio parke, skirtą Ribentropo-Molotovo paktui, sudariusiam galimybes Lietuvos sovietinei okupacijai, paminėti.

Tačiau, kai Sąjūdyje prasidėjo aštri vidinė kova dėl valdžios, teko smarkiai pakovoti, net pamirštant grėsmę dėl išorinių Lietuvos priešų.

– Ką iš Sajūdžio asmenybių laikote sau sektinu autoritetu?

– Nenorėčiau nieko išskirti. Tik turėčiau prisipažinti, kad pats artimiausias mano bendražygis buvo šviesios atminties filosofas Romualdas Ozolas. Aš jo bute vakarodavau nuo 1982 m. Taigi, iki Sąjūdžiui atsirandant, mes jau šešerius metus bendravome, diskutavome ir draugavome.

R. Ozolu visada būdavo galima pasitikėti, nes jis buvo tikras revoliucionierius. Ta proga norėčiau prisiminti, kaip atsirado Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, vykusio 1988 m. spalį, darbotvarkė. Ją sudarėme mes dviese „Minties“ leidykloje, kurioje tuo metu dirbo R. Ozolas, nes niekam daugiau tai iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės 35 asmenų nerūpėjo.

Suprantama, daugelis jų dirbo, bet tik R. Ozolas dėl Sąjūdžio buvo metęs visus savo darbus, o aš tuo metu dirbau MA, kur man buvo mokamas atlyginimas ir sudarytos visos sąlygos dalyvauti Sąjūdžio veikloje. Kitaip tariant, komunistinė Lietuvos valdžia finansavo mano revoliucinę, antikomunistinę veiklą.

Negalėčiau taip pat neprisiminti ir mūsų su R. Ozolu bendro darbo, kai reikėjo kurti Sąjūdžio programą prieš steigiamąjį suvažiavimą. Iniciatyvinėje grupėje nuolatos trūko forumo, todėl teko mums dviese imtis šio dokumento. Kai viskas buvo aprengta, iniciatyvinei grupei beliko tik pritarti.

Kartu su R. Ozolu vedėme ir naktinį Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimo posėdį tarp pirmos ir antros suvažiavimo dienos.

– Kas lėmė, kad R. Ozolas nepasiėmė tos valdžios, kokią galėjo pasiimti Sąjūdžio metais?

– Būtent – nepasiėmė. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 220 delegatų jį į tarybą išrinko pirmuoju.  Valdžios jis sąmoningai atsisakė, nes buvo revoliucionierius. Jam buvo svarbiausia, kad Lietuva išsilaisvintų, o ne – kas jis bus toje Lietuvoje.

Kunigas turi tarnauti Bažnyčiai, o ne Bažnyčia kunigui.

– Kas, Jūsų manymu, iš dabartinių jaunų politikų galėtų gyventi Lietuva taip, kaip R. Ozolas?

– Politikais dabar labai sunku pasitikėti. Net jei ir paminėčiau kokią nors pavardę, tai jį iš karto korumpuotų.

Jei dar ką naujo Lietuvoje ir galima būtų suformuoti, tai galėtų padaryti ne koks nors vienas politikas, o bent šimto bendraminčių žmonių  grupė.

Šiuo metu, mano galva, pati didžiausia ir skaudžiausia problema, kad Lietuva, kaip valstybė, neturi strategijos. Kažin ar ir tauta turi strategiją? Kai šitaip tauta bėga iš valstybės, tai kažin ar ji turi kokią nors savo viziją Lietuvoje?

Tai, kad Lietuva neturi savo valstybinės strategijos, liudija faktas, kad nėra jokio plano, kaip pasipriešinti Briuselio patvarkymams, kad buvo atidarytos durys imigrantams į Lietuvą. Juk neseniai išgyvenome imigrantų invaziją iš SSRS, tai negi dabar prieš naują invaziją užsimerksime?

Ar yra jūsų akiratyje tokių asmenybių, kurioms iš esmės rūpėtų Tėvynės reikalai?

– Net Sąjūdžio laikais jo atstovai tik augo kaip asmenybės. Bet tuo metu buvo tam palankios sąlygos, o dabar jų nebėra.

Mane tiesiog pribloškė žinia, kurią prieš kelias dienas pranešė premjeras Algirdas Butkevičius, kad Lietuvoje tik 20 proc. žmonių susimoka jiems paskirtas baudas. Tai liudija, kad žmonės nepasitiki savo valstybe ir ją nuolatos apgaudinėja, kad gyvena kaip klajokliai.

Nereikėtų pamiršti dar ir to, kad esame sumušę visus rekordus savižudybių ir nužudymų skaičiais. Tai vėlgi parodo, kad absoliučiai sunaikinta terpė valstybės kūrimui.

Ko gero, kad visi atsitokėtų, mus, kaip valstybę, galėtų išgelbėti tik kokia nors auka už Tėvynę. Gal turi kažkas labai reikšmingai žūti. Galbūt taip, kaip žuvo Darius ir Girėnas, skrisdami per Atlantą į Lietuvą.

Kaip Napoleonas yra pasakęs, kol ant žemės nesužiba kraujas, žmonės nieko nesupranta.

– Tai gal dar kažkas iš Sąjūdžio veteranų galėtų imtis tautos gaivintojo misijos?

– Kažin. Kas dabar galėtų pažadinti jaunimą, kuris tik anonimiškai reiškiasi kompiuteryje?

Padėtis yra tragiška. Pabaigos pradžia. Gal galima būtų gelbėtis humoru ir pasijuokti iš to, ką dabar išgyvename, kad štai tokia – mūsų mylimos tautos lemtis?

– Kaip jums atrodo, ko, be valstybės strategijos, mums visiems dar stinga? Ko nesuvokiame?

– Santarvės. Visos tautos, kurios galvoja apie savo išlikimą, tai puikiai suvokia, o Lietuva kažkodėl nuo pat pradžių pasirinko tarpusavio priešų ieškojimo ir keršto kelią.

Juk pirmąją emigracijos iš Lietuvos bangą sukėlė būtent moralinis teroras, tik vėliau jau žmonės ėmė emigruoti dėl ekonominių priežasčių.

Dabar einu Vilniaus Klaipėdos gatve, pačiame centre, o automobiliai jos perėjoje praleidžia tik vieną žmogų. Juk anksčiau šioje gatvėje buvo šaligatviai pilni žmonių.

Nueinu į biblioteką, o ten keliose didžiulėse salėse – gal tik šimtas žmonių. Klaipėdos universitete anksčiau buvo dešimt tūkstančių studentų, o dabar – tik penki. Gal po kelių metų jį iš viso teks uždaryti arba suvežti jaunimą iš Bangladešo, kad mokytųsi už Europos Sąjungos pinigus.

– Gal vis dėlto baikime pokalbį linksmesne gaida.

– Pasijuokime. Saulė šviečia. Vasara ateina.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...